Šį kūrinį sudaro dvi drobės, o siužetas vystosi neaiškioje erdvėje tarp budrumo ir sapno. Keliaudamas viešuoju transportu, pasakotojas pradeda snausti, todėl riba tarp realybės ir haliucinacijos ima tirpti. Raudonas skėtis virsta paukščio snapu, stoties pranešimų garsas – gyvatės šnypštimu, o laikas ištirpsta sapne.

„Kitoje pusėje“ užfiksuoja šią siurrealistinę ribą: sumišimą, nerimą, fantasmagoriją. Paveikslas pateikiamas kartu su poetiniu monologu, kuris sukelia karštligišką jutiminę būseną, kurioje sapno logika nustelbia kasdienybę. Gali lyg nei iš šio, nei iš to atsidurti kitoje upės pusėje.

iš už keturių vartų
atidunda griausmas
dreba žemė virpina kopūstą
morkas pupeles suvalgytas pietums
kyla banga dulkių nerimo
išsigandusių balsų
kita Šeimyniššškių… gyvatė
gelia kojos pirštą
kūnas nei krust
nei bėgt nei jos mušt
krauju įmirkęs snapas
ją smeigia mėlyni
kaip Neptūnas sparnai
smarkiai plaka pasigirsta
baisus judesys šnypštimas
ŠŠŠŠilo tiltas…
pašokdamas spiriu raudoną
skėtį atsiprašau atsiprašau
prašau praleist pravažiavau
savo stotelę jau esu
kitoje upės pusėje

50×70×2 + 18×13×2 cm

akrilas, grafitas, lakas ant drobės