2010 01 20: piešiniai

 

 

naminiai gyvūnėliai yra gyvos namų sielos, papuošalai, rūpestingų vienišių džiaugsmas ir puikus vaikų pakaitalas. skoniai įvairūs. kai ką nudžiugina žiurkėnas, kai ką žuvytės, šuniukas, driežiukas, voriukas, ežiukas… o mane – kačiukas!

 

 

/1001 Jyväskyla

 

48×37 cm

 


2010 01 5: tekstai

vienas mano senelis išsirovė dantį, tada pasisuko į kitą ir sako: – o, dar visai sveikai atrodo! kitas sako: – ooo, parodyk. paėmė drebančiomis lūpomis iš pirmo senelio pirštų ir užsimerkė šypsodamas. mmm, pieninis, – tarė nurijęs. tada atlošė galvą ir išsižiojo. iš gerklės pasimatė mažas daigelis. jis gana sparčiai stiebėsi ir šakojosi, o senelis lyg nuobodžiautų – dairėsi aplinkui, susidėjo rankas ant klubų, atrodė tarytum žiovauja. tada išsitraukė iš kišenės veidrodėlį ir per jį žiūrėjo kaip iš burnos dygsta tas medis. pirmas senelis tarė: – nieko sau. iš kišenės išsitraukė fotoaparatą ir nupaveikslavo juos abu, šypsodamas į objektyvą. tada žvilgtelėjo į laikrodį. kitas, iš galinės kišenės išsitraukęs bloknotėlį su pieštuku, atsiduso ir užrašęs „tuoj, palauk“ parodė pirmajam seneliui. ant medelio išsprogo balti dideli pumpurai ir visoje vonioje labai pakvipo. praskrido drugelių pora, kamanė dūzgė aplink žiedus, ant šakos nutūpė paukštelis ir ėmė garsiai čiulbėti. – ką ten taip ilgai darai? sriuba aušta! – pasigirdo močiutės balsas už durų. senelis sunerimo, apsižvalgė, tada žvilgtelėjo į bloknotą rankoje. – tuoj, palauk, – atsakė, nusibraukė kraują nuo lūpų ir dar kartą pažiūrėjęs veidrodyje sau į akis, riktelėjo, – ateinu! pasisuko durų link, bet negalėjo pajudėti – kojos buvo įaugusios į grindis. – na čia dabar? – pralemeno žiūrėdamas į savo kojas. suėmęs už šlaunies truktelėjo koją aukštyn, tačiau padas buvo tvirtai prilipęs. senelį suėmė pyktis ir, košdamas pro dantis „vaikščiojau iki šiol, vaikščiosiu ir toliau“, ėmė rauti koją lyg ropę iš žemės. išrovęs ją su dideliu grindų gabalu, prilipusiu prie kojos, jis pergalingai nusikvatojo: – cha chaaa! nedelsdamas čiupo antrą koją su tuo pačiu įniršiu ir gerai timptelėjęs ją taip pat išrovė. grindų skeveldros pabiro į šalis ir senelis užsikosėjo pro dulkių ūką vos įžiūrėdamas duris. ranka pakilo rankenos link. ant tų gabalų kojos slydo, krypo, linko, tad tik tvirtai įsikibęs į kriauklę senelis atsistojo visu ūgiu ir spyrė į duris kartą, kitą, trečią… spynelė, vyriai lūžo ir durys išgriuvo, o senelis metėsi iš vonios. – ar pasiutai, tėvai? – susiėmė už burnos močiutė ir šastelėjo ant kėdės. senelis klupdamas, su trenksmu įvirto į virtuvę. močiutė kurį laiką žiūrėjo jam įkandin – kaip jis perlipo per stalą, atlapojo virtuvės langą, išsliuogė pro jį į kiemą ir bėgo tolyn šaukdamas: – kur tas tavo viralas?! tada apžvelgė kambarį, pamatė du žalius žiburius po lova, ir pasilenkusi pasakė – kic kic kic…

 

/100105


2010 01 1: piešiniai

 

 

Močiutė labai mylėjo katinėlius ir valgė dešrą vaikščiodama po namus. Tada pamatė gražų katinėlį, ištiesė jam dešros gabaliuką ir kantriai laukė kol jis išdrįs paimti. Laukė laukė, kol žarnose susikaupusios dujos išsprūdo gėlių žiedais ir nuklojo grindis.

 

 

/1001 Londonas


2009 11 18: tekstai

Šiandieną dar tik pietūs,
o jau kiek atlikta gerų darbų:
mažiukas čečkavotas, mankštelės padarytos,
išneštos bio, „visos kitos“* šiukšlės,
su Joru vaikščiojom iš ryto,
priduoti buteliai, plastmasė ir skardinės,
iš parduotuvės picų parvežta,
kopūstas, sultys, gliogis bei grietinė,
sudėtas gravitonas ir paštas pažiūrėtas,
laiškelis parašytas ir dar gal vienas
į pašto dėžę bus įdėtas.
vajetau jetau, kiek gerų darbų
lig vakaro bus atlikta šiandieną…

* – tos, kur nei bio, nei kartonas ar stiklas, popierius, metalas

 

/091118


2009 10 29: piešiniai

 

 

yra žmonių manančių, kad yra keliautojai ar net nuotykių mėgėjai. kai kurie žmonės iš kelionių parsiveža namo visokių įdomybių.
šiuo atveju, iš tolimų kraštų atkeliavo du kailiai ir laimingo atsitiktinumo dėka buvo paguldyti vienas šalia kito. o dar ir kažkokio stebuklo dėka tarp jų įsižiebė jausmų kibirkštis. gal tai koks nors gamtoks klyksmas ar begalinė priešingybių trauka (tarp rudosios ir baltosios meškų), kas žino?

 

 

/0910 Jyväskyla


2009 10 10: piešiniai

 

 

Joro ypatingas pomėgis yra prisikimšti pilvą. yra ne karta taip buvę, kad jo draugams ir priešams susėdus prie vaišių stalo, jis nenutoldamas stebi puotą ir labai įsijaučia į dalyvavimą.
galima sakyti – pasineria visa galva…

 

 

/0910 Jyväskyla


2009 10 5: tekstai

Kieme pilnatis, baisiai šalta
pėdos sniege, mėnuo baltas
krenta ant jo mažas lašas
vaizdas sudrėksta, parausta
vilkai jame kaukia į dangų
garsiai, net gerklę paskausta
einu, krentu į pagalvę
baltais dantimis, raudonom akimis
ji klausia: ko šūkauji naktimis?

 

/091005


2009 09 20: tekstai

šiandien atrodo, kad labai daug metų praėjo nuo metų pradžios
net nuo rugpjūčio
viskas taip toli
tik voveraitė rėkia ir bėga į viršų kai susitinkam. kaip visada
ant stalo slibinas senas miega su nutįsusia seile
kaip šuo, kai žiūri į lėkštę
kaip gražiausios mano kojinės

kartais pamatau taip, kad pagalvoju
o, kad tau taip gražu būtų ar kam kitam
bet šuo taip nemato, nei jo ‘draugai’ ar voverė
o kiti nematomi aplinkui
ir manęs nematyti, ar ne?

 

/090920


2009 09 19: piešiniai

 

 

ką jau ką, bet gražias kojines aš megstu. ir nesigirdamas galiu pasakyti, kad visos mano kojinės yra gražios. kai kurios spalvotos, kai kurios su juostelėm, taškelėm ir t.t.
gražiausios mano kojinės – ant lentynos, ant kurios nežinia kas buvo laikyta. gal stiklainiai, servetėlės, obuoliai ar net pinigai. jei taip, tuomet šios kojinės visai neatsitiktinai čia atsirado. ilgam.

 

 

/0909 Jyväskyla

 

53×32 cm


2009 09 9: piešiniai

 

 

Buvo bruknių sezonas. Moteriškaitė, aptikusi miške gražią pievelę, kibo i uogas…
Pastačiusi šalia greitai pilnėjantį krepšį, ji abiem rankom gnaibė uogeles. Tik staiga prieš ją išdygo meškutė pilnomis saujomis bruknių ir atsargiai pažėrė uogeles, nenorėdama gąsdinti tos moteriškaitės.

 

/0909 Jyväskyla


2009 07 7: tekstai

– Čia trimitas, girdi?

– Tai ką, jau aštuonios?*

– Jo, jau seniai reikėjo išvesti šunelį, o mes čia kapstomės.

– Tai negi taip viską paliksime?

– Jis jau turbūt neišsikentė.

– Žiūrėk, kiek sliekų iškasiau. O šitas koks dičkis. Va, du kokie.

– Tai tu tą patį perplėšei! Matai, kaip susitraukė iš skausmo?

– Jam truputį paskaudės, bet turės brolį dvynį. Jie turės ypatingą ryšį…

– Vieną kartą aš išlanksčiau elnią. Iš dviejų gražių spalvų – rudos šokoladinės ir lapės rudumo…

– Oranžinės?

– Lanksčiau viską pagal instrukciją, ir gražiai pavyko, nes žinai kaip aš moku nageliu perbraukti? Tai ten per sulenkimus gerai pataikiau ir, žodžiu, lankstau lankstau smailias kojeles, uodegėlę to elnio ir jau matau, kad artėju prie pabaigos, jau džiaugiuosi – paskutinis etapas. Ir taip ooo, nes ten vaizduojama kaip ant to sulankstyto kūnelio užmaunama elnio galva. Oi, tada, peržvelgiu lapą, o ten aukščiau pavaizduota kaip galvelę lankstyt, įsivaizduoji? Che che…

– Įsivaizduoju. Tai galvelė oranžinė buvo?

– Aha.

 

* – Pas mus aštuntą vakaro kažkas pučia trimitą ir girdisi visoje apylinkėje

 

/0907


2009 02 13: tekstai

ji žiūri teliką ir mezga. mėgsta būti namie nuoga, tad užsimestas ant pečių chalatas dirželiu nesurištas. dirželio galai guli ant sofutės jai iš šonų. vienas išteptas uogiene, o ant kito guli Rainys ir prisimerkęs murkia. jam patinka, kaip juda virbalų galai.

gretimame kambaryje kurį laiką jis garsiai kvatoja, o paskiau įėjo į kambarį ir susierzinęs sako:

– man atrodo, aš nejučia pabezdėjau. gal gali užeiti ir patikrinti?

– ką, rimtai? – ji tingiai atsistoja, o Rainys pradeda rąžytis ir laižyti ištiestą galinę leteną. ji susikiša rankutes į prasegto chalato kišenes ir, paslaptingai jam šypsodama, įeina į jo kambarį. žvilgteli į tuščią lovą ir juokdamasi pradeda suktis vidury kambario:

– man atrodo, valgei pupas, cha cha… – chalatas lengvai pakyla į orą, o ji iškelia rankas į šalis ir sukdamasi vis juokiasi.

kurį laiką jis lyg susimastęs į ją žiūri, bet staiga trinkteli durimis ir užrakina ją viduje. Rainys, išgąsdintas netikėto trenksmo, pakelia galvytę iš kurios kyšo išlindęs liežuvio galiukas. jo akys didelės ir gražios, bet nelabai ramios.

ji šypsodama pasuka durų link:

– na, čia dabar? kas per juokeliai?

jis pritūpia ir įsistebeilija pro rakto skylutę:

– atsitrauk ir dar pasisuk ratu!

ji taip pat pritūpia ir švelniai priglaudžia lūpas prie rakto skylutės:

– na, branguti, taigi užeik ir pasisuksim.

– ne, – pašnibždom taria jis, – tu sukis, o aš pažiūrėsiu, o paskiau netikėtai tave užklupsiu.

– fuuu! – susiraukusi ji atšlija nuo durų, – tau iš burnos bezdalais smirda!

 

/090213


2008 12 23: tekstai

balkone groja trys muzikantai. vienas – smuiku, kitas – armonika, o trečias – fleita. jie išėjo parūkyti kol smuikininko žmona ir namų šeimininkė išėjo į greta esančią parduotuvėlę dar vieno butelaičio. jie nesiskiria su savo instrumentais visą vakarą, tad ir parūkyti išlindo ne tuščiomis rankomis. persimetę keletu smagių juokelių, jie pūtė dūmą, žvelgdami į gausiai žvaigždėtą dangų. šį vakarą seni geri draugai vėl kartu. jų veidus puošia nuoširdžios šypsenos. nejučia užgroja smuikas ir, suvirpinęs draugo lūpas, priverčia jas pūsti fleitą. netrukus, armonikos natos įsilieja į bendrą melodiją ir užpildo kiemą įkvepiančia draugiška ramybe. kaimynas, rašantis prie lango laišką, stabteli vidury sakinio ir šypsodamas užsimerkia. muziką praturtina kiemo šuns kaukimas bei užkliuvusio ir krentančio nuo stogo katino garsai. begrodami muzikantai mato kaip gatve iš parduotuvėlės grįžta namų šeimininkė su tašele. ji artėja prie namo, o jie visi į ją žiūri ir šypso. priešais ją gatve eina keli jaunuoliai ir linguoja pagal muziką. beprasilenkiant, vienas jų alkūne smogia jai į veidą, o kitas – koja į šoną. trečias paima tašelę iš susmukusios damos ir apsidžiaugia radęs joje butelaitį. muzikantai žiūri, bet nenustoja groti. jaunuoliai atsisėda ant sąmonę praradusios moteriškės ir pabaigę butelį įstato kakliuku jai į burną. tada dar labiau linguodami nueina toliau gatve ir dingsta už posūkio. pabaigę groti, muzikantai pažvelgia vienas į kitą. jų veidus puošia šypsenos.

 

/081223


2008 11 27: tekstai

suvalgiau ryte sumuštinius, kiaušinį.
skubėjau kramtyt, į stotelę nubėgau.
šeškinėje dirbau.
nuplėšiau kamščius, lenteles ir tapetus.
vėliau valgiau pietus, parbridęs per sniegą.
lyg ir nedaug dirbau.
nusnūdau kažkiek, atsikėliau iš miego.
ir išverkiau sau iš akies akmenėlį.
sekmadienį dirbau.

 

/081127


2007 12 6: tekstai

kūkū – vilkelis iš už krūmo klausia:
– Kodėl manęs bijai, kiškuti?
kiškelis krūpteli, nurausta:
– nes, pilki, tu esi baisus biškuti

 

/071206


2007 09 4: tekstai

po trijų karalių
užėjo pilnatis
ryte visi keturi
po skanių bulvių su krapais
atsibučiavome su katinais

 

/070904


2007 05 25: tekstai

vėl pabudau aš vieniša,
tarp murzinų šakučių,
puodukų, trupinių, lėkštučių,
gėlių (kurios jau vysta),
karščiuojančia galva,
paburkusiom akim,
žandais, vokais, ausim,
nutirpusia kaire ranka,
vis dar girta, žmogysta.

alkūne kiek pasiremiu,
apsivemiu šalia lapelio:
„na ir knarki, paršeli.
matai, net gėlės vysta )))
aš grįšiu greit. apsirengiau
žalia suknia, baltais taškeliais
(gražu ania?) ir merrell‘io bateliais
išdūmijau pas okulistą“.

 

/070525


2007 05 15: tekstai

Летят три голубя
да утки две и аист.
Вон дворник спит невинно улыбаясь.
Прохожая плюет в ладонь, смется.
Как весело на Свете всем живется!

 

/0705