vienas mano senelis išsirovė dantį, tada pasisuko į kitą ir sako: – o, dar visai sveikai atrodo! kitas sako: – ooo, parodyk. paėmė drebančiomis lūpomis iš pirmo senelio pirštų ir užsimerkė šypsodamas. mmm, pieninis, – tarė nurijęs. tada atlošė galvą ir išsižiojo. iš gerklės pasimatė mažas daigelis. jis gana sparčiai stiebėsi ir šakojosi, o senelis lyg nuobodžiautų – dairėsi aplinkui, susidėjo rankas ant klubų, atrodė tarytum žiovauja. tada išsitraukė iš kišenės veidrodėlį ir per jį žiūrėjo kaip iš burnos dygsta tas medis. pirmas senelis tarė: – nieko sau. iš kišenės išsitraukė fotoaparatą ir nupaveikslavo juos abu, šypsodamas į objektyvą. tada žvilgtelėjo į laikrodį. kitas, iš galinės kišenės išsitraukęs bloknotėlį su pieštuku, atsiduso ir užrašęs „tuoj, palauk“ parodė pirmajam seneliui. ant medelio išsprogo balti dideli pumpurai ir visoje vonioje labai pakvipo. praskrido drugelių pora, kamanė dūzgė aplink žiedus, ant šakos nutūpė paukštelis ir ėmė garsiai čiulbėti. – ką ten taip ilgai darai? sriuba aušta! – pasigirdo močiutės balsas už durų. senelis sunerimo, apsižvalgė, tada žvilgtelėjo į bloknotą rankoje. – tuoj, palauk, – atsakė, nusibraukė kraują nuo lūpų ir dar kartą pažiūrėjęs veidrodyje sau į akis, riktelėjo, – ateinu! pasisuko durų link, bet negalėjo pajudėti – kojos buvo įaugusios į grindis. – na čia dabar? – pralemeno žiūrėdamas į savo kojas. suėmęs už šlaunies truktelėjo koją aukštyn, tačiau padas buvo tvirtai prilipęs. senelį suėmė pyktis ir, košdamas pro dantis „vaikščiojau iki šiol, vaikščiosiu ir toliau“, ėmė rauti koją lyg ropę iš žemės. išrovęs ją su dideliu grindų gabalu, prilipusiu prie kojos, jis pergalingai nusikvatojo: – cha chaaa! nedelsdamas čiupo antrą koją su tuo pačiu įniršiu ir gerai timptelėjęs ją taip pat išrovė. grindų skeveldros pabiro į šalis ir senelis užsikosėjo pro dulkių ūką vos įžiūrėdamas duris. ranka pakilo rankenos link. ant tų gabalų kojos slydo, krypo, linko, tad tik tvirtai įsikibęs į kriauklę senelis atsistojo visu ūgiu ir spyrė į duris kartą, kitą, trečią… spynelė, vyriai lūžo ir durys išgriuvo, o senelis metėsi iš vonios. – ar pasiutai, tėvai? – susiėmė už burnos močiutė ir šastelėjo ant kėdės. senelis klupdamas, su trenksmu įvirto į virtuvę. močiutė kurį laiką žiūrėjo jam įkandin – kaip jis perlipo per stalą, atlapojo virtuvės langą, išsliuogė pro jį į kiemą ir bėgo tolyn šaukdamas: – kur tas tavo viralas?! tada apžvelgė kambarį, pamatė du žalius žiburius po lova, ir pasilenkusi pasakė – kic kic kic…
/100105