Tai paveikslas, lydimas poetinės situacijos, pasakojančios apie pasipriešinimą jausmui. Užfiksuota trapi akimirka, kai žmogus bando išlaikyti kontrolę: apsimeta nemiegąs, nors jau knapsi, neigia ašaros žybsnį akyje, nors per jį liūdesys bando išsilaisvinti. Žvilgsnis nukreiptas į šoną, skruostai vos paraudę – subtilūs kūno ženklai išduoda tai, ką žodžiai bando nuslėpti.

Kartu su paveikslu atsiranda trumpas dialogas. Jame kalbama apie liūdesį, kurio nenorime pripažinti, apie švelnumą, kurio gėdijamės parodyti. Jaučiame obuolių pardavėjo liūdesį, bet neišdrįstame apie tai prabilti, tad nuperkame visus obuolius tik tam, kad daugiau nereikėtų pažvelgti į liūdnas akis, viliamės, jog jos nušvis.

Paveikslas gali pasirodyti abstraktus, tačiau esmė slypi ne tame, kas matoma, o tame, kas nutylėta. Jis kalba apie pažeidžiamumą, kuris šmėsteli net kai stengiamės nuslėpti. Net kai sakome: aš nemiegojau. Aš neverkiau.

– ką sapnavai?
– kada
– dabar
– aš nemiegojau
– kodėl krūptelėjai?
– kažką galvojau
apie medžius užmerktom akim
kurie supynę tarpusavy savo šaknis
jau ir liks visam laikui kartu
kol sudžius išsiurbę vienas kito sakus
– kaip riešutai?
– kaip uodai

– tai dėl to verkei?
– neverkiau
bet labai gaila buvo liūdnų akių
vienišo obuolių pardavėjo
kurį mačiau praeidamas
su raudonu maišeliu…
– kaip tavo žandai?
– …ant kelių
sako kilogramas sakau
gerai visus imu
kad nebematyčiau
jo akių

50×70×2 cm

akrilas, grafitas, lakas ant drobės