Šis kūrinys yra tiek poetinė, tiek vizuali meditacija apie žmogaus kūną, laiką ir cikliškumą. Paveikslas jungia tekstą ir formą į vientisą, materialų pasakojimą.
Tekstilės detalės, reljefas ir piešimo medžiagų faktūros sukuria fizinį, apčiuopiamą vaizdą – lyg kūną, kuris sugeria, prakaituoja, tirpsta, šlampa ar garuoja. Iškilios formos ne tik papildo vizualinį lauką, bet ir tampa metafora. Skysčiai čia suprantami ir fiziškai, ir jausmiškai.
Tekstas kalba apie tai kaip kūnas, gamta ir emocijos susilieja: pavasario ledai, vasaros prakaitas, rudens slogos ir žiemos ilgesys. Visa tai žmogus patiria ne tik minčių dėka, bet ir per odą, akis, lūpas. Žodžiai tampa lygiaverte vizualumo dalimi: jie suvokiami kartu su medžiagiškumu, skleidžiasi kaip dalis bendros žmogiškos būsenos. Paveikslo fizinė faktūra primena, kad mūsų gyvenimo pojūčiai taip pat yra materijos forma – lašai, ašaros, prakaitas, seilės, kraujas.
pavasarį tirpsta ledai
nubėga vandenys
vasarą senka upės
senka kantrybė
kaista žandai
girgžda dantys
rudenį bėga nosis
akys vėl paraudę
išteka mergužėlė
į tolimą šiltą kraštą
žiemą vyną karštą
glaudi prie drebančių lūpų
bėgi žmogus bėgi
it žiurkėnas ratelyje
jėgos po lašą senka
vakarais vėl apkabini
antklodės drėgną kraštelį
ir dievą maldelėje
71 x 89 cm
Akrilas, grafitas, pieštukai ant popieriaus, tekstilė ant faneros.