Beveik visas šio paveikslo paviršius yra tamsus, tarsi vaizdas dar negimusio kūdikio užmerktose akyse. Iš šios tamsos ima ryškėti ranka rašytas poetinis tekstas – šviesa, į kurią keliauja nauja gyvybė. Jame kalbama apie mažo žmogaus kelionę pas tėvus ir jų pastangas jį sutikti su meile, rūpesčiu, besąlygišku atsidavimu.
Tekstas, papuoštas vaikiškais lipdukais, tampa ne tik vizualiu elementu, bet ir simboliniu švytėjimu, lydinčiu žmogų jo pirmuosiuose žingsniuose iš nežinomybės į artimus santykius. Paskutinė eilutė nuskamba dviprasmiškai, bet juk tėvai laukia verkimo ne iš žiaurumo, bet kaip patvirtinimo, kad jų vaikas gyvas, kvėpuoja, yra sveikas.
kai gimsta žmogutis
toks mažas mažutis
toks mielas nekaltas
tyras kaip šaltinėlis
iš tamsos į šviesą
atiteka pas žmones
kurie iš karto stengiasi
iš kailio neriasi
naktimis nemiega
kad tik tam žmogučiui
nieko netrūktų
šilta gera būtų
rūbelių maistelio
barškučių palučių
ant rankų nešioja
dainelę niuniuoja
tie patys žmonės
nuo pat pirmųjų
gimimo minučių
tikisi jog tas žmogutis
mokės garsiai verkti
50x70x1,5 cm
akrilas, grafitas, tušas, lipdukai, lakas ant drobės