2018 09 19: tekstas

kartą atjojo indėnas
užėjo į smuklę
ir eina prie baro
toks visiškai vienas
aplinkui karvių augintojai
kramto tabaką
kiti uosto
treti guli jau po stalu
nes arba romas parvertė
arba kulka
išsprendė ginčą
jau plius minus ramu
katė guli prie lango
žiūri į paukštelį narvely
saulė kaitina kailį
dvelkteli skersvėjis
indėnas užeina į smuklę
lėtu minkštu žingsniu
patraukia prie baro
nuo jo papuoštos galvos
nuslysta plunksna
katė seka žvilgsniu
kaip ji nukritus įmirksta
tirštoj tamsioj balutėj
nuojautos pagauta
ji atsistoja
pasirąžo ir išskuba
pro pravertų durų skylutę
o smuklėj indėnas
eina prie baro
peržengia gulintį
karvių augintoją
kuris jau niekur nebeis
nebeturi to lengvumo
kojose nebeturi gyvybės
namų šeimos draugų
skausmo meilės vargų
jo nebėra visiem nesvarbu
visa smuklė indėną
lydi skvarbiu žvilgsniu
jis eina prie baro
kiek prisimerkęs
gal trumparegis
žandai įsitempę
dantys pageltę matyti
pirštuose smilksta cigaras
žodžiu prieina ir sako
ispaniškai: seni…
tuomet kažkas šauna
indėnui į šoną
prie stalo trys vyrai
krūpteli išpila romą
griūva ant medžio grindų
dar vienas lavonas
nustebęs barmenas
pažiūri į šaulį
šis jam paaiškina
Pauli pakęst negalėjau
tokios jo marmūzės

 

/1809