Paveiksle nėra aiškaus vaizdinio siužeto. Tai ne iliustracija, o vizualizuotas pasakojimas. Drobę dengia ranka rašytas tekstas – lyg dienoraščio puslapis ar ištrauka iš šiuolaikinės pasakos, kurioje eilinis žygis į gamtą virsta netikėtu susidūrimu su laukine jėga.
Spalvotos grafito dėmės kuria asociatyvią nuotaiką: aplinkos koloritą, nuojautas, foninius garsus ar emocines būsenas. Vizualinis paviršius neužbaigtas, netvarkingas, tarsi tyčia vengiant „paveiksliškumo“. Vienintelis konkretesnis elementas yra lipdukas, įkomponuotas kaip simbolinis ženklas ar pasaulio fragmentas, kurio dalis nutekėjusi į drobės nugarinę pusę. Tai lyg užuomina, kad dalis reikšmės pasislepia iš žiūrovo akių, palikdama vietos vidiniam traukos procesui.
„Traukos jėga“ tampa pasakojimu ne vien apie įvykį, bet apie būsenas, apie tai, kaip žmogų veikia tai, ko jis galbūt net nejaučia. Tekstas pasakoja vieną siužetą, o vizualumas kalba apie kitą. Taip kuriama įtampa tarp minties galios ir fizinės tikrovės.
išeina vyriškis į mišką
cypteli vyriai trinkteli durys
kosti į kumštį spjauna į balą
jam eiti dvi valandos kelio
tiltas per upę tada rapsų laukas
už jo keturi šunys kaukia
šunų jis negirdi ausinėse kalba
lektorius apie minčių galią
pritraukti dalykus kurie labai svarbūs
plius minus kaip riteriui kardas
atsiremia nuspiria vyžą
50x70x1,5 cm
grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės