2020 01 15: reljefas

 

Kai kurie žino (bet daugelis – ne) kas dedasi po žeme ar kalno gelmėje, pvz., lyg niekur nieko po vešlaus miško gabalu gali tekėti požeminė upė ir būti lyg povandeniniu kanalu tarp dviejų ežerų. Gal kai kurios žuvys taip nukeliauja į kokias nors slaptas vieteles: paneria savo gimtąjame ežerėlyje apsuptame pievomis ir kalnų ožiais ir patenka į tamsų tuneliuką, kuris vingiuoja vingiuoja ir užsibaigia ežerėlyje miške arba net kokioje nors kalnais apaugusioje oazėje, kuri taip gudriai paslėpta, kad iš išorės atrodo lyg kalnas, o viduje kone pieva. Kaip dantis būna iš išorės dar lyg ir sveikas, o viduje – vien ėduonis.

Tikriausiai tokių dalykų nėra, bet norėčiau, kad būtų bent vienas toks atvejis: kalnu sruvenantis upeliukas smenga į jo gilumą ir vandens gyslelėmis nukeliauja į slaptą ežerą. Iš to ežero teka požeminė upė į žemiau pūpsantį ežerėlį, o iš šio – dar į kitą – labai gilų.

Ar kalnai slepia tai, ko nesimato? Taip! Tai yra pasakojimas apie neregimus ryšius ir slaptus gamtos klodus, o reljefinis sluoksniškumas tai įkūnija. Tai kvietimas tikėti, kad net jei tikėtina, jog tokių vietų nėra, vis dėlto viena tokia vietelė galėtų būti.

 

 

70x89x2 cm

akrilas, grafitas, medžio formos, tekstilė, lakas ant popieriaus

2 cm pločio baltas medinis rėmas


2020 01 10: reljefas

Šis kūrinys yra tiek poetinė, tiek vizuali meditacija apie žmogaus kūną, laiką ir cikliškumą. Paveikslas jungia tekstą ir formą į vientisą, materialų pasakojimą.

Tekstilės detalės, reljefas ir piešimo medžiagų faktūros sukuria fizinį, apčiuopiamą vaizdą – lyg kūną, kuris sugeria, prakaituoja, tirpsta, šlampa ar garuoja. Iškilios formos ne tik papildo vizualinį lauką, bet ir tampa metafora. Skysčiai čia suprantami ir fiziškai, ir jausmiškai.

Tekstas kalba apie tai kaip kūnas, gamta ir emocijos susilieja: pavasario ledai, vasaros prakaitas, rudens slogos ir žiemos ilgesys. Visa tai žmogus patiria ne tik minčių dėka, bet ir per odą, akis, lūpas. Žodžiai tampa lygiaverte vizualumo dalimi: jie suvokiami kartu su medžiagiškumu, skleidžiasi kaip dalis bendros žmogiškos būsenos. Paveikslo fizinė faktūra primena, kad mūsų gyvenimo pojūčiai taip pat yra materijos forma – lašai, ašaros, prakaitas, seilės, kraujas.

 

pavasarį tirpsta ledai
nubėga vandenys
vasarą senka upės
senka kantrybė
kaista žandai
girgžda dantys

rudenį bėga nosis
akys vėl paraudę
išteka mergužėlė
į tolimą šiltą kraštą
žiemą vyną karštą
glaudi prie drebančių lūpų

bėgi žmogus bėgi
it žiurkėnas ratelyje
jėgos po lašą senka
vakarais vėl apkabini
antklodės drėgną kraštelį
ir dievą maldelėje

 

71 x 89 cm

Akrilas, grafitas, pieštukai ant popieriaus, tekstilė ant faneros.