tiksliau, rado kiaušinį.
Tai nutiko miške labai labai seniai kažkur prie Dauguvos baseino. Tais laikais ten galėjo veistis ne tik visokie neaiškūs paukščiai, bet ir amžini žmonių palydovai – ropliai. Kas be ko, šis laimikis galėjo būti ir klastingi spastai, nes tais laikais del tokių gardėsių žmonės lengvai pamesdavę galvas.
Paveiksle matome karžygį ne pačiame didžiausiame savo didybės momente. Tai ant abstrakcijos, siurrealizmo ir absurdo balansuojantis siužetas, vaizduojantis sutrikusį viduramžių karžygį, kuris suklumpa. Ne dėl žaizdos ar kovos, o dėl… kiaušinio. Čia pat užrašyti jo žodžiai (kas čia dabar?) įvardija jo pasimetimą ir parodo, kad veiksmas neaiškus ir jam pačiam. Nerasime paaiškinimo nei kas čia vyksta, nei kodėl, nei kurlink tai veda, tad situacijos absurdiškumas neturi atsakymo. Gal tai alternatyvi versija to, ką įpratome matyti vaizduojant iš riterių gyvenimo? Šiokia tokia buitis, žmogiškumas, netikėta silpnumo akimirka, kuri priverčia nusimesti skydą lyg saviprezentacijos sunkią naštą ir ne kažin kaip oriai pulti prie gal net visai nereikšmingo objekto.
39 x 31,3 x 2 cm
akrilas, grafitas, lakas ant medžio plokštės