Jau ne pirmą kartą Bakis atsidūrė miškelyje. Jį ten atsinešė Valerija, kuri mėgo pakvėpuoti grynu oru ir bent savaitgaliais išnešti savo augintinį į gamtą. Šį kartą kai kas nutiko – netikėtai Valerija, lyg kažką prisiminusi, lyg kažkiek užsigalvojusi, susvirduliavo ir krenkštelėjusi šlumštelėjo į samanas be gyvybės ženklų. Bakis nesuprato kodėl ji užmigo ne visai tinkamu metu, bet kadangi Valerija jam buvo skaičiusi „Miegančiąją gražuolę“, jis žinojo ką daryti – pabučiavo į lūpas ir tyliai tarė:
– Kelkis
/1201 Vilnius