Kūrinyje abstrakčiai vaizduojama kariauna yra tarsi šešėliai, judantys per šaltą, snieguotą kraštovaizdį. Jų žingsniai sunkūs, pečius slegia pareiga. Nors jų kūnai šarvuoti, griežti, ištvermingi, viduje ima busti ilgesys. Kelyje į kovą tyliai smelkiasi prisiminimai apie namie likusias moteris, jų dainas, rūpestį, jų glostantį balsą. Tarp išorinio kietumo ir vidinės trapumo bangos esanti priešybė tampa pagrindine paveikslo emocija.

Tarsi sniegą tirpdanti šiluma, šis jausmas skverbiasi į jų sąmonę: švelnus, bet neįveikiamas. Tai yra ne silpnumas, o žmogiškumas, aidas iš sąmonės gelmių, kad visiems ir visuomet išlieka poreikis meilei, būti suprastam ir nuramintam.

suėjo būriai neramių vyrų šiandien
jie kariai sulindę į šarvus
geležies brezento odos suveržti
pilvai tvinksi aidi širdies ritmas
smilkiniuose pulsuoja sunkiai
kyla kojos iš burnų garuoja

į dangų akys nepakyla nugaras
slegia sunkūs prietaisai jų
gyvybėms gelbėti kitas gesinti
reikia dėl vaikų dėl paliktų namų
dėl moterų dainų apie lapes
berželį bernelį žiedelį dievą
pievas upes obelynus

palikę už nugarų mina sniegą
kas prisiminime kas svajonėje
ar ašarą braukdamas rožančių
sakydamas juokauja kreiva šypsena
kosėdamas numeta pirštinę

ant sniegu dengtos protėvių žemės
žybsi snaigės mirksi paliktų
mergelių akelėmis spaudžia
gerkles drėkina vyrų akis ašaros
krenta į sniegą tyliai gylyn
į sušalusią žemę tirpdo sustingusias
šaltyje protėvių sielas žadina

viena po kitos seniai kovoje
kritusios dvaselės nubunda kyla
į vyrų širdis smelkiasi ramybe
į ausis ošia motinų lūpomis
šššššš geras mano vaikeli
būk ramus ąžuolėli
vabalėli mažas
mano

61x80x2 cm

akrilas, grafitas, markeriai, medžio formos, audinys, lakas ant drobės