Būna, kad ir tarp bebrų „perbėga juoda katė“. Gal ko nepasidalino, gal ne taip pažiūrėjo ar dar blogiau… Žodžiu, vienam bebrui panižo dantys ir jis suknežino kito bebro statytą užtvanką, taip atlaisvindamas gausybę vandenų, kurie atgavę laisvę nukurnėjo begaliniais vingiais ir šlapiuose upelio krantuose paliko netikėtą dovaną blizgučių mėgėjams – gausybę aukso smilčių.
Šis paveikslas atspindi ne tik žaismingą pasakojimą, bet ir gilesnį emocinį peizažą. Jame atrandami konflikto, įtampos, sąstingio, išsilaisvinimo bei netikėtumo momentai. Kaip ir gamtoje – kai įtampa atslūgsta, tai, kas lieka, gali nustebinti: kartais griuvėsiai atveria turtus.
Simbolinis peizažas, kuriame spalva ir jausmas kyla lyg potvynis, o nuslūgsta su prasme.
69,5x35x1,5cm
3,3 kg
markeriai, grafitas, pieštukai, purškiami dažai, akrilas, fiksatyvas ant medžio drožlių plokšės.