Vieną ramų penktadienio vakarą žmogelis pažiūrėjo kažkokį veiksmo filmą apie slaptą agentą ir nuėjo miegoti. Ryte, puikiai išsimiegojęs ir padaręs mankštelę, nuėjo iš spintos drabužių pasiimti – juk nevaikščiosi nuogas kaip laukinis. Atidaro spintą, o joje – Dievulėliau – sprogmenys ir ginklai! Na čia dabar? Iš kur? Pakraupęs, drebančiomis rankomis sudėjo, kiek tilpo, į juodą sportinį krepšį ir neša į policiją. Atėjęs išsitraukė automatą ir rodo: „Štai ką radau.“ Pareigūnai, lyg susitarę, puolė kas kur, ir poskyris per kelias sekundes ištuštėjo.

Eina žmogus per kabinetus – gal koks inspektorius dar bus likęs popierių pildyti ir galės padėti susivokti su tokiu keistu radiniu. Kaip tik viename pora pareigūnų žaidė nusikaltėlius ir, lyg juokaudami, prisirakino antrankiais prie kėdžių. Atseit – kas pirmas išsivaduos, tas ir laimės. Ir štai juokai baigėsi, kai į kabinetą įėjo žmogus su automatu rankose. Jie tik trūkt trūkt – norėtų bėgti, bet prisirakinę, tad sėdi. Keliai po stalu dreba, bet veidais neišsiduoda. Tas žmogus nudžiugęs sako: „Ačiū Dievui, jūs čia. Žiūrėkite, ką radau savo namų spintoje.“ Ir pradeda krauti viską ant stalo. Vienas pareigūnas nualpo, kitas slaptu mygtuku iškvietė pastiprinimą. Netikėtai įbėgo krūva juodų, kaukėtų, ginkluotų karių, parbloškė tą žmogelį ant žemės, surakino ir ištempė, per daug nesiklausydami jo šnekų.

Aišku, pasodino už tokios baisios neaiškios kilmės amunicijos laikymą, pareigūnams sukeltą pavojų, prirakinimą prie kėdžių bei kankinimus, kurių jis sakėsi nevykdęs, bet kur tu prieš pareigūnus paliudysi? O ir jie – negi sakys: „Žaidėme nusikaltėlius“? Ne durneliai juk.

Tai va, sėdi jis dabar kalėjime, juokina žmones savo „nusikaltimu“. Turi pravardę – Bornas.