– kažkada daug rašiau.
tau patiko laiškai, mano raštas.
– taip, tai buvo labai gražus metas.
miegojom mažai, buvo vasara, daug žolės…
– vaikščiojom miško takais kol pagaliau…
– radom raudonikių prie kelio krašto…
– ne ne, radome pėdsakus lapės. ar lūšies
– ką? mes bebrą negyvą suradom!
– tai ne tada. tada juk prie upės mes ėjom.
tu žinojai tą kelią į paštą.
keliavom ilgai, sutikom Martyną.
jis sakė, kad nesugavo
nei vienos žuvies.
jam tino koja, žaizda raudonavo…
– aha, atsimenu kaip jo koja ištino…
– bet mes skubėjom,
nešėme laišką. norėjau paliest
tavo petį kai pamačiau
tuos pėdsakus, kad ir tu pažiūrėtum.
– ai, aš ne taip tada supratau…
/1412