Kai kurie žino (bet daugelis – ne) kas dedasi po žeme ar kalno gelmėje, pvz., lyg niekur nieko po vešlaus miško gabalu gali tekėti požeminė upė ir būti lyg povandeniniu kanalu tarp dviejų ežerų. Gal kai kurios žuvys taip nukeliauja į kokias nors slaptas vieteles: paneria savo gimtąjame ežerėlyje apsuptame pievomis ir kalnų ožiais ir patenka į tamsų tuneliuką, kuris vingiuoja vingiuoja ir užsibaigia ežerėlyje miške arba net kokioje nors kalnais apaugusioje oazėje, kuri taip gudriai paslėpta, kad iš išorės atrodo lyg kalnas, o viduje kone pieva. Kaip dantis būna iš išorės dar lyg ir sveikas, o viduje – vien ėduonis.
Tikriausiai tokių dalykų nėra, bet norėčiau, kad būtų bent vienas toks atvejis: kalnu sruvenantis upeliukas smenga į jo gilumą ir vandens gyslelėmis nukeliauja į slaptą ežerą. Iš to ežero teka požeminė upė į žemiau pūpsantį ežerėlį, o iš šio – dar į kitą – labai gilų.
Ar kalnai slepia tai, ko nesimato? Taip! Tai yra pasakojimas apie neregimus ryšius ir slaptus gamtos klodus, o reljefinis sluoksniškumas tai įkūnija. Tai kvietimas tikėti, kad net jei tikėtina, jog tokių vietų nėra, vis dėlto viena tokia vietelė galėtų būti.
70x89x2 cm
akrilas, grafitas, medžio formos, tekstilė, lakas ant popieriaus
2 cm pločio baltas medinis rėmas
