2017 04 15: piešiniai

 

 

buvo toks labai sunkus žmogus. nežinia kodėl (gal apsėstas piktumo dvasių, gal neramios protėvių sielos brovėsi į to žmogaus valią, gal tėvai nemylėjo (bent jau taip tas žmogus pasakytų), gal Dievo bausmė, gal išbandymas…

keistu, nesuprantamu skausmu buvo persmelktas to žmogaus gyvenimas. jis lyg gynėsi nuo pasaulio, nesuprato kaip gyventi laimingai. atrodo, nemylėjo nei žmogaus, nei gyvūno, bet mėgo moteris ir gal dėl to po mirties jo siela buvo įkalinta į deimantą, kurį kartu su kitais išrausė deimantų kasėjai, tuomet apdirbo kaip reikia ir padarė spindintį papuošalą į kurį (be abejonės) krypo daugelio moterų akys. vienai jų likimo dėka atiteko papuošalas, kuriame ir buvo to žmogaus siela, tad ypatingomis progomis (per šventes, iškilmes), kad ir būdamas deimantu, jis galėjo prie tos moters glaustis.

kad ir koks tas žmogus būtų buvęs praeityje, giminystės ryšiai yra stiprūs ir kartais jį aplankydavo šeimos narių sielos. pvz. mama klausdavo:
– ну, Ирочка, как поживаешь?
– ааай, вот уже три недели в коробке лежу…

 
/1704


2017 03 17: piešiniai

 

 

iš už keturių vartų
atidunda griausmas
dreba žemė virpina kopūstą
morkas pupeles suvalgytas pietums
kyla banga dulkių nerimo
išsigandusių balsų
kita Šeimyniškių… gyvatė
gelia kojos pirštą
kūnas nei krust
nei bėgt nei jos mušt
krauju įmirkęs snapas
ją smeigia mėlyni kaip neptūnas
kaip Gillette sparnai
smarkiai plaka pasigirsta
baisus judesys šnypštimas
ŠŠŠŠilo tiltas…
pašokdamas spiriu raudoną
skėtį atsiprašau atsiprašau
prašau praleist pravažiavau
savo stotelę jau esu
kitoje upės pusėje

 

 

/1703


2017 03 3: piešiniai

 

 

mama vis sakė koks jis keistas
vyras be barzdos su grandine
ausy plaukuotu spuogu ant blauzdos
šešiais randais ant nugaros
lyg kažkodėl paleistas iš
meškos ar slibino nasrų
kvėpavimas pradvisęs samanų kvapu
plaukai kurių neturi žmonės
mėgstantys tai kas aišku
kaip dieną suko žvilgsnį
nuo jo nemirksinčių akių
šypsojosi tik pusę lūpų
įštardami na štai ligonis

 

tyliu balsu kažką šnarėjo
sudžiūvusių lapų garsu
kai kam primenančiu byrantį žvyrą
čiurlenimą ar net paukščius
danguj to vyro nesuprantamus
žodžius nusinešdavo vėjas
vis tik patiko mamai dukrai
jo užmauta apyrankė naktį
šviečianti ugnies trupiniais
žiemą šildanti įpintais
jo plaukais

 

 

/1602


2017 02 8: piešiniai

 

 

šiandien prisiminiau tėvą
ir jo Josifo paveiksliuką
nežinau ar mėgo keliauti mėgo
vairuoti su draugu Stiopa atvyko
pas mus kai dar mūsų nebuvo
palikęs tuos kalnus gyvates
lauro lapus kinkalius liko
pas mus ragauti prastesnio vyno
alaus kažkokio ilgesio
taip ir nepavyko nuryti

važiavom greitąja ir zil’u
pirmąkart vairavau vingiavom gatve
Krantinės gatvėje prie pat upės
kuria praplaukdavo garlaiviai
Vilnius Ryga Talinas Nėris trumpam
subanguodavo mūsų džiaugsmui

žiemą buvo ledukas čiuožti
žemyn nepatiko kai juokiausi
jam nukritus pats juokdavosi
šlapiomis akimis kaip aš dabar
prisimenu Pervalkos kvapą
eidavom prie jūros šokinėti
per bangas medūzas rinkom kriaukles
aš rinkau pašto ženklus dėželes
jis mašinėles didžiavosi volga

mes išvažiavom į fabijoniškes
jis į Gabriškes su Nijole ir Volvo
toli nuo mūsų buvo iki pat pabaigos
kol Tėvas jį visam laikui išsivedė
namo lyg slackline virve
mokyti pusiausvyros

 

/1701


2017 01 4: piešiniai

 

 

štai kokia pilka diena – sunkaus
debesies antklodė prilimpa slegia
įsigeria į smilkinius slopina garsus
mintis aidu paverčia jausmus išima
spalvas gyvybę vagia

13:16 grįžta po pietų soti graži
tarnautoja kaukši kulnais greitu žingsniu
grįžta ir žino kas jos laukia šypteli
žvilgsniu praeiviui jos laukia laiškas
bent vienas bus nuo Jo gal net du

klasteli pilkais sparnais karvelis
nepalikęs ženklo vienodam danguje
blyksteli netyčia siųstas spindulys
kitam name kažkieno rankomis
vėdinti pravertam lange

vėliau gal kokią šeštą ar aštuntą
lyg pasiklydusį suvalgyta karvelį
būtų atgromuliavęs debesis
ateina sausį parašytas laiškas
per klaidą neišsiųstas o vargeli

 
/1612-1701


2016 11 4: piešiniai

 

 

sukasi žvaigždės ratais
aplinkui medžius palapinę
laužo liepsnas kylančias
aukštyn kibirkščių museles

pinasi kojos su batais
nuspiria grybų pintinę
žodžiai burnoj nutyla
išbarstę galūnių raides

ošia galvoj šimtas jūrų
kažkas tolumoj muša būgną
arba tai tik guolį suka
vėjas tarp miško pušų

gerklėj jaučiu skonį sūrų
ranka krapšto puodo dugną
tad kaip įsimaišė į sriubą
ta musmirė po velnių?

 
/1611


2016 09 8: piešiniai

 

kaip toj dainoj
kur iš šašvės į nevėžį
iš šio vingiais į nemuną
tolyn ar panašiai
per akmenis žaliais
gaurais linguojančiais
į amžinos dievo dainos
taktą srūva upės

tam vandens šokiui
neatsispiria daugybė rūšių
žuvų ir kriauklių
vėžiai ir lervos susitinka
ilgesnio gyvenimo paieškose
išpūstom akim blaškosi
iš baimės paskubomis ėda
patamsyje dumble

žybsi ašmenys ošia ore
saulės atspindys pralekia
upeliu ir nuskrenda į mišką
pūsteli vėjo gūsis
ir slysdamas paviršiumi
pasroviui nusineša
tekštelėjimus su raibuliais
riksmais ir prakaito lašeliais

ir kas galėjo pagalvoti
kur nuplauks ta vargšė
raudė kai ją per pusę
perkirto karys
mankštinęs įgūdžius
kardu įbridęs iki pilvo
į upę atkakliai mojavo
ir kapojo vandenį

pati nebežinodama
kas vyksta nei su šia
nei su kita jos puse
ji nuplaukė į jūrą
ir ten pateko į maišelį
kuris įkliuvo į žvejo tinklą
tas žvejys stebėjosi
laimikiu net nusikeikė

 

/1609


2016 06 22: piešiniai

 

 

koks ramus rytas!
saulė blizgina rasą
ant žolės galų, pievoje
ganosi arkliai
suklusta kai genys puola
pusryčiauti. nuleidę galvas
laižo šviežius krūmelius
na, žinot koks tas jaunimas
dūkt ir žvengt. vejasi
varto vienas kitą
baksnoja, purtosi
nepastebėjo kaip pievą užklojo
rūkas. žaisti dar įdomiau
beveik nieko nematyti
tolumoje girdėti
rytinės paukščių maldos
tolimas žvejo radijas
žolės rupšnojimas
staga dvelkteli vėjas
atneša kailio kvapą…

 
/1606


2016 06 7: piešiniai

 

 

raudonos lūpos
dūmais muziką groja
tai yra muzika“

 
žodžiai iš grupės SOLO ANSAMBLIS dainos „Moteris“

 
/1606


2016 05 11: piešiniai

 

 

traška kopos dreba smiltys – kepa
pūstelėjus vėjui pokšteli
skylantis akmuo užsidega sausas
krūmas nurieda barstydamas anglis

kas gyvas rausiasi gylyn melsdamas
vandens lašelio jėgų ar amžinos
ramybės sudžiūvusia karšta širdim
kuri daužosi vis garsiau garsiau

kol ima šokčioti žemės ir kaulai
po jomis karšti akmenys smėlis
ir tampa aišku kad tai ne širdis
ne žemė daužosi dangus

Tlalokas* pjausto debesis žaibus
smeigia sau po kojomis trypia
verkia pajuodavęs staugia šimtu
balsų ant žmonos įsiutęs vėl

išvarė pagalvoti prasiblaškyti
nurimti kaip ir tada kai jis
tik pajuokavo pagąsdino truputį
kodėl ji nesupranta jo juokų?

 
* lietaus dievas

 
/1605


2016 03 16: piešiniai

 

 

kai kurie žino (bet daugelis – ne) kas dedasi po žeme ar kalno gelmėje. pvz., lyg niekur nieko po vešlaus miško gabalu gali tekėti požeminė upė ir būti lyg povandeniniu kanalu tarp dviejų ežerų. gal kai kurios žuvys taip nukeliauja į kokias nors slaptas vieteles. paneria savo gimtąjame ežerėlyje apsuptame pievomis ir kalnų ožiais ir patenka į tamsų tuneliuką, kuris vingiuoja vingiuoja ir užsibaigia ežerėlyje miške. arba net kokioje nors kalnais apaugusioje oazėje, kuri taip gudriai paslėpta, kad iš išorės atrodo lyg kalnas, o viduje kone pieva. kaip dantis būna iš išorės dar lyg ir sveikas, o viduje vien ėduonis.

tikriausiai tokių dalykų nėra, bet norėčiau, kad būtų bent vienas toks atvejis: kalnu sruvenantis upeliukas smenga į jo gilumą ir vandens gyslelėmis nukeliauja į ežerą. iš to ežero yra požeminė upė į žemiau pūpsantį ežerėlį, o iš šio dar į kitą – labai gilų.

 

 

/1603


2016 02 19: piešiniai

 

ramus paviršius nei raukšlės
nei varlės kurkimo judesio
žuvies ratilai lelijų lapų

tu balta kaip sniegas
žaibas popierius vaiduoklis
nakty ir tyloje viena

rimtis po pusdienio riksmų
ir juoko ir laužų maudynių
dabar tik mėnuo plaukia

šlapiu lediniu veidu
sėlina kas naktį į tave
pažiūrėt ir šįkart

tu jo ištvert nebegali
tad sulingavus švelniai
nugrimsti į žvaigždėtą dangų

 

/1602


2016 01 19: piešiniai

 

 

jis su pintine lėtai žingsniuoja. kažką niuniuoja, kyla garas iš barzdos.
saulės spinduliai glosto grybų kepures, linguoja nupjauti kotai.

ji šliaužia šlapiomis samanomis. braukia niežtintį pilvą
per šakas, per šaknis, per akmenis. pikta gyvatė.

batas slysteli ant šliužo. pintinė sudreba, pamesdama kelias žvynabudes.
vienos jų skėtis nusirita į mėlynes.

po šimts!.. nuaidi tarp šakų. genys nutyla, susvirpia čiurlys.

jis lenkiasi paimti grybą. kažkas tarp pirštų sujuda
ir ranką nutvieskia dieglys. gyvatė!

nuo diržo nusirovė peilį, smeigė į mėlynes, nudažė samanas krauju.
suspaudęs žaizdą, dantis sukandęs, užmiršęs grybus nuskubėjo į namus.

gyvatės siela išniro iš kraujų, pakilo virš kamienų ir šakomis nusivijo voverę, gegutę,
dievo karvutę, peteliškę, musę, kuri atskrido į žmogaus namus.
juose kalė šunyčių laukias. bus negausi vada: du rudai pilki ir vienas juodas žaliomis akimis.
jame gyvatės siela įsikūrė, kad gimtų geriausiu žmogaus draugu.

į tuos namus atėjo vyras kruvina ranka. tąnakt sutino, vėmė smarkiai,
bet liko gyvas ir sveiko pamažu. po mėnesio – lyg nieko ir nebūta.

šuva atsivedė tris šuniukus. du vyras išnešė į mišką ir užkasė po pušimi
kaip auką Indrajai. vieną pasiliko – juodą kaip naktis, miško žalumo akimis.

 

/1601


2015 12 15: piešiniai

 

 

prieš tuos trimketuris ne 36
metus tėvukas kasė duobę kalei
kuri išbėgo lyg akla po ratais
žuvo kas jai užėjo kas bepasakys

o tėvas keikėsi kokia diena
išpuolė nelemta lyg ženklas
piktas kirto žemę kastuvu
riedėjo ašaros ir prakaitas kakta

štai žiežirbos duobėj pabiro
perskėlęs akmenį į dvi lygias dalis
suprato tėvas kad dabar žmona
jau su dvynukais laukia savo vyro

 

/1512


2015 11 16: piešiniai

 

 

turėjau šunį tokį gerutį
akim kaip sagutėm šypsojo
savo meiliu veiduku
vėmalus ėdė ir laižė
visų žandus ausis
draugiškai prisiglausdavo
ir miegodavom kartu
aš ji ir jis

ir dar vieną šunį turėjau
jis labiau piktas su svetimais
linkęs į konfliktus bet geeeras
apetitas valgyti tik duok
sočios vakarienės vis
draugiškai prisiglausdavo
ir miegodavom kartu
aš ji ir jis

 

/1511


2015 11 4: piešiniai

 

 

rytą vienu metu nubundame ir susižvalgome. kažkas džiugaus nutiko. jaučiam, bet dar nežinom. aplink ypatingai šviesu. lendam iš namų pasimankštinti – pasigrumti su meškiais. čiumpam, bet jie muistosi, nerimsta, dairosi, nesidžiaugia mumis. lyg drovisi, lyg bėda kokia būtų nutikusi. gal kokią šunybę iškrėtė? mes nežinom ir mums nuobodu.

grumiamės tarpusavy. Anuka parverčia mane į sniegą ir tada gulėdamas ant nugaros pamatau tolumoje saulės pašvaistę. apmitas džiugesio čiumpu Anuką už kojos norėdamas nuversti, kad ir jis pamatytų. nenoriu sakyti ar rodyti pirštu. jis ruonio stiprumo, bet ir man pavyksta jį parblokšti ant nugaros. tuomet išgirstu jo juoką. jis mostaguoja rankomis negalėdamas nieko pasakyti.

tupime ant sniego ir žiūrime kaip gražiai mirga spalvos. vakarėjant grįžta iš medžioklės tėvas. kruvinom rankom perbraukia mums per akis ir liūdnai pasako:
– Anguta* ateina

 

 

* vedlys, palydintis dvasias į mirusiųjų karalystę, kurioje jos metus miega.

 

 

/1510-11


2015 09 24: piešiniai

 

 

 

į tą medinį namą dykynėj
labai toli amerikoj
jau kuris laikas niekas neužsukdavo
net vorai jame prinešę daug laimės
nežinia kam žmonės paliko
o gal tiesiog mirė tuose namuose

viduje nieko gero apaugę
surūdijęs grėblys ir šakutė
žolėse smėlėta lėlės rankutė
nei šuns nei katino nei karvės
nei kvapo tik paveikslėlis
nublukusio gaidžio

kartais įskrenda uodas smėlis
lapas tolimas žvėries kaukimas
aplankęs kambarius dingsta
pro langus ar plyšius
kasdienės šviesos spindulėlis
taip jau metai iš metų

surado tą namą sukilus audra
išrovė duris ir iškėlė į dangų
šukes ir vorus ir laimę
paliko
daug smėlio daiktų svetimų
ir tą paveikslėlį nublukusio gaidžio

 

/1509


2015 09 14: piešiniai

 

 

tai yra kaip tik tas metas kai Tėvas pasiima Sūnų. iš apribojimų į laisvę, iš laikinumo į amžinybę

 

/1509


2015 09 11: piešiniai

 

 

kai man buvo kokie du metai, brolis maudėsi Nėryje ir užlipęs ant kriauklės skaudžiai įsipjovė. žaizda taip supūliavo, kad reikėjo daryti operaciją, vėl pjauti.

 

/1508


2015 09 11: piešiniai

 

 

kai man buvo kokie du metai, lankiau darželį. žiemą vienam vaikui liežuvis prišalo prie geležinės tvoros. reikėjo jį nugramdyti.

 

/1508


2015 09 10: piešiniai

 

 

kai man buvo kokie du metai, sirgau loringitu. tai – problemos su gerkle. mano gydymas buvo toks: mama užvirdavo puodą vandens, tada apklodavo mano galvą, kurią laikydavau virš puodo veidu į vidų. reikėdavo kvėpuoti karštus garus.

 

/1508


2015 09 10: piešiniai

 

 

kai man buvo kokie du metai, brolis supo mane ant sūpynių. aš šaukiau ‘aukščiau, aukščiau’ kol užmigau ir pabudau jau namie. buvo labai bloga, daug vėmiau. gavau smegenų sutrenkimą.

 

/1508


2014 04 5: piešiniai

 

tai nutiko pirmykščių žmonių šeimoje. tais laikais žmonės lakstydavo su kuokomis ir trankydavo jomis žverims galvas.
vienam tokiam žmogui nutiko neįtikėtinas dalykas – jis susapnavo ateitį (galima sakyti – mūsų laikus). nežinia ką tiksliai jis sapnavo, bet nubudęs puolė prie savo moters su tokiais (savo tuometinės kalbos) žodžiais:
– įsivaizduoji, ledai su pistacijomis?!

 
/1404 Vilnius


2014 02 12: piešiniai

 

 

tas pirštas persmelkia visą kosmosą ir stabteli ties tavo širdimi, kad galėtų į save žvilgtelėti

 

/1402 Vilnius


2013 04 4: piešiniai

grafinė novelė GRAMIC leidiniui „Toleranz in Comics und Graphic Novels“ tema

A4
/1304 Vilnius


2012 01 20: piešiniai

Jau ne pirmą kartą Bakis atsidūrė miškelyje. Jį ten atsinešė Valerija, kuri mėgo pakvėpuoti grynu oru ir bent savaitgaliais išnešti savo augintinį į gamtą. Šį kartą kai kas nutiko – netikėtai Valerija, lyg kažką prisiminusi, lyg kažkiek užsigalvojusi, susvirduliavo ir krenkštelėjusi šlumštelėjo į samanas be gyvybės ženklų. Bakis nesuprato kodėl ji užmigo ne visai tinkamu metu, bet kadangi Valerija jam buvo skaičiusi „Miegančiąją gražuolę“, jis žinojo ką daryti – pabučiavo į lūpas ir tyliai tarė:
– Kelkis
/1201 Vilnius


2011 10 20: piešiniai

 

tiksliau, rado kiaušinį.

tai nutiko miške labai labai seniai kažkur prie Dauguvos baseino. tais laikais ten galėjo veistis ne tik visokie neaiškūs paukščiai, bet ir amžini žmonių palydovai – ropliai.
kas be ko, šis laimikis galėjo būti ir klastingi spastai, nes tais laikais del tokių gardėsių žmonės lengvai pamesdavę galvas

 

39×31 cm

/1110 Vilnius


2011 07 6: piešiniai

moteris ir vyras viename kūne. šiuo atveju kažkodėl taip nutiko. vyriškoji šio gyvulio dalis, žinoma, besaikis plaukuotumas ir amžinas vienišumas, o moteriškoji – pats krokodilas. jei kas nežino, tai krokodilas pačiumpa savo auką, nusitempia į vandenį ir sukasi ratu arba krato galvą kol auka žūva

 

/1107 Vilnius


2010 10 5: piešiniai

iš tiesų, tai čia net ne kroksai, bet esmė nekinta – žali braujūs gumos gabalai mirkstantys baloje

 

/1010 Vilnius


2010 04 20: piešiniai

būna atvejų, kai teisesnis tas, kuris didesnis, bet juk pasitaiko ir tokių nutikimų, kur nugali gudručiai. šiuo atveju nage sako: ei!

 

/1004 Jyväskyla


2010 04 10: piešiniai

kristaus gimimas yra šventė visam pasauliui. tą naktį nutinka stebuklas: nežinia iš kur ir kaip po kalėdinėmis eglutėmis atsiranda dovanos

37×48 cm

 

/1004 Jyväskyla


2010 03 10: piešiniai

yra tokia vieta Naska. ji yra pietų amerikoje. ten yra nutike daug keistenybių ir užminta mislių, kurias mums ir šiandien nelengva įminti, nors turime net dirbtinį intelektą. kartą toje vietoje pelėdžmogis susitiko savo seniai matytą draugą…

 

/1003 Jyväskyla


2010 02 12: piešiniai

tai nutiko taip seniai, kad nei pats seniausias senelis neatsimintų. dėl mums nežinomų priežasčių slibinas nutarė pasipuošti. lyg tyčia, netoliese kažkokiais savo reikalais šlaistėsi karžygys. jų žvilgsniams susitikus, karžygio širdis nesudrebėjo ir jis narsiai puolė pabaisą. po visko kas tarp jų nutiko, slibinas padėkojo narsiam vyrui.

53×43 cm

 

/1002 Jyväskyla


2010 01 25: piešiniai

Ši asana nuostabiai pamėgdžioja kranksinciosvarnos pozą, – kuno svoris laikomas alkūnėmis ir rankomis, o galva ištiesta į priekį. Kakasana – viena naudingiausių pusiausvyros pozų. Darydami varniuką, labai sustiprinsite riešus, rankas ir pečius, pagerinsite gebėjimą koncentruotis, o išplėsdami krutinę padidinsite plaučių tūrį.

41×34 cm

 

/1001 Jyväskyla


2010 01 20: piešiniai

naminiai gyvūnėliai yra gyvos namų sielos, papuošalai, rūpestingų vienišių džiaugsmas ir puikus vaikų pakaitalas. skoniai įvairūs. kai ką nudžiugina žiurkėnas, kai ką žuvytės, šuniukas, driežiukas, voriukas, ežiukas… o mane – kačiukas!

48×37 cm

 

/1001 Jyväskyla

 


2010 01 1: piešiniai

Močiutė labai mylėjo katinėlius ir valgė dešrą vaikščiodama po namus. Tada pamatė gražų katinėlį, ištiesė jam dešros gabaliuką ir kantriai laukė kol jis išdrįs paimti. Laukė laukė, kol žarnose susikaupusios dujos išsprūdo gėlių žiedais ir nuklojo grindis.

 

/1001 Londonas


2009 10 29: piešiniai

yra žmonių manančių, kad yra keliautojai ar net nuotykių mėgėjai. kai kurie žmonės iš kelionių parsiveža namo visokių įdomybių.
šiuo atveju, iš tolimų kraštų atkeliavo du kailiai ir laimingo atsitiktinumo dėka buvo paguldyti vienas šalia kito. o dar ir kažkokio stebuklo dėka tarp jų įsižiebė jausmų kibirkštis. gal tai koks nors gamtoks klyksmas ar begalinė priešingybių trauka (tarp rudosios ir baltosios meškų), kas žino?

 

/0910 Jyväskyla


2009 10 10: piešiniai

Joro ypatingas pomėgis yra prisikimšti pilvą. yra ne karta taip buvę, kad jo draugams ir priešams susėdus prie vaišių stalo, jis nenutoldamas stebi puotą ir labai įsijaučia į dalyvavimą.
galima sakyti – pasineria visa galva…

 

/0910 Jyväskyla


2009 09 19: piešiniai

ką jau ką, bet gražias kojines aš megstu. ir nesigirdamas galiu pasakyti, kad visos mano kojinės yra gražios. kai kurios spalvotos, kai kurios su juostelėm, taškelėm ir t.t.
gražiausios mano kojinės – ant lentynos, ant kurios nežinia kas buvo laikyta. gal stiklainiai, servetėlės, obuoliai ar net pinigai. jei taip, tuomet šios kojinės visai neatsitiktinai čia atsirado. ilgam.

53×32 cm

 

/0909 Jyväskyla


2009 09 9: piešiniai

Buvo bruknių sezonas. Moteriškaitė, aptikusi miške gražią pievelę, kibo i uogas…
Pastačiusi šalia greitai pilnėjantį krepšį, ji abiem rankom gnaibė uogeles. Tik staiga prieš ją išdygo meškutė pilnomis saujomis bruknių ir atsargiai pažėrė uogeles, nenorėdama gąsdinti tos moteriškaitės.

 

/0909 Jyväskyla