Šis kūrinys pasakoja apie buvimą dviese, netikėtą liudijimą ir gyvenimo paslaptį. Jis paremtas poetine situacija, kurioje dvi kuojelės trumpam pasirodo miško upelyje, o žmonių pora, atklydusi į nuošalią vietą, tampa netikėto įvykio (žuvų neršto) liudininkais.

Atrodytų, tai niekuo neišsiskiriantis, beveik nepastebimas atvejis, tačiau joje slypi simbolinis gyvenimo tąsos gestas, stiprus gamtos ir žmogaus ryšio atspindys. Kūrinio kompozicijoje vis pasikartojantis dvejetų motyvas (dvi žuvys, du medžiai, antradienis, antra valanda, du žmonės) kuria ciklišką harmoniją tarp poros intymumo ir gamtos ritmų.

Tai pasakojimas apie gamtos paslaptį, momentą, kuris išnyksta lyg raibuliai sujudintam vandeny. Net kai viskas atrodo jau praėję – kažkas išlieka.

už kokių 2 kilometrų nuo
pagrindinio tako lentelės
privati valda suprask toliau
eiti negalim na bet mus

juk kviečia miško vanduo
proskynoje šniokščia upelis
krūmai pievelė mes čia pagaliau
suradome tuos du medžius

ir kas pasakys dėl ko
jų šešėlyje dvi kuojelės
jau antrą antradienį daugiau mažiau
antrą valandą iškišę snukius

kurį laiką gal ką uosto po to
mikliai neria lyg susitarę
ar išsigandę mudu prieinam arčiau
kranto pamatom mažus ikriukus

56,5x90x5 cm

akrilas, grafitas, markeriai, lakas ant drobės