šiandien atrodo, kad labai daug metų praėjo nuo metų pradžios
net nuo rugpjūčio
viskas taip toli
tik voveraitė rėkia ir bėga į viršų kai susitinkam. kaip visada
ant stalo slibinas senas miega su nutįsusia seile
kaip šuo, kai žiūri į lėkštę
kaip gražiausios mano kojinės
kartais pamatau taip, kad pagalvoju
o, kad tau taip gražu būtų ar kam kitam
bet šuo taip nemato, nei jo ‘draugai’ ar voverė
o kiti nematomi aplinkui
ir manęs nematyti, ar ne?
/090920
ką jau ką, bet gražias kojines aš megstu. ir nesigirdamas galiu pasakyti, kad visos mano kojinės yra gražios. kai kurios spalvotos, kai kurios su juostelėm, taškelėm ir t.t.
gražiausios mano kojinės – ant lentynos, ant kurios nežinia kas buvo laikyta. gal stiklainiai, servetėlės, obuoliai ar net pinigai. jei taip, tuomet šios kojinės visai neatsitiktinai čia atsirado. ilgam.
/0909 Jyväskyla
53×32 cm
Buvo bruknių sezonas. Moteriškaitė, aptikusi miške gražią pievelę, kibo į uogas…
Pastačiusi šalia greitai pilnėjantį krepšį, ji abiem rankom gnaibė uogeles. Staiga prieš ją išdygo meškutė pilnomis saujomis bruknių ir atsargiai pažėrė uogeles, nenorėdama gąsdinti uogautojos.
Tai siurrealistiškas, gana komiškas vaizdas, kuriame laukinė gamta tampa žmogiška, o žmogaus reakcija sumišusi tarp baimės ir nuostabos. Tokį meškos gestą galime suprasti simboliškai: gamta, nors dažnai mums atrodanti grėsminga ar svetima, gali pasiūlyti netikėtą draugiškumą, kurį ne visuomet gebame atpažinti ir priimti.
Šis kūrinys kviečia pažvelgti į gamtą ne tik kaip į foną ar išteklių šaltinį, bet kaip į lygiavertį veikėją su savo netikėtomis iniciatyvomis, kurios galbūt labiau žmogiškos nei įsivaizduojame.
70 x 50 x 0,5 cm
Flomasteriai, piešukas ant faneros
/0909 Jyväskyla