Kai kada apie žmones sakoma: paaugo dvasiškai. Dvasiškai ūgtelėjęs žmogus turėtų būti kitoks, bet kaip pamatyti, jei jo išorė neypatinga, neišskirtinė? Gal tai galima kažkaip pajausti? Jei akylai stebėsi žmogų, tai gal net įsijausi į jo buvimą ir susidarysi nuomonę, kad jis toks, nes elgiasi/jaučiasi taip, bet ar toks vertinimas bus tikslus? Kokia tada iš jo nauda?
Šis kūrinys metaforiškai iliustruoja neakivaizdžią, vidinę žmogaus kaitą, dvasinę plėtrą, subtilią ribą tarp esmės ir išorės. Juk augimas ne visada matomas – bet jis viską keičia.
Ryškios spalvos ir formų dinamika atsakymų neteikia, bet kviečia pajusti tai, ko negalima užčiuopti.
2 x 26,5×76.5×1.5 cm
aerozoliniai dažai, markeriai, grafitas, fiksatyvas ant medžio plokščių