Mes, daugiau mažiau, visi turime plaukus. Pasitaiko, kad savo plaukų nebemėgstame, tuomet įsigyjame naujus. Tai – jautrus, faktūriškai turtingas kūrinys, kalbantis apie transformaciją, tapatybę ir vidinį virsmą. Naudojant tekstilę, skirtingų dydžių drobes bei dažus, kuriamas fragmentuotas, bet emociškai vieningas vaizdinys – tarsi naujos pradžios pojūtis, kuris slypi paprastuose, tačiau simboliškai įkrautuose veiksmuose.
Faktūros ir formos čia primena prisilietimus, prisiminimų nuotrupas ar mintis, kurios tyliai rezga savo kelią po oda. Kūrinys balansuoja tarp švelnumo ir jėgos, tarp matomumo ir slėpimosi, kviesdamas žiūrovą ne tik stebėti, bet ir jausti.
75x77x3 cm
akrilas, aerozolis, plastiko formos, audinys, lakas ant drobių