2017 06 16: piešiniai

 

 

suėjo būriai neramių vyrų šiandien
jie kariai sulindę į šarvus
geležies brezento odos suveržti
pilvai tvinksi aidi širdies ritmas
smilkiniuose pulsuoja sunkiai
kyla kojos iš burnų garuoja

į dangų akys nepakyla nugaras
slegia sunkūs prietaisai jų
gyvybėms gelbėti kitas gesinti
reikia dėl vaikų dėl paliktų namų
dėl moterų dainų apie lapes
berželį bernelį žiedelį dievą
pievas upes obelynus

palikę už nugarų mina sniegą
kas prisiminime kas svajonėje
ar ašarą braukdamas rožančių
sakydamas juokauja kreiva šypsena
kosėdamas numeta pirštinę

ant sniegu dengtos protėvių žemės
žybsi snaigės mirksi paliktų
mergelių akelėmis spaudžia
gerkles drėkina vyrų akis ašaros
krenta į sniegą tyliai gylyn
į sušalusią žemę tirpdo sustingusias
šaltyje protėvių sielas žadina

viena po kitos seniai kovoje
kritusios dvaselės nubunda kyla
į vyrų širdis smelkiasi ramybe
į ausis ošia motinų lūpomis
šššššš geras mano vaikeli
būk ramus ąžuolėli
vabalėli mažas
mano

 

 

/1706


2017 05 4: piešiniai

 

tą vėsų pavasarį pramušė ledus
sakykim kad miestiečiu gimė
Levas pilaitės pakrašty užaugo
ramiai gražiai giminių draugų
draugijoje lingavo kartu
su Liepomis Beržais
bet ypač su Egle

šaknys pynėsi šakos glaudėsi
keitėsi dienos mėnuliai
daug kartų byrėjo spygliai
lapai juos dengė po to sniegas
atginė vaikus mama ir klausia
kas čia pirštuku sūnus baksnoja
belzas belzas eglė levas

stiebėsi dangun storėjo ir nuraudo
porelė glausdama lūpas kikeno
šnarendama lapus išėjo palikus
peiliu raižytą širdį su raidėmis
L ir E tai buvo Linas su Evelina
dar ne kartą niurkėsi ant lapų
kitąmet jau Linas atėjo su kita

ūdra kurmiai zylių pulkas katės
šunys pelės vabalai genys
pastuksena kartais Levo pilvą
tuk tuk tuk nuaidi tarp viršūnių
liepų eglių ir beržų pakyla
varnos garsiai rėkia Eglė krenta
ir išvažiuoja šv. Kalėdų švęsti

 
/1704


2017 04 15: piešiniai

 

 

buvo toks labai sunkus žmogus. nežinia kodėl (gal apsėstas piktumo dvasių, gal neramios protėvių sielos brovėsi į to žmogaus valią, gal tėvai nemylėjo (bent jau taip tas žmogus pasakytų), gal Dievo bausmė, gal išbandymas…

keistu, nesuprantamu skausmu buvo persmelktas to žmogaus gyvenimas. jis lyg gynėsi nuo pasaulio, nesuprato kaip gyventi laimingai. atrodo, nemylėjo nei žmogaus, nei gyvūno, bet mėgo moteris ir gal dėl to po mirties jo siela buvo įkalinta į deimantą, kurį kartu su kitais išrausė deimantų kasėjai, tuomet apdirbo kaip reikia ir padarė spindintį papuošalą į kurį (be abejonės) krypo daugelio moterų akys. vienai jų likimo dėka atiteko papuošalas, kuriame ir buvo to žmogaus siela, tad ypatingomis progomis (per šventes, iškilmes), kad ir būdamas deimantu, jis galėjo prie tos moters glaustis.

kad ir koks tas žmogus būtų buvęs praeityje, giminystės ryšiai yra stiprūs ir kartais jį aplankydavo šeimos narių sielos. pvz. mama klausdavo:
– ну, Ирочка, как поживаешь?
– ааай, вот уже три недели в коробке лежу…

 
/1704


2017 03 17: piešiniai

 

 

iš už keturių vartų
atidunda griausmas
dreba žemė virpina kopūstą
morkas pupeles suvalgytas pietums
kyla banga dulkių nerimo
išsigandusių balsų
kita Šeimyniškių… gyvatė
gelia kojos pirštą
kūnas nei krust
nei bėgt nei jos mušt
krauju įmirkęs snapas
ją smeigia mėlyni kaip neptūnas
kaip Gillette sparnai
smarkiai plaka pasigirsta
baisus judesys šnypštimas
ŠŠŠŠilo tiltas…
pašokdamas spiriu raudoną
skėtį atsiprašau atsiprašau
prašau praleist pravažiavau
savo stotelę jau esu
kitoje upės pusėje

 

 

/1703


2017 03 3: piešiniai

 

 

mama vis sakė koks jis keistas
vyras be barzdos su grandine
ausy plaukuotu spuogu ant blauzdos
šešiais randais ant nugaros
lyg kažkodėl paleistas iš
meškos ar slibino nasrų
kvėpavimas pradvisęs samanų kvapu
plaukai kurių neturi žmonės
mėgstantys tai kas aišku
kaip dieną suko žvilgsnį
nuo jo nemirksinčių akių
šypsojosi tik pusę lūpų
įštardami na štai ligonis

 

tyliu balsu kažką šnarėjo
sudžiūvusių lapų garsu
kai kam primenančiu byrantį žvyrą
čiurlenimą ar net paukščius
danguj to vyro nesuprantamus
žodžius nusinešdavo vėjas
vis tik patiko mamai dukrai
jo užmauta apyrankė naktį
šviečianti ugnies trupiniais
žiemą šildanti įpintais
jo plaukais

 

 

/1602


2017 02 8: piešiniai

 

 

šiandien prisiminiau tėvą
ir jo Josifo paveiksliuką
nežinau ar mėgo keliauti mėgo
vairuoti su draugu Stiopa atvyko
pas mus kai dar mūsų nebuvo
palikęs tuos kalnus gyvates
lauro lapus kinkalius liko
pas mus ragauti prastesnio vyno
alaus kažkokio ilgesio
taip ir nepavyko nuryti

važiavom greitąja ir zil’u
pirmąkart vairavau vingiavom gatve
Krantinės gatvėje prie pat upės
kuria praplaukdavo garlaiviai
Vilnius Ryga Talinas Nėris trumpam
subanguodavo mūsų džiaugsmui

žiemą buvo ledukas čiuožti
žemyn nepatiko kai juokiausi
jam nukritus pats juokdavosi
šlapiomis akimis kaip aš dabar
prisimenu Pervalkos kvapą
eidavom prie jūros šokinėti
per bangas medūzas rinkom kriaukles
aš rinkau pašto ženklus dėželes
jis mašinėles didžiavosi volga

mes išvažiavom į fabijoniškes
jis į Gabriškes su Nijole ir Volvo
toli nuo mūsų buvo iki pat pabaigos
kol Tėvas jį visam laikui išsivedė
namo lyg slackline virve
mokyti pusiausvyros

 

/1701


2017 01 4: piešiniai

 

 

štai kokia pilka diena – sunkaus
debesies antklodė prilimpa slegia
įsigeria į smilkinius slopina garsus
mintis aidu paverčia jausmus išima
spalvas gyvybę vagia

13:16 grįžta po pietų soti graži
tarnautoja kaukši kulnais greitu žingsniu
grįžta ir žino kas jos laukia šypteli
žvilgsniu praeiviui jos laukia laiškas
bent vienas bus nuo Jo gal net du

klasteli pilkais sparnais karvelis
nepalikęs ženklo vienodam danguje
blyksteli netyčia siųstas spindulys
kitam name kažkieno rankomis
vėdinti pravertam lange

vėliau gal kokią šeštą ar aštuntą
lyg pasiklydusį suvalgyta karvelį
būtų atgromuliavęs debesis
ateina sausį parašytas laiškas
per klaidą neišsiųstas o vargeli

 
/1612-1701


2016 11 4: piešiniai

 

 

sukasi žvaigždės ratais
aplinkui medžius palapinę
laužo liepsnas kylančias
aukštyn kibirkščių museles

pinasi kojos su batais
nuspiria grybų pintinę
žodžiai burnoj nutyla
išbarstę galūnių raides

ošia galvoj šimtas jūrų
kažkas tolumoj muša būgną
arba tai tik guolį suka
vėjas tarp miško pušų

gerklėj jaučiu skonį sūrų
ranka krapšto puodo dugną
tad kaip įsimaišė į sriubą
ta musmirė po velnių?

 
/1611


2016 09 8: piešiniai

 

kaip toj dainoj
kur iš šašvės į nevėžį
iš šio vingiais į nemuną
tolyn ar panašiai
per akmenis žaliais
gaurais linguojančiais
į amžinos dievo dainos
taktą srūva upės

tam vandens šokiui
neatsispiria daugybė rūšių
žuvų ir kriauklių
vėžiai ir lervos susitinka
ilgesnio gyvenimo paieškose
išpūstom akim blaškosi
iš baimės paskubomis ėda
patamsyje dumble

žybsi ašmenys ošia ore
saulės atspindys pralekia
upeliu ir nuskrenda į mišką
pūsteli vėjo gūsis
ir slysdamas paviršiumi
pasroviui nusineša
tekštelėjimus su raibuliais
riksmais ir prakaito lašeliais

ir kas galėjo pagalvoti
kur nuplauks ta vargšė
raudė kai ją per pusę
perkirto karys
mankštinęs įgūdžius
kardu įbridęs iki pilvo
į upę atkakliai mojavo
ir kapojo vandenį

pati nebežinodama
kas vyksta nei su šia
nei su kita jos puse
ji nuplaukė į jūrą
ir ten pateko į maišelį
kuris įkliuvo į žvejo tinklą
tas žvejys stebėjosi
laimikiu net nusikeikė

 

/1609


2016 06 22: piešiniai

 

 

koks ramus rytas!
saulė blizgina rasą
ant žolės galų, pievoje
ganosi arkliai
suklusta kai genys puola
pusryčiauti. nuleidę galvas
laižo šviežius krūmelius
na, žinot koks tas jaunimas
dūkt ir žvengt. vejasi
varto vienas kitą
baksnoja, purtosi
nepastebėjo kaip pievą užklojo
rūkas. žaisti dar įdomiau
beveik nieko nematyti
tolumoje girdėti
rytinės paukščių maldos
tolimas žvejo radijas
žolės rupšnojimas
staiga dvelkteli vėjas
atneša kailio kvapą…

 
/1606


2016 05 11: piešiniai

 

 

traška kopos dreba smiltys – kepa
pūstelėjus vėjui pokšteli
skylantis akmuo užsidega sausas
krūmas nurieda barstydamas anglis

kas gyvas rausiasi gylyn melsdamas
vandens lašelio jėgų ar amžinos
ramybės sudžiūvusia karšta širdim
kuri daužosi vis garsiau garsiau

kol ima šokčioti žemės ir kaulai
po jomis karšti akmenys smėlis
ir tampa aišku kad tai ne širdis
ne žemė daužosi dangus

Tlalokas* pjausto debesis žaibus
smeigia sau po kojomis trypia
verkia pajuodavęs staugia šimtu
balsų ant žmonos įsiutęs vėl

išvarė pagalvoti prasiblaškyti
nurimti kaip ir tada kai jis
tik pajuokavo pagąsdino truputį
kodėl ji nesupranta jo juokų?

 
* lietaus dievas

 
/1605


2016 03 16: piešiniai

 

 

kai kurie žino (bet daugelis – ne) kas dedasi po žeme ar kalno gelmėje. pvz., lyg niekur nieko po vešlaus miško gabalu gali tekėti požeminė upė ir būti lyg povandeniniu kanalu tarp dviejų ežerų. gal kai kurios žuvys taip nukeliauja į kokias nors slaptas vieteles. paneria savo gimtąjame ežerėlyje apsuptame pievomis ir kalnų ožiais ir patenka į tamsų tuneliuką, kuris vingiuoja vingiuoja ir užsibaigia ežerėlyje miške. arba net kokioje nors kalnais apaugusioje oazėje, kuri taip gudriai paslėpta, kad iš išorės atrodo lyg kalnas, o viduje kone pieva. kaip dantis būna iš išorės dar lyg ir sveikas, o viduje vien ėduonis.

tikriausiai tokių dalykų nėra, bet norėčiau, kad būtų bent vienas toks atvejis: kalnu sruvenantis upeliukas smenga į jo gilumą ir vandens gyslelėmis nukeliauja į ežerą. iš to ežero yra požeminė upė į žemiau pūpsantį ežerėlį, o iš šio dar į kitą – labai gilų.

 

 

/1603


2016 02 19: piešiniai

 

ramus paviršius nei raukšlės
nei varlės kurkimo judesio
žuvies ratilai lelijų lapų

tu balta kaip sniegas
žaibas popierius vaiduoklis
nakty ir tyloje viena

rimtis po pusdienio riksmų
ir juoko ir laužų maudynių
dabar tik mėnuo plaukia

šlapiu lediniu veidu
sėlina kas naktį į tave
pažiūrėt ir šįkart

tu jo ištvert nebegali
tad sulingavus švelniai
nugrimsti į žvaigždėtą dangų

 

/1602


2016 01 19: piešiniai

 

 

jis su pintine lėtai žingsniuoja. kažką niuniuoja, kyla garas iš barzdos.
saulės spinduliai glosto grybų kepures, linguoja nupjauti kotai.

ji šliaužia šlapiomis samanomis. braukia niežtintį pilvą
per šakas, per šaknis, per akmenis. pikta gyvatė.

batas slysteli ant šliužo. pintinė sudreba, pamesdama kelias žvynabudes.
vienos jų skėtis nusirita į mėlynes.

po šimts!.. nuaidi tarp šakų. genys nutyla, susvirpia čiurlys.

jis lenkiasi paimti grybą. kažkas tarp pirštų sujuda
ir ranką nutvieskia dieglys. gyvatė!

nuo diržo nusirovė peilį, smeigė į mėlynes, nudažė samanas krauju.
suspaudęs žaizdą, dantis sukandęs, užmiršęs grybus nuskubėjo į namus.

gyvatės siela išniro iš kraujų, pakilo virš kamienų ir šakomis nusivijo voverę, gegutę,
dievo karvutę, peteliškę, musę, kuri atskrido į žmogaus namus.
juose kalė šunyčių laukias. bus negausi vada: du rudai pilki ir vienas juodas žaliomis akimis.
jame gyvatės siela įsikūrė, kad gimtų geriausiu žmogaus draugu.

į tuos namus atėjo vyras kruvina ranka. tąnakt sutino, vėmė smarkiai,
bet liko gyvas ir sveiko pamažu. po mėnesio – lyg nieko ir nebūta.

šuva atsivedė tris šuniukus. du vyras išnešė į mišką ir užkasė po pušimi
kaip auką Indrajai. vieną pasiliko – juodą kaip naktis, miško žalumo akimis.

 

/1601


2015 12 15: piešiniai

 

 

prieš tuos trimketuris ne 36
metus tėvukas kasė duobę kalei
kuri išbėgo lyg akla po ratais
žuvo kas jai užėjo kas bepasakys

o tėvas keikėsi kokia diena
išpuolė nelemta lyg ženklas
piktas kirto žemę kastuvu
riedėjo ašaros ir prakaitas kakta

štai žiežirbos duobėj pabiro
perskėlęs akmenį į dvi lygias dalis
suprato tėvas kad dabar žmona
jau su dvynukais laukia savo vyro

 

/1512


2015 11 16: piešiniai

 

 

turėjau šunį tokį gerutį
akim kaip sagutėm šypsojo
savo meiliu veiduku
vėmalus ėdė ir laižė
visų žandus ausis
draugiškai prisiglausdavo
ir miegodavom kartu
aš ji ir jis

ir dar vieną šunį turėjau
jis labiau piktas su svetimais
linkęs į konfliktus bet geeeras
apetitas valgyti tik duok
sočios vakarienės vis
draugiškai prisiglausdavo
ir miegodavom kartu
aš ji ir jis

 

/1511


2015 11 4: piešiniai

 

 

rytą vienu metu nubundame ir susižvalgome. kažkas džiugaus nutiko. jaučiam, bet dar nežinom. aplink ypatingai šviesu. lendam iš namų pasimankštinti – pasigrumti su meškiais. čiumpam, bet jie muistosi, nerimsta, dairosi, nesidžiaugia mumis. lyg drovisi, lyg bėda kokia būtų nutikusi. gal kokią šunybę iškrėtė? mes nežinom ir mums nuobodu.

grumiamės tarpusavy. Anuka parverčia mane į sniegą ir tada gulėdamas ant nugaros pamatau tolumoje saulės pašvaistę. apmitas džiugesio čiumpu Anuką už kojos norėdamas nuversti, kad ir jis pamatytų. nenoriu sakyti ar rodyti pirštu. jis ruonio stiprumo, bet ir man pavyksta jį parblokšti ant nugaros. tuomet išgirstu jo juoką. jis mostaguoja rankomis negalėdamas nieko pasakyti.

tupime ant sniego ir žiūrime kaip gražiai mirga spalvos. vakarėjant grįžta iš medžioklės tėvas. kruvinom rankom perbraukia mums per akis ir liūdnai pasako:
– Anguta* ateina

 

 

* vedlys, palydintis dvasias į mirusiųjų karalystę, kurioje jos metus miega.

 

 

/1510-11


2015 10 22: tekstai

tyla žingsniai pro užuolaidas
caksi į darbą ant stalo sukasi
arbata puodelyje sukasi dulkės
spindulių pluošte ruože gabale

šešėlyje bunda paltai šoka
raitosi puola ir prariję
kasdienę savo porciją laimingi
išeina pasižmonėti į orą

šviesūs debesys rūko gausiai
užvertę galvas būsimi keleiviai
nupurto pelenus vienas kitas
tingiai paspiria lapų krūvelę

girdi lyg ir vėjas sukilo
paukščiai jūra ošia arba
medžių šakos mojuoja matai
troleibusas važiuoja lėtai

 
/1510


2015 09 24: piešiniai

 

 

 

į tą medinį namą dykynėj
labai toli amerikoj
jau kuris laikas niekas neužsukdavo
net vorai jame prinešę daug laimės
nežinia kam žmonės paliko
o gal tiesiog mirė tuose namuose

viduje nieko gero apaugę
surūdijęs grėblys ir šakutė
žolėse smėlėta lėlės rankutė
nei šuns nei katino nei karvės
nei kvapo tik paveikslėlis
nublukusio gaidžio

kartais įskrenda uodas smėlis
lapas tolimas žvėries kaukimas
aplankęs kambarius dingsta
pro langus ar plyšius
kasdienės šviesos spindulėlis
taip jau metai iš metų

surado tą namą sukilus audra
išrovė duris ir iškėlė į dangų
šukes ir vorus ir laimę
paliko
daug smėlio daiktų svetimų
ir tą paveikslėlį nublukusio gaidžio

 

/1509


2015 09 6: tekstai

nublukęs rankšluostis ant virvės
jame siūbuoja vakaro lietus
ir kelnėse paklodėje šiek tiek
marškiniuose truputis likęs

dar liko perskaityti man
daugiau nei pusę
visų tų knygų
kur skaitau

auselė limpa skilęs dugnas
ir šiukšlės ant sienelių
puodelyje rusva bala
arbatos tiek belikę

prikrito į akis smilčių
kai kopose išsiritau
ko neišplovė jūra
parsivežiau namo

mama du broliai su dukrom
stasiukas ir teta rūta
visa žemaičių giminė
senelių nebeliko

dar liko daug
ir dar daugiau
nei 200 dienų
iki velykų

 

/1509


2015 01 6: tekstai

kaip sako
gled ju faund
ju lukin fo
arba: kad tau
tik būt geriau

dar sako: hai, kaip tu
laba diena, na, tai kaip
šimtas metų, kaip džiugu
na ir nutik tu man taip
koks sutapimas, na ir dienelė
kaip tik šiandien galvojau
ir štai tu. likimas

gal mes prisėskim
tokia proga, netikėtumas
juk šimtas metų
tai kaip tu čia atsiradai
nes aš ėjau kaip visada
kaip vakar, pvz
kaip eisiu. valgysiu
matai, aš valgau
man metas valgyti
tu supranti, tiesa
mes vėl galbūt dar susitiksim

aš tave pamenu, man įdomu
kas tau nutiko nuo tada
kažkiek pasikeitei
aš gyvenu su gyvuliais
man jie patinka,
nemeluoja. jau seniai
sunku man būti tarp žmonių

kaip sako
gled ju faund
ju lukin fo
arba: kad tau
tik būt geriau

 

/1501


2014 12 12: tekstai

– kažkada daug rašiau.
tau patiko laiškai, mano raštas.
– taip, tai buvo labai gražus metas.
miegojom mažai, buvo vasara, daug žolės…
– vaikščiojom miško takais kol pagaliau…
– radom raudonikių prie kelio krašto…
– ne ne, radome pėdsakus lapės. ar lūšies
– ką? mes bebrą negyvą suradom!
– tai ne tada. tada juk prie upės mes ėjom.
tu žinojai tą kelią į paštą.
keliavom ilgai, sutikom Martyną.
jis sakė, kad nesugavo
nei vienos žuvies.
jam tino koja, žaizda raudonavo…
– aha, atsimenu kaip jo koja ištino…
– bet mes skubėjom,
nešėme laišką. norėjau paliest
tavo petį kai pamačiau
tuos pėdsakus, kad ir tu pažiūrėtum.
– ai, aš ne taip tada supratau…

 

/1412


2012 11 12: tekstai

traukinys išvyko
stoviniuojam, dairomės
nežinom ką daryti
mes – pasilikom.

 

dulksna. ankstyvas rytas
stoties garsai, šlavėjas
ant bėgių guli gėlės
ir gruzdintos bulvytės.

 

– ko nori?! kas yra?!
supurto moteris mergaitę.
du vyrai nusišypso
tarp jų – juoda bala.

 

staiga kažkas įvirsta
šnopuoja, meta lagaminus
visi suprantam – šiko
ir tyliai išsiskirstom.

 

/121112


2012 09 18: tekstai

– Duosi man saldainių?
– Gausi…
Yokomen į kairę ausį

 

 

plūdė numesta ant kranto
žuvys upėj pliaukši
žvejo rankoj – tanto

 

 

užeinu į seną namą
tuščia. tik juoda katė
žaidžia su diržu hakamos

 

 

saulė leidžias už garažo
smelkiasi į dodzio
ir baltus diržus nudažo

 

 

sapnas: šunys, pistoletas,
riksmas, dūmai
ir atemi netikėtas

 

 

trys lašai ant tatamio
Vytauto, Sašos, Vytenio
prakaitas džiūva

 

 

blyksteli. o, kas čia tokio?
žaibas? peilis!
gokio

 

 

rytas. lapų šiugždesys miške
ežys gyvatei:
tu – labai lankstus uke

 

 

– kaip gyvenate, vyručiai?
šešėly beržo išgirstu
kata dori men uči

 

 

pavasaris. pievoje
pienės, barkūnai, ramunės mažytės
prašo ant jų ukemi daryti


2012 04 26: tekstai

– žinai, aš turiu tokias išlankstomas roges…

– man atrodo, kad nieko tu neturi, – nusijuokdamas įsiterpė Darius.

– ai, eik tu šikt gerai? – užsiplieskė Domantas ir jau nebežinojo kaip tęsti pradėtą mintį. – aš ne tau pasakojau…

– na gerai, papasakok apie savo roges, – draugiškai apkabindamas paprašė Darius ir apsisukęs ant kulno linksmai nužingsniavo.

– papasakok papasakok, – nusišypsojo ir Dalia.

Domantas ilgai tylėjo. atrodė sutrikęs. jis paniro į prisiminimus, kuriuos galima būtų pavadinti „kodėl nemėgstu Dariaus“. Dalia tuo metu tyrinėjo jo veidą, šmėksčiojančias grimasas ir nevalingus kūno trūkčiojimus. jos akys nuslydo žemyn ir ji pamatė, kad Domanto batraištis atsirišęs ir kai pritūpė užrišti, tai pamatė, kad ir jos atsirišęs. „na ir pokštai“ šyptelėjo Dalia ir surišo savo batraiščius su Domanto. tuo metu jis išniro iš prisiminimų, išsitraukė iš vidinės švarko kišenės origamiu sulankstytas roges ir uždėjo jas ant pritūpusios Dalios galvos.

– Dalia, šios rogės yra simboliškos. norėčiau tave ant jų pasisodinti ir keliauti gyvenimo vingiais, kartu čiuožti nuo kalniukų, nerti į pūsnis ir verstis kūliais. ar sutinki būti mano žmona?

 

 

/120426


2012 01 15: tekstai

Kartą trys princesės buvo įkalintos bokštuose. Visos jos buvo sesės trynės ir jas nelaimė užklupo vienu metu. Jos tuo metu kartu dainavo dainą ir džiaugėsi šviežios saulės glamonėmis (jau kurį laiką debesys slėpė saulės spindulius ir keletą dienų sesės tik neramiai nužvelgdavo dangų neužmatydamos debesų patalo krašto). Ir štai – puiki diena, debesų skraistė pagaliau išsisklaidė. Pievas, miškus ir seseris užliejo auksinė šiluma, o veidus – auksinės palaimos šypsenos. Tuo metu buvo aukso amžius, ir aukso pertekliumi mėgavosi ne tik žmonės, bet ir jų augintiniai. Princesės turėjo savo girią, kurioje ganėsi laimingi elniai auksu dabintais dantimis bei ragais, upėje turškėsi bebrai, traškindami užtvankas savo blizgančiomis burnomis ir apskritai apylinkėje buvo gražu apsidairius – šen bei ten blykčiojo aukso žvaigždelės tai žolėje, tai drevėje, tai danguje. Karveliai auksiniuose snapuose kasdien atnešdavo kokią nors džiugią žinią ar palinkėjimą iš gretimų ir tolimų kraštų, kuriuose gyveno labai draugiškos tautos. Kiekviena diena – prabangi šventė visai karalystei.

Tad tą gražią saulėtą dieną mūsų seserų daina staiga nutrūko ir jas užklupo baisi bėda – jos buvo pagrobtos, įkalintos bokštuose ir tik labai menkas ruoželis gražių saulėtų dienų tepatekdavo pro mažus langelius apkaltus storomis metalinėmis grotomis. Tie bokštai buvo neįtikėtino aukščio, tad pagalbos šauksmas aidėjo toli toli, krisdamas ant medžių viršūnių, upokšnių ir pievose besiganančių avių kaimenių. Ištikimi karveliai rado jų bokštus ir kiekvienai vis nešė geras naujienas, palinkėjimus iš gretimų bei tolimų, apie šią siaubingą bėdą nežinančių, karalysčių.

Nesibaigiantis seserų pagalbos šauksmas kasdien sklisdavo į pasaulį ir aidu grįždavo atgal. Jos girdėjo ne tiek aidą, kiek viena kitos šauksmą, bet to nesuprato ir jautėsi dar vienišesnės savo nelaimėje. Deja jų balsai silpo ir kasdien darėsi vis tylesni kol virto tiesiog šnypštimu. Nuo bokštų tas šnypštimas baidė net karvelius tad jie nebenešė gerų žinių.

Nežinia kodėl princesės buvo paliktos likimo valiai ir nuo įkalinimo bokštuose akimirkos niekas nesudrumstė jų ramybės. Kalinės nėrėsi iš kailio savo celėse iš sielvarto, vienatvės ir alkio. Kai išsinėrė (o tai nutiko visoms trims vienu metu skirtinguose bokštuose), jos jau buvo virtusios gyvatėmis nauja žvilgančia auksine oda. Sukaupusios naujas jėgas, sesės pakilo nuo grindų ir išsliuogė pro langelių grotas į laisvę. Apačioje gyvatės nudžiugo netikėtu susitikimu ir susipynė tvirtame apsikabinime drebančiomis iš laimės širdimis. Ašaros riedėjo skruostais, o dvišaki liežuviai nevalingai jas rinko. Princesių širdelėse užgimė tokia didi meilė, kokios kaip gyvos jos negalėjo prisiminti. Nebegalėjo išsipinti ir jų auksiniai kūnai, tad tvirtas seserų apsikabinimas tapo amžinu, pavertusiu jas trigalve gyvate, kuri šliaužiojo po apylinkes, gąsdindama nežinomos karalystės gyventojus.

 

Bijojo visi – voverės ir lūšys, skruzdės, meškos, triušiai, medkirčiai, jų žmonos, ubagai ir ponai. Nuo princesių seserų bėgo visas gyvasis pasaulis ir tai spaudė joms širdį. Mylinčią trigubą širdį. Jų meilė buvo tokia stipri, kad iškart pamilo trigalvę varlę, vakarojančią ant lelijos lapo, kurį siūbavo lengvo vėjelio genamos ežero bangelės. Keista varlė nespėjo išsigąsti netikėto ne mažiau keistos gyvatės apsilankymo, nes ši akimirksniu stipriai apsivijo varlę savo auksine uodega ir išbučiavo visas tris galvas savo trimis poromis lūpyčių. Čia įvyko netikėtai gražus stebuklas: seserys pavirto dailiomis mergelėmis, o trigalvė varlė – trimis princais, kuriuos iš bjauraus pavidalo išvadavo meilės kupini bučiniai. Tarp šių trijulių neabejotinai tuojau pat būtų įsiplieskusi amžina meilė, tačiau seserų glėbys buvęs toks smarkus, kad net mirtinas. Princai, atgavę savo žmogišką pavidalą griuvo suknežintais kūnais į žolę ir išleido paskutinius kvapus šnabždėdami meilės žodžius, o princesės pasinėrė į jų žydras akis, kuriose gyvybė nenumaldomai blėso. nejučia tas akių mėlis ėmė jas vis giliau traukti į save ir neilgai grimzdusios sesės pajuto, kad atgal jau nebegrįš…

 

Tokio margumo nuotykių neišgyvenusios princesės nuskendo princų akyse ir nuo tada su jais gyveno amžinoje laimėje, bet kur ir kaip jau niekam nėra lemta žinoti.

 

/1201


2011 09 30: tekstai

vyras varine barzda tikrai žino

kodėl čia yra irdabar daro

žiūri į priekį jo akys geros

veidas visus kažkodėl nuramina

 

saulė be pėdsako rėžia jam kaktą

lapų šešėliai užglaisto raukšles

vėjas įspraudžia į delnus gėles

iš jų ruošia guolį, ten miega kas naktį

 

liepos naktis kartą buvo linksma

ilgai dainos, šokiai aidėjo miškais

lig ryto lietaus liepsnos šoko su jais

sudegino vyrą, bet liko barzda

 

/110930


2010 01 5: tekstai

vienas mano senelis išsirovė dantį, tada pasisuko į kitą ir sako: – o, dar visai sveikai atrodo! kitas sako: – ooo, parodyk. paėmė drebančiomis lūpomis iš pirmo senelio pirštų ir užsimerkė šypsodamas. mmm, pieninis, – tarė nurijęs. tada atlošė galvą ir išsižiojo. iš gerklės pasimatė mažas daigelis. jis gana sparčiai stiebėsi ir šakojosi, o senelis lyg nuobodžiautų – dairėsi aplinkui, susidėjo rankas ant klubų, atrodė tarytum žiovauja. tada išsitraukė iš kišenės veidrodėlį ir per jį žiūrėjo kaip iš burnos dygsta tas medis. pirmas senelis tarė: – nieko sau. iš kišenės išsitraukė fotoaparatą ir nupaveikslavo juos abu, šypsodamas į objektyvą. tada žvilgtelėjo į laikrodį. kitas, iš galinės kišenės išsitraukęs bloknotėlį su pieštuku, atsiduso ir užrašęs „tuoj, palauk“ parodė pirmajam seneliui. ant medelio išsprogo balti dideli pumpurai ir visoje vonioje labai pakvipo. praskrido drugelių pora, kamanė dūzgė aplink žiedus, ant šakos nutūpė paukštelis ir ėmė garsiai čiulbėti. – ką ten taip ilgai darai? sriuba aušta! – pasigirdo močiutės balsas už durų. senelis sunerimo, apsižvalgė, tada žvilgtelėjo į bloknotą rankoje. – tuoj, palauk, – atsakė, nusibraukė kraują nuo lūpų ir dar kartą pažiūrėjęs veidrodyje sau į akis, riktelėjo, – ateinu! pasisuko durų link, bet negalėjo pajudėti – kojos buvo įaugusios į grindis. – na čia dabar? – pralemeno žiūrėdamas į savo kojas. suėmęs už šlaunies truktelėjo koją aukštyn, tačiau padas buvo tvirtai prilipęs. senelį suėmė pyktis ir, košdamas pro dantis „vaikščiojau iki šiol, vaikščiosiu ir toliau“, ėmė rauti koją lyg ropę iš žemės. išrovęs ją su dideliu grindų gabalu, prilipusiu prie kojos, jis pergalingai nusikvatojo: – cha chaaa! nedelsdamas čiupo antrą koją su tuo pačiu įniršiu ir gerai timptelėjęs ją taip pat išrovė. grindų skeveldros pabiro į šalis ir senelis užsikosėjo pro dulkių ūką vos įžiūrėdamas duris. ranka pakilo rankenos link. ant tų gabalų kojos slydo, krypo, linko, tad tik tvirtai įsikibęs į kriauklę senelis atsistojo visu ūgiu ir spyrė į duris kartą, kitą, trečią… spynelė, vyriai lūžo ir durys išgriuvo, o senelis metėsi iš vonios. – ar pasiutai, tėvai? – susiėmė už burnos močiutė ir šastelėjo ant kėdės. senelis klupdamas, su trenksmu įvirto į virtuvę. močiutė kurį laiką žiūrėjo jam įkandin – kaip jis perlipo per stalą, atlapojo virtuvės langą, išsliuogė pro jį į kiemą ir bėgo tolyn šaukdamas: – kur tas tavo viralas?! tada apžvelgė kambarį, pamatė du žalius žiburius po lova, ir pasilenkusi pasakė – kic kic kic…

 

/100105


2009 11 18: tekstai

Šiandieną dar tik pietūs,
o jau kiek atlikta gerų darbų:
mažiukas čečkavotas, mankštelės padarytos,
išneštos bio, „visos kitos“* šiukšlės,
su Joru vaikščiojom iš ryto,
priduoti buteliai, plastmasė ir skardinės,
iš parduotuvės picų parvežta,
kopūstas, sultys, gliogis bei grietinė,
sudėtas gravitonas ir paštas pažiūrėtas,
laiškelis parašytas ir dar gal vienas
į pašto dėžę bus įdėtas.
vajetau jetau, kiek gerų darbų
lig vakaro bus atlikta šiandieną…

* – tos, kur nei bio, nei kartonas ar stiklas, popierius, metalas

 

/091118


2009 10 5: tekstai

Kieme pilnatis, baisiai šalta
pėdos sniege, mėnuo baltas
krenta ant jo mažas lašas
vaizdas sudrėksta, parausta
vilkai jame kaukia į dangų
garsiai, net gerklę paskausta
einu, krentu į pagalvę
baltais dantimis, raudonom akimis
ji klausia: ko šūkauji naktimis?

 

/091005


2009 09 20: tekstai

šiandien atrodo, kad labai daug metų praėjo nuo metų pradžios
net nuo rugpjūčio
viskas taip toli
tik voveraitė rėkia ir bėga į viršų kai susitinkam. kaip visada
ant stalo slibinas senas miega su nutįsusia seile
kaip šuo, kai žiūri į lėkštę
kaip gražiausios mano kojinės

kartais pamatau taip, kad pagalvoju
o, kad tau taip gražu būtų ar kam kitam
bet šuo taip nemato, nei jo ‘draugai’ ar voverė
o kiti nematomi aplinkui
ir manęs nematyti, ar ne?

 

/090920


2009 07 7: tekstai

– Čia trimitas, girdi?

– Tai ką, jau aštuonios?*

– Jo, jau seniai reikėjo išvesti šunelį, o mes čia kapstomės.

– Tai negi taip viską paliksime?

– Jis jau turbūt neišsikentė.

– Žiūrėk, kiek sliekų iškasiau. O šitas koks dičkis. Va, du kokie.

– Tai tu tą patį perplėšei! Matai, kaip susitraukė iš skausmo?

– Jam truputį paskaudės, bet turės brolį dvynį. Jie turės ypatingą ryšį…

– Vieną kartą aš išlanksčiau elnią. Iš dviejų gražių spalvų – rudos šokoladinės ir lapės rudumo…

– Oranžinės?

– Lanksčiau viską pagal instrukciją, ir gražiai pavyko, nes žinai kaip aš moku nageliu perbraukti? Tai ten per sulenkimus gerai pataikiau ir, žodžiu, lankstau lankstau smailias kojeles, uodegėlę to elnio ir jau matau, kad artėju prie pabaigos, jau džiaugiuosi – paskutinis etapas. Ir taip ooo, nes ten vaizduojama kaip ant to sulankstyto kūnelio užmaunama elnio galva. Oi, tada, peržvelgiu lapą, o ten aukščiau pavaizduota kaip galvelę lankstyt, įsivaizduoji? Che che…

– Įsivaizduoju. Tai galvelė oranžinė buvo?

– Aha.

 

* – Pas mus aštuntą vakaro kažkas pučia trimitą ir girdisi visoje apylinkėje

 

/0907


2009 02 13: tekstai

ji žiūri teliką ir mezga. mėgsta būti namie nuoga, tad užsimestas ant pečių chalatas dirželiu nesurištas. dirželio galai guli ant sofutės jai iš šonų. vienas išteptas uogiene, o ant kito guli Rainys ir prisimerkęs murkia. jam patinka, kaip juda virbalų galai.

gretimame kambaryje kurį laiką jis garsiai kvatoja, o paskiau įėjo į kambarį ir susierzinęs sako:

– man atrodo, aš nejučia pabezdėjau. gal gali užeiti ir patikrinti?

– ką, rimtai? – ji tingiai atsistoja, o Rainys pradeda rąžytis ir laižyti ištiestą galinę leteną. ji susikiša rankutes į prasegto chalato kišenes ir, paslaptingai jam šypsodama, įeina į jo kambarį. žvilgteli į tuščią lovą ir juokdamasi pradeda suktis vidury kambario:

– man atrodo, valgei pupas, cha cha… – chalatas lengvai pakyla į orą, o ji iškelia rankas į šalis ir sukdamasi vis juokiasi.

kurį laiką jis lyg susimastęs į ją žiūri, bet staiga trinkteli durimis ir užrakina ją viduje. Rainys, išgąsdintas netikėto trenksmo, pakelia galvytę iš kurios kyšo išlindęs liežuvio galiukas. jo akys didelės ir gražios, bet nelabai ramios.

ji šypsodama pasuka durų link:

– na, čia dabar? kas per juokeliai?

jis pritūpia ir įsistebeilija pro rakto skylutę:

– atsitrauk ir dar pasisuk ratu!

ji taip pat pritūpia ir švelniai priglaudžia lūpas prie rakto skylutės:

– na, branguti, taigi užeik ir pasisuksim.

– ne, – pašnibždom taria jis, – tu sukis, o aš pažiūrėsiu, o paskiau netikėtai tave užklupsiu.

– fuuu! – susiraukusi ji atšlija nuo durų, – tau iš burnos bezdalais smirda!

 

/090213


2008 12 23: tekstai

balkone groja trys muzikantai. vienas – smuiku, kitas – armonika, o trečias – fleita. jie išėjo parūkyti kol smuikininko žmona ir namų šeimininkė išėjo į greta esančią parduotuvėlę dar vieno butelaičio. jie nesiskiria su savo instrumentais visą vakarą, tad ir parūkyti išlindo ne tuščiomis rankomis. persimetę keletu smagių juokelių, jie pūtė dūmą, žvelgdami į gausiai žvaigždėtą dangų. šį vakarą seni geri draugai vėl kartu. jų veidus puošia nuoširdžios šypsenos. nejučia užgroja smuikas ir, suvirpinęs draugo lūpas, priverčia jas pūsti fleitą. netrukus, armonikos natos įsilieja į bendrą melodiją ir užpildo kiemą įkvepiančia draugiška ramybe. kaimynas, rašantis prie lango laišką, stabteli vidury sakinio ir šypsodamas užsimerkia. muziką praturtina kiemo šuns kaukimas bei užkliuvusio ir krentančio nuo stogo katino garsai. begrodami muzikantai mato kaip gatve iš parduotuvėlės grįžta namų šeimininkė su tašele. ji artėja prie namo, o jie visi į ją žiūri ir šypso. priešais ją gatve eina keli jaunuoliai ir linguoja pagal muziką. beprasilenkiant, vienas jų alkūne smogia jai į veidą, o kitas – koja į šoną. trečias paima tašelę iš susmukusios damos ir apsidžiaugia radęs joje butelaitį. muzikantai žiūri, bet nenustoja groti. jaunuoliai atsisėda ant sąmonę praradusios moteriškės ir pabaigę butelį įstato kakliuku jai į burną. tada dar labiau linguodami nueina toliau gatve ir dingsta už posūkio. pabaigę groti, muzikantai pažvelgia vienas į kitą. jų veidus puošia šypsenos.

 

/081223


2008 11 27: tekstai

suvalgiau ryte sumuštinius, kiaušinį.
skubėjau kramtyt, į stotelę nubėgau.
šeškinėje dirbau.
nuplėšiau kamščius, lenteles ir tapetus.
vėliau valgiau pietus, parbridęs per sniegą.
lyg ir nedaug dirbau.
nusnūdau kažkiek, atsikėliau iš miego.
ir išverkiau sau iš akies akmenėlį.
sekmadienį dirbau.

 

/081127


2007 12 6: tekstai

kūkū – vilkelis iš už krūmo klausia:
– Kodėl manęs bijai, kiškuti?
kiškelis krūpteli, nurausta:
– nes, pilki, tu esi baisus biškuti

 

/071206


2007 09 4: tekstai

po trijų karalių
užėjo pilnatis
ryte visi keturi
po skanių bulvių su krapais
atsibučiavome su katinais

 

/070904


2007 05 25: tekstai

vėl pabudau aš vieniša,
tarp murzinų šakučių,
puodukų, trupinių, lėkštučių,
gėlių (kurios jau vysta),
karščiuojančia galva,
paburkusiom akim,
žandais, vokais, ausim,
nutirpusia kaire ranka,
vis dar girta, žmogysta.

alkūne kiek pasiremiu,
apsivemiu šalia lapelio:
„na ir knarki, paršeli.
matai, net gėlės vysta )))
aš grįšiu greit. apsirengiau
žalia suknia, baltais taškeliais
(gražu ania?) ir merrell‘io bateliais
išdūmijau pas okulistą“.

 

/070525


2007 05 15: tekstai

Летят три голубя
да утки две и аист.
Вон дворник спит невинно улыбаясь.
Прохожая плюет в ладонь, смется.
Как весело на Свете всем живется!

 

/0705