– Čia trimitas, girdi?
– Tai ką, jau aštuonios?*
– Jo, jau seniai reikėjo išvesti šunelį, o mes čia kapstomės.
– Tai negi taip viską paliksime?
– Jis jau turbūt neišsikentė.
– Žiūrėk, kiek sliekų iškasiau. O šitas koks dičkis. Va, du kokie.
– Tai tu tą patį perplėšei! Matai, kaip susitraukė iš skausmo?
– Jam truputį paskaudės, bet turės brolį dvynį. Jie turės ypatingą ryšį…
– Vieną kartą aš išlanksčiau elnią. Iš dviejų gražių spalvų – rudos šokoladinės ir lapės rudumo…
– Oranžinės?
– Lanksčiau viską pagal instrukciją, ir gražiai pavyko, nes žinai kaip aš moku nageliu perbraukti? Tai ten per sulenkimus gerai pataikiau ir, žodžiu, lankstau lankstau smailias kojeles, uodegėlę to elnio ir jau matau, kad artėju prie pabaigos, jau džiaugiuosi – paskutinis etapas. Ir taip ooo, nes ten vaizduojama kaip ant to sulankstyto kūnelio užmaunama elnio galva. Oi, tada, peržvelgiu lapą, o ten aukščiau pavaizduota kaip galvelę lankstyt, įsivaizduoji? Che che…
– Įsivaizduoju. Tai galvelė oranžinė buvo?
– Aha.
* – Pas mus aštuntą vakaro kažkas pučia trimitą ir girdisi visoje apylinkėje
/0907