2017 07 23: piešiniai

 

 

šiandien vėl graži (kaip pasaka)
vasaros diena glamonėjama saulės
spindulių kaista mano koja iškišta
iš už šešėlio ant žolytės garuoja
rasos lašeliai krenta ant skruzdėlių

sumuštinio trupiniai nukeliauja kažkur
į skylutes žemėje pusryčiauju kartu
su vabalais ir jų vaikais ateina
Pavlas išsišiepęs galvoju kad saulė
spigina į akis parodo atlenktą peilį

duria į drėgną žemę brėžia didelį
apskritimą padalina jį pusiau man
viena pusė jam kita su draugais miestais
traukiniais raketomis kuo tik norim
mintyse pripildyti savo žemę lengva

peiliu smeigti į didelį gabalą atsiriekti
malonu mažinti draugo plotą mūsų žemėje
man sekas geriau pataikau ir atsirėžiu
vis daugiau ir daugiau jo miškų pilių
kalnų upių jau mano pusėje ir debesys

virš mūsų tamsėja ir sunkėja oras kvepia
geležim pabyra šilti lašeliai ir greit
atvėsta ant odos sušlampa rūbai balkone
moteris šaukia Павлик иди домой* greitai
čiupęs iš rankų peilį draugas dingsta

mūsų žemės linijos susimaišo su lietumi
subėga į skylutes su trupiniais pas
skruzdėles ir kurmius sliekai išlenda
voliojasi lėtai praplaukia debesis
lietų nusineša tolyn nuo saulės

 

* Pavlikai eik namo

 
/1707

 

60×80 cm


2017 07 19: piešiniai

 

 

staiga atsiminiau tą dieną
buvau kupinas jėgų lyg patrakęs
šokinėjau nuo plytos ant plytos
balansavau iškėlęs vieną koją
kaip karateka kung-fu meistras
mojuodamas rankomis ir kojomis
plačiai primerktomis akimis
kaip kątiktai matytam filme

lūžo koja kai drąsiai šokau
į gilų smėlio griovį truputį
primerktomis akimis šaukiau
kyaaa sukaupęs jėgas į pėdą
smigo užkasto kibiro briauna
mane netyčia nugalėjo
pamirštas miegantis kibiras
smėlio griovyje blykstelėjo

žaibo siūlas kirto medį
lyg kardu man prieš akis
viršūnė nulėkė žemyn kitas siūlas
smigo į mane per vėlai
terasoje su garuojančia kava
suskubau pašokti nuo kėdės
šaukdamas aaaaa aš išgirdau
kaip pokštelėjo lūžus koja

nukritus kėdei atsiminiau tą dieną
šokinėjau mojavau balansavau
kaip meistras kątiktai matytam filme
primerktomis akimis šaukiau
griovy riedėjo ašaros stambiais lašais
lietus ramino sužalotą medį
tą dieną kibiras įveikė mane
žaibas šiandieną nugalėjo kėdę

 
/1706

 

46×75 cm


2017 07 15: piešiniai

 

gylyn į dugną siūbuodama
jau kažkelintą kartą
kartodama eilutes
take me deeper than my
feet could ever wonder*
leidžiasi vandenyno daina

kol nepermirko dėklas
sausos baterijos iš valties
iškritusio radijo aparato
garsas sujudina augalus
gyvybę vandenų išvilioja
netikėtam šokiui tamsoje

susiburia žuvys vėžliai
medūzos kalmarai mums
vieni kitiems nematyti
nepažįstami padarai
užmiršta savo reikalus
ir planus kelioms minutėms

suartėja kai kurie švelniai
prisiliečia trumpam priglunda
vienas prie kito lyg netyčia
užsisvajoję apie kažką svarbaus
pirmąkart savo gyvenime
išgirdo žmogaus balsą

 

 
* nugabenk mane giliau nei mano
pėdos galėtų ištyrinėti

žodžiai iš Hillsong United dainos „Oceans“

 

/1707

 

60×80 cm


2017 07 10: piešiniai

 

šiandien šventė veidus puošia
juokas sklinda raudonų būgnų
balsai po visą provinciją
kaip kasmet vasarai prasidėjus

didžiausias sujudimas upėje
slibino valčių lenktynėse
šiemet dalyvauja ir brolis
papuošė laivo galvugalį

raudona slibino galva
išsiveržė į priekį bėgu
krantu neatsilikdama
kartu viens du viens du

šaukiu nuslydusi nuo liepto
krentu į upę nemokėdama plaukti
griebiuosi šiaudo ir užčiuopiu
pažįstamą ranką tėvas išrauna

mane iš vandens ir sako
visai kaip Čiu Juanis dukrele
esi o aš mastau kaipgi jis galėjo
surasti mano paslėptas eiles

 
/1707

 

60×80 cm


2017 06 16: piešiniai

 

 

suėjo būriai neramių vyrų šiandien
jie kariai sulindę į šarvus
geležies brezento odos suveržti
pilvai tvinksi aidi širdies ritmas
smilkiniuose pulsuoja sunkiai
kyla kojos iš burnų garuoja

į dangų akys nepakyla nugaras
slegia sunkūs prietaisai jų
gyvybėms gelbėti kitas gesinti
reikia dėl vaikų dėl paliktų namų
dėl moterų dainų apie lapes
berželį bernelį žiedelį dievą
pievas upes obelynus

palikę už nugarų mina sniegą
kas prisiminime kas svajonėje
ar ašarą braukdamas rožančių
sakydamas juokauja kreiva šypsena
kosėdamas numeta pirštinę

ant sniegu dengtos protėvių žemės
žybsi snaigės mirksi paliktų
mergelių akelėmis spaudžia
gerkles drėkina vyrų akis ašaros
krenta į sniegą tyliai gylyn
į sušalusią žemę tirpdo sustingusias
šaltyje protėvių sielas žadina

viena po kitos seniai kovoje
kritusios dvaselės nubunda kyla
į vyrų širdis smelkiasi ramybe
į ausis ošia motinų lūpomis
šššššš geras mano vaikeli
būk ramus ąžuolėli
vabalėli mažas
mano

 

/1706

 

60×80 cm


2017 05 4: piešiniai

 

tą vėsų pavasarį pramušė ledus
sakykim kad miestiečiu gimė
Levas pilaitės pakrašty užaugo
ramiai gražiai giminių draugų
draugijoje lingavo kartu
su Liepomis Beržais
bet ypač su Egle

šaknys pynėsi šakos glaudėsi
keitėsi dienos mėnuliai
daug kartų byrėjo spygliai
lapai juos dengė po to sniegas
atginė vaikus mama ir klausia
kas čia pirštuku sūnus baksnoja
belzas belzas eglė levas

stiebėsi dangun storėjo ir nuraudo
porelė glausdama lūpas kikeno
šnarendama lapus išėjo palikus
peiliu raižytą širdį su raidėmis
L ir E tai buvo Linas su Evelina
dar ne kartą niurkėsi ant lapų
kitąmet jau Linas atėjo su kita

ūdra kurmiai zylių pulkas katės
šunys pelės vabalai genys
pastuksena kartais Levo pilvą
tuk tuk tuk nuaidi tarp viršūnių
liepų eglių ir beržų pakyla
varnos garsiai rėkia Eglė krenta
ir išvažiuoja šv. Kalėdų švęsti

 

 
/1704

 

50×70 + 13×18 cm


2017 04 15: piešiniai

 

 

buvo toks labai sunkus žmogus. nežinia kodėl (gal apsėstas piktumo dvasių, gal neramios protėvių sielos brovėsi į to žmogaus valią, gal tėvai nemylėjo (bent jau taip tas žmogus pasakytų), gal Dievo bausmė, gal išbandymas…

keistu, nesuprantamu skausmu buvo persmelktas to žmogaus gyvenimas. jis lyg gynėsi nuo pasaulio, nesuprato kaip gyventi laimingai. atrodo, nemylėjo nei žmogaus, nei gyvūno, bet mėgo moteris ir gal dėl to po mirties jo siela buvo įkalinta į deimantą, kurį kartu su kitais išrausė deimantų kasėjai, tuomet apdirbo kaip reikia ir padarė spindintį papuošalą į kurį (be abejonės) krypo daugelio moterų akys. vienai jų likimo dėka atiteko papuošalas, kuriame ir buvo to žmogaus siela, tad ypatingomis progomis (per šventes, iškilmes), kad ir būdamas deimantu, jis galėjo prie tos moters glaustis.

kad ir koks tas žmogus būtų buvęs praeityje, giminystės ryšiai yra stiprūs ir kartais jį aplankydavo šeimos narių sielos. pvz. mama klausdavo:
– ну, Ирочка, как поживаешь?
– ааай, вот уже три недели в коробке лежу…

 

 
/1704

 

50×70 + 18×13 cm


2017 03 17: piešiniai

 

 

iš už keturių vartų
atidunda griausmas
dreba žemė virpina kopūstą
morkas pupeles suvalgytas pietums
kyla banga dulkių nerimo
išsigandusių balsų
kita Šeimyniškių… gyvatė
gelia kojos pirštą
kūnas nei krust
nei bėgt nei jos mušt
krauju įmirkęs snapas
ją smeigia mėlyni kaip neptūnas
kaip Gillette sparnai
smarkiai plaka pasigirsta
baisus judesys šnypštimas
ŠŠŠŠilo tiltas…
pašokdamas spiriu raudoną
skėtį atsiprašau atsiprašau
prašau praleist pravažiavau
savo stotelę jau esu
kitoje upės pusėje

 

 

/1703

 

50×70 + 18×13 cm


2017 03 3: piešiniai

 

 

mama vis sakė koks jis keistas
vyras be barzdos su grandine
ausy plaukuotu spuogu ant blauzdos
šešiais randais ant nugaros
lyg kažkodėl paleistas iš
meškos ar slibino nasrų
kvėpavimas pradvisęs samanų kvapu
plaukai kurių neturi žmonės
mėgstantys tai kas aišku
kaip dieną suko žvilgsnį
nuo jo nemirksinčių akių
šypsojosi tik pusę lūpų
įštardami na štai ligonis

 

tyliu balsu kažką šnarėjo
sudžiūvusių lapų garsu
kai kam primenančiu byrantį žvyrą
čiurlenimą ar net paukščius
danguj to vyro nesuprantamus
žodžius nusinešdavo vėjas
vis tik patiko mamai dukrai
jo užmauta apyrankė naktį
šviečianti ugnies trupiniais
žiemą šildanti įpintais
jo plaukais

 

 

/1602

 

50×70 + 18×13 cm


2017 02 8: piešiniai

 

 

šiandien prisiminiau tėvą
ir jo Josifo paveiksliuką
nežinau ar mėgo keliauti mėgo
vairuoti su draugu Stiopa atvyko
pas mus kai dar mūsų nebuvo
palikęs tuos kalnus gyvates
lauro lapus kinkalius liko
pas mus ragauti prastesnio vyno
alaus kažkokio ilgesio
taip ir nepavyko nuryti

važiavom greitąja ir zil’u
pirmąkart vairavau vingiavom gatve
Krantinės gatvėje prie pat upės
kuria praplaukdavo garlaiviai
Vilnius Ryga Talinas Nėris trumpam
subanguodavo mūsų džiaugsmui

žiemą buvo ledukas čiuožti
žemyn nepatiko kai juokiausi
jam nukritus pats juokdavosi
šlapiomis akimis kaip aš dabar
prisimenu Pervalkos kvapą
eidavom prie jūros šokinėti
per bangas medūzas rinkom kriaukles
aš rinkau pašto ženklus dėželes
jis mašinėles didžiavosi volga

mes išvažiavom į fabijoniškes
jis į Gabriškes su Nijole ir Volvo
toli nuo mūsų buvo iki pat pabaigos
kol Tėvas jį visam laikui išsivedė
namo lyg slackline virve
mokyti pusiausvyros

 

/1701

 

50×70 + 18×13 cm


2017 01 4: piešiniai

 

 

štai kokia pilka diena – sunkaus
debesies antklodė prilimpa slegia
įsigeria į smilkinius slopina garsus
mintis aidu paverčia jausmus išima
spalvas gyvybę vagia

13:16 grįžta po pietų soti graži
tarnautoja kaukši kulnais greitu žingsniu
grįžta ir žino kas jos laukia šypteli
žvilgsniu praeiviui jos laukia laiškas
bent vienas bus nuo Jo gal net du

klasteli pilkais sparnais karvelis
nepalikęs ženklo vienodam danguje
blyksteli netyčia siųstas spindulys
kitam name kažkieno rankomis
vėdinti pravertam lange

vėliau gal kokią šeštą ar aštuntą
lyg pasiklydusį suvalgyta karvelį
būtų atgromuliavęs debesis
ateina sausį parašytas laiškas
per klaidą neišsiųstas o vargeli

 
/1612-1701


2016 11 4: piešiniai

 

 

sukasi žvaigždės ratais
aplinkui medžius palapinę
laužo liepsnas kylančias
aukštyn kibirkščių museles

pinasi kojos su batais
nuspiria grybų pintinę
žodžiai burnoj nutyla
išbarstę galūnių raides

ošia galvoj šimtas jūrų
kažkas tolumoj muša būgną
arba tai tik guolį suka
vėjas tarp miško pušų

gerklėj jaučiu skonį sūrų
ranka krapšto puodo dugną
tad kaip įsimaišė į sriubą
ta musmirė po velnių?

 

 
/1611

 

61×86 cm


2016 09 8: piešiniai

 

kaip toj dainoj
kur iš šašvės į nevėžį
iš šio vingiais į nemuną
tolyn ar panašiai
per akmenis žaliais
gaurais linguojančiais
į amžinos dievo dainos
taktą srūva upės

tam vandens šokiui
neatsispiria daugybė rūšių
žuvų ir kriauklių
vėžiai ir lervos susitinka
ilgesnio gyvenimo paieškose
išpūstom akim blaškosi
iš baimės paskubomis ėda
patamsyje dumble

žybsi ašmenys ošia ore
saulės atspindys pralekia
upeliu ir nuskrenda į mišką
pūsteli vėjo gūsis
ir slysdamas paviršiumi
pasroviui nusineša
tekštelėjimus su raibuliais
riksmais ir prakaito lašeliais

ir kas galėjo pagalvoti
kur nuplauks ta vargšė
raudė kai ją per pusę
perkirto karys
mankštinęs įgūdžius
kardu įbridęs iki pilvo
į upę atkakliai mojavo
ir kapojo vandenį

pati nebežinodama
kas vyksta nei su šia
nei su kita jos puse
ji nuplaukė į jūrą
ir ten pateko į maišelį
kuris įkliuvo į žvejo tinklą
tas žvejys stebėjosi
laimikiu net nusikeikė

 

 

/1609

 

61×86 cm


2016 06 22: piešiniai

 

 

koks ramus rytas!
saulė blizgina rasą
ant žolės galų, pievoje
ganosi arkliai
suklusta kai genys puola
pusryčiauti. nuleidę galvas
laižo šviežius krūmelius
na, žinot koks tas jaunimas
dūkt ir žvengt. vejasi
varto vienas kitą
baksnoja, purtosi
nepastebėjo kaip pievą užklojo
rūkas. žaisti dar įdomiau
beveik nieko nematyti
tolumoje girdėti
rytinės paukščių maldos
tolimas žvejo radijas
žolės rupšnojimas
staiga dvelkteli vėjas
atneša kailio kvapą…

 

 
/1606

 

61×86 cm


2016 06 7: piešiniai

 

 

raudonos lūpos
dūmais muziką groja
tai yra muzika“
žodžiai iš grupės SOLO ANSAMBLIS dainos „Moteris“

 

 
/1606

 

61×86 cm


2016 05 11: piešiniai

 

 

traška kopos dreba smiltys – kepa
pūstelėjus vėjui pokšteli
skylantis akmuo užsidega sausas
krūmas nurieda barstydamas anglis

kas gyvas rausiasi gylyn melsdamas
vandens lašelio jėgų ar amžinos
ramybės sudžiūvusia karšta širdim
kuri daužosi vis garsiau garsiau

kol ima šokčioti žemės ir kaulai
po jomis karšti akmenys smėlis
ir tampa aišku kad tai ne širdis
ne žemė daužosi dangus

Tlalokas* pjausto debesis žaibus
smeigia sau po kojomis trypia
verkia pajuodavęs staugia šimtu
balsų ant žmonos įsiutęs vėl

išvarė pagalvoti prasiblaškyti
nurimti kaip ir tada kai jis
tik pajuokavo pagąsdino truputį
kodėl ji nesupranta jo juokų?

 
* lietaus dievas

 

 
/1605

 

61×86 cm


2016 03 16: piešiniai

 

 

kai kurie žino (bet daugelis – ne) kas dedasi po žeme ar kalno gelmėje. pvz., lyg niekur nieko po vešlaus miško gabalu gali tekėti požeminė upė ir būti lyg povandeniniu kanalu tarp dviejų ežerų. gal kai kurios žuvys taip nukeliauja į kokias nors slaptas vieteles. paneria savo gimtąjame ežerėlyje apsuptame pievomis ir kalnų ožiais ir patenka į tamsų tuneliuką, kuris vingiuoja vingiuoja ir užsibaigia ežerėlyje miške. arba net kokioje nors kalnais apaugusioje oazėje, kuri taip gudriai paslėpta, kad iš išorės atrodo lyg kalnas, o viduje kone pieva. kaip dantis būna iš išorės dar lyg ir sveikas, o viduje vien ėduonis.

tikriausiai tokių dalykų nėra, bet norėčiau, kad būtų bent vienas toks atvejis: kalnu sruvenantis upeliukas smenga į jo gilumą ir vandens gyslelėmis nukeliauja į ežerą. iš to ežero yra požeminė upė į žemiau pūpsantį ežerėlį, o iš šio dar į kitą – labai gilų.

 

 

/1603

 

61×86 cm


2016 02 19: piešiniai

 

ramus paviršius nei raukšlės
nei varlės kurkimo judesio
žuvies ratilai lelijų lapų

tu balta kaip sniegas
žaibas popierius vaiduoklis
nakty ir tyloje viena

rimtis po pusdienio riksmų
ir juoko ir laužų maudynių
dabar tik mėnuo plaukia

šlapiu lediniu veidu
sėlina kas naktį į tave
pažiūrėt ir šįkart

tu jo ištvert nebegali
tad sulingavus švelniai
nugrimsti į žvaigždėtą dangų

 

 

/1602

 

61×86 cm


2016 01 19: piešiniai

 

 

jis su pintine lėtai žingsniuoja. kažką niuniuoja, kyla garas iš barzdos.
saulės spinduliai glosto grybų kepures, linguoja nupjauti kotai.

ji šliaužia šlapiomis samanomis. braukia niežtintį pilvą
per šakas, per šaknis, per akmenis. pikta gyvatė.

batas slysteli ant šliužo. pintinė sudreba, pamesdama kelias žvynabudes.
vienos jų skėtis nusirita į mėlynes.

po šimts!.. nuaidi tarp šakų. genys nutyla, susvirpia čiurlys.

jis lenkiasi paimti grybą. kažkas tarp pirštų sujuda
ir ranką nutvieskia dieglys. gyvatė!

nuo diržo nusirovė peilį, smeigė į mėlynes, nudažė samanas krauju.
suspaudęs žaizdą, dantis sukandęs, užmiršęs grybus nuskubėjo į namus.

gyvatės siela išniro iš kraujų, pakilo virš kamienų ir šakomis nusivijo voverę, gegutę,
dievo karvutę, peteliškę, musę, kuri atskrido į žmogaus namus.
juose kalė šunyčių laukias. bus negausi vada: du rudai pilki ir vienas juodas žaliomis akimis.
jame gyvatės siela įsikūrė, kad gimtų geriausiu žmogaus draugu.

į tuos namus atėjo vyras kruvina ranka. tąnakt sutino, vėmė smarkiai,
bet liko gyvas ir sveiko pamažu. po mėnesio – lyg nieko ir nebūta.

šuva atsivedė tris šuniukus. du vyras išnešė į mišką ir užkasė po pušimi
kaip auką Indrajai. vieną pasiliko – juodą kaip naktis, miško žalumo akimis.

 

 

/1601

 

61×86 cm


2015 12 15: piešiniai

 

 

prieš tuos trimketuris ne 36
metus tėvukas kasė duobę kalei
kuri išbėgo lyg akla po ratais
žuvo kas jai užėjo kas bepasakys

o tėvas keikėsi kokia diena
išpuolė nelemta lyg ženklas
piktas kirto žemę kastuvu
riedėjo ašaros ir prakaitas kakta

štai žiežirbos duobėj pabiro
perskėlęs akmenį į dvi lygias dalis
suprato tėvas kad dabar žmona
jau su dvynukais laukia savo vyro

 

 

/1512

 

61×86 cm


2015 11 16: piešiniai

 

 

turėjau šunį tokį gerutį
akim kaip sagutėm šypsojo
savo meiliu veiduku
vėmalus ėdė ir laižė
visų žandus ausis
draugiškai prisiglausdavo
ir miegodavom kartu
aš ji ir jis

ir dar vieną šunį turėjau
jis labiau piktas su svetimais
linkęs į konfliktus bet geeeras
apetitas valgyti tik duok
sočios vakarienės vis
draugiškai prisiglausdavo
ir miegodavom kartu
aš ji ir jis

 

 

/1511

 

61×86 cm


2015 11 4: piešiniai

 

 

rytą vienu metu nubundame ir susižvalgome. kažkas džiugaus nutiko. jaučiam, bet dar nežinom. aplink ypatingai šviesu. lendam iš namų pasimankštinti – pasigrumti su meškiais. čiumpam, bet jie muistosi, nerimsta, dairosi, nesidžiaugia mumis. lyg drovisi, lyg bėda kokia būtų nutikusi. gal kokią šunybę iškrėtė? mes nežinom ir mums nuobodu.

grumiamės tarpusavy. Anuka parverčia mane į sniegą ir tada gulėdamas ant nugaros pamatau tolumoje saulės pašvaistę. apmitas džiugesio čiumpu Anuką už kojos norėdamas nuversti, kad ir jis pamatytų. nenoriu sakyti ar rodyti pirštu. jis ruonio stiprumo, bet ir man pavyksta jį parblokšti ant nugaros. tuomet išgirstu jo juoką. jis mostaguoja rankomis negalėdamas nieko pasakyti.

tupime ant sniego ir žiūrime kaip gražiai mirga spalvos. vakarėjant grįžta iš medžioklės tėvas. kruvinom rankom perbraukia mums per akis ir liūdnai pasako:
– Anguta* ateina

 

 

* vedlys, palydintis dvasias į mirusiųjų karalystę, kurioje jos metus miega.

 

 

/1510-11

 

61×86 cm


2015 09 24: piešiniai

 

 

 

į tą medinį namą dykynėj
labai toli amerikoj
jau kuris laikas niekas neužsukdavo
net vorai jame prinešę daug laimės
nežinia kam žmonės paliko
o gal tiesiog mirė tuose namuose

viduje nieko gero apaugę
surūdijęs grėblys ir šakutė
žolėse smėlėta lėlės rankutė
nei šuns nei katino nei karvės
nei kvapo tik paveikslėlis
nublukusio gaidžio

kartais įskrenda uodas smėlis
lapas tolimas žvėries kaukimas
aplankęs kambarius dingsta
pro langus ar plyšius
kasdienės šviesos spindulėlis
taip jau metai iš metų

surado tą namą sukilus audra
išrovė duris ir iškėlė į dangų
šukes ir vorus ir laimę
paliko
daug smėlio daiktų svetimų
ir tą paveikslėlį nublukusio gaidžio

 

 

/1509

 

61×86 cm


2015 09 14: piešiniai

 

 

tai yra kaip tik tas metas kai Tėvas pasiima Sūnų. iš apribojimų į laisvę, iš laikinumo į amžinybę

 

 

/1509

 

61×86 cm


2015 09 11: piešiniai

 

 

kai man buvo kokie du metai, brolis maudėsi Nėryje ir užlipęs ant kriauklės skaudžiai įsipjovė. žaizda taip supūliavo, kad reikėjo daryti operaciją, vėl pjauti.

 

 

/1508

 

61×86 cm


2015 09 11: piešiniai

 

 

kai man buvo kokie du metai, lankiau darželį. žiemą vienam vaikui liežuvis prišalo prie geležinės tvoros. reikėjo jį nugramdyti.

 

 

/1508

 

61×86 cm


2015 09 10: piešiniai

 

 

kai man buvo kokie du metai, sirgau loringitu. tai – problemos su gerkle. mano gydymas buvo toks: mama užvirdavo puodą vandens, tada apklodavo mano galvą, kurią laikydavau virš puodo veidu į vidų. reikėdavo kvėpuoti karštus garus.

 

 

/1508

 

61×86 cm


2015 09 10: piešiniai

 

 

kai man buvo kokie du metai, brolis supo mane ant sūpynių. aš šaukiau ‘aukščiau, aukščiau’ kol užmigau ir pabudau jau namie. buvo labai bloga, daug vėmiau. gavau smegenų sutrenkimą.

 

 

/1508

 

61×86 cm


2014 04 5: piešiniai

 

tai nutiko pirmykščių žmonių šeimoje. tais laikais žmonės lakstydavo su kuokomis ir trankydavo jomis žverims galvas.
vienam tokiam žmogui nutiko neįtikėtinas dalykas – jis susapnavo ateitį (galima sakyti – mūsų laikus). nežinia ką tiksliai jis sapnavo, bet nubudęs puolė prie savo moters su tokiais (savo tuometinės kalbos) žodžiais:
– įsivaizduoji, ledai su pistacijomis?!

 
/1404 Vilnius


2014 02 12: piešiniai

 

 

tas pirštas persmelkia visą kosmosą ir stabteli ties tavo širdimi, kad galėtų į save žvilgtelėti

 

/1402 Vilnius


2013 04 4: piešiniai

grafinė novelė GRAMIC leidiniui „Toleranz in Comics und Graphic Novels“ tema

A4
/1304 Vilnius


2012 01 20: piešiniai

 

 

Jau ne pirmą kartą Bakis atsidūrė miškelyje. Jį ten atsinešė Valerija, kuri mėgo pakvėpuoti grynu oru ir bent savaitgaliais išnešti savo augintinį į gamtą. Šį kartą kai kas nutiko – netikėtai Valerija, lyg kažką prisiminusi, lyg kažkiek užsigalvojusi, susvirduliavo ir krenkštelėjusi šlumštelėjo į samanas be gyvybės ženklų. Bakis nesuprato kodėl ji užmigo ne visai tinkamu metu, bet kadangi Valerija jam buvo skaičiusi „Miegančiąją gražuolę“, jis žinojo ką daryti – pabučiavo į lūpas ir tyliai tarė:
– Kelkis

 
/1201 Vilnius


2011 10 20: piešiniai

 

 

 

tiksliau, rado kiaušinį.

tai nutiko miške labai labai seniai kažkur prie Dauguvos baseino. tais laikais ten galėjo veistis ne tik visokie neaiškūs paukščiai, bet ir amžini žmonių palydovai – ropliai.
kas be ko, šis laimikis galėjo būti ir klastingi spastai, nes tais laikais del tokių gardėsių žmonės lengvai pamesdavę galvas

 

 

/1110 Vilnius

 

39×31 cm


2011 07 6: piešiniai

 

 

moteris ir vyras viename kūne. šiuo atveju kažkodėl taip nutiko. vyriškoji šio gyvulio dalis, žinoma, besaikis plaukuotumas ir amžinas vienišumas, o moteriškoji – pats krokodilas. jei kas nežino, tai krokodilas pačiumpa savo auką, nusitempia į vandenį ir sukasi ratu arba krato galvą kol auka žūva

 

 

/1107 Vilnius


2010 10 5: piešiniai

 

 

iš tiesų, tai čia net ne kroksai, bet esmė nekinta – žali braujūs gumos gabalai mirkstantys baloje

 

 

/1010 Vilnius


2010 04 20: piešiniai

 

 

būna atvejų, kai teisesnis tas, kuris didesnis, bet juk pasitaiko ir tokių nutikimų, kur nugali gudručiai. šiuo atveju nage sako: ei!

 

 

/1004 Jyväskyla


2010 04 10: piešiniai

 

 

kristaus gimimas yra šventė visam pasauliui. tą naktį nutinka stebuklas: nežinia iš kur ir kaip po kalėdinėmis eglutėmis atsiranda dovanos

 

 

/1004 Jyväskyla

 

37×48 cm


2010 03 10: piešiniai

 

 

yra tokia vieta Naska. ji yra pietų amerikoje. ten yra nutike daug keistenybių ir užminta mislių, kurias mums ir šiandien nelengva įminti, nors turime net dirbtinį intelektą. kartą toje vietoje pelėdžmogis susitiko savo seniai matytą draugą…

 

 

/1003 Jyväskyla


2010 02 12: piešiniai

 

 

tai nutiko taip seniai, kad nei pats seniausias senelis neatsimintų. dėl mums nežinomų priežasčių slibinas nutarė pasipuošti. lyg tyčia, netoliese kažkokiais savo reikalais šlaistėsi karžygys. jų žvilgsniams susitikus, karžygio širdis nesudrebėjo ir jis narsiai puolė pabaisą. po visko kas tarp jų nutiko, slibinas padėkojo narsiam vyrui.

 

 

/1002 Jyväskyla

 

53×43 cm


2010 01 25: piešiniai

 

 

Ši asana nuostabiai pamėgdžioja kranksinciosvarnos pozą, – kuno svoris laikomas alkūnėmis ir rankomis, o galva ištiesta į priekį. Kakasana – viena naudingiausių pusiausvyros pozų. Darydami varniuką, labai sustiprinsite riešus, rankas ir pečius, pagerinsite gebėjimą koncentruotis, o išplėsdami krutinę padidinsite plaučių tūrį.

 

 

/1001 Jyväskyla

 

41×34 cm


2010 01 20: piešiniai

 

 

naminiai gyvūnėliai yra gyvos namų sielos, papuošalai, rūpestingų vienišių džiaugsmas ir puikus vaikų pakaitalas. skoniai įvairūs. kai ką nudžiugina žiurkėnas, kai ką žuvytės, šuniukas, driežiukas, voriukas, ežiukas… o mane – kačiukas!

 

 

/1001 Jyväskyla

 

48×37 cm

 


2010 01 1: piešiniai

 

 

Močiutė labai mylėjo katinėlius ir valgė dešrą vaikščiodama po namus. Tada pamatė gražų katinėlį, ištiesė jam dešros gabaliuką ir kantriai laukė kol jis išdrįs paimti. Laukė laukė, kol žarnose susikaupusios dujos išsprūdo gėlių žiedais ir nuklojo grindis.

 

 

/1001 Londonas


2009 10 29: piešiniai

 

 

yra žmonių manančių, kad yra keliautojai ar net nuotykių mėgėjai. kai kurie žmonės iš kelionių parsiveža namo visokių įdomybių.
šiuo atveju, iš tolimų kraštų atkeliavo du kailiai ir laimingo atsitiktinumo dėka buvo paguldyti vienas šalia kito. o dar ir kažkokio stebuklo dėka tarp jų įsižiebė jausmų kibirkštis. gal tai koks nors gamtoks klyksmas ar begalinė priešingybių trauka (tarp rudosios ir baltosios meškų), kas žino?

 

 

/0910 Jyväskyla


2009 10 10: piešiniai

 

 

Joro ypatingas pomėgis yra prisikimšti pilvą. yra ne karta taip buvę, kad jo draugams ir priešams susėdus prie vaišių stalo, jis nenutoldamas stebi puotą ir labai įsijaučia į dalyvavimą.
galima sakyti – pasineria visa galva…

 

 

/0910 Jyväskyla


2009 09 19: piešiniai

 

 

ką jau ką, bet gražias kojines aš megstu. ir nesigirdamas galiu pasakyti, kad visos mano kojinės yra gražios. kai kurios spalvotos, kai kurios su juostelėm, taškelėm ir t.t.
gražiausios mano kojinės – ant lentynos, ant kurios nežinia kas buvo laikyta. gal stiklainiai, servetėlės, obuoliai ar net pinigai. jei taip, tuomet šios kojinės visai neatsitiktinai čia atsirado. ilgam.

 

 

/0909 Jyväskyla

 

53×32 cm


2009 09 9: piešiniai

 

 

Buvo bruknių sezonas. Moteriškaitė, aptikusi miške gražią pievelę, kibo i uogas…
Pastačiusi šalia greitai pilnėjantį krepšį, ji abiem rankom gnaibė uogeles. Tik staiga prieš ją išdygo meškutė pilnomis saujomis bruknių ir atsargiai pažėrė uogeles, nenorėdama gąsdinti tos moteriškaitės.

 

/0909 Jyväskyla