vyras varine barzda tikrai žino
kodėl čia yra ir ką dabar daro
žiūri į priekį jo akys geros
veidas visus kažkodėl nuramina
saulė be pėdsako rėžia jam kaktą
lapų šešėliai užglaisto raukšles
vėjas įspraudžia į delnus gėles
iš jų ruošia guolį, ten miega kas naktį
liepos naktis kartą buvo linksma
ilgai dainos, šokiai aidėjo miškais
lig ryto lietaus liepsnos šoko su jais
sudegino vyrą, bet liko barzda
/110930
vienas mano senelis išsirovė dantį, tada pasisuko į kitą ir sako: – o, dar visai sveikai atrodo! kitas sako: – ooo, parodyk. paėmė drebančiomis lūpomis iš pirmo senelio pirštų ir užsimerkė šypsodamas. mmm, pieninis, – tarė nurijęs. tada atlošė galvą ir išsižiojo. iš gerklės pasimatė mažas daigelis. jis gana sparčiai stiebėsi ir šakojosi, o senelis lyg nuobodžiautų – dairėsi aplinkui, susidėjo rankas ant klubų, atrodė tarytum žiovauja. tada išsitraukė iš kišenės veidrodėlį ir per jį žiūrėjo kaip iš burnos dygsta tas medis. pirmas senelis tarė: – nieko sau. iš kišenės išsitraukė fotoaparatą ir nupaveikslavo juos abu, šypsodamas į objektyvą. tada žvilgtelėjo į laikrodį. kitas, iš galinės kišenės išsitraukęs bloknotėlį su pieštuku, atsiduso ir užrašęs „tuoj, palauk“ parodė pirmajam seneliui. ant medelio išsprogo balti dideli pumpurai ir visoje vonioje labai pakvipo. praskrido drugelių pora, kamanė dūzgė aplink žiedus, ant šakos nutūpė paukštelis ir ėmė garsiai čiulbėti. – ką ten taip ilgai darai? sriuba aušta! – pasigirdo močiutės balsas už durų. senelis sunerimo, apsižvalgė, tada žvilgtelėjo į bloknotą rankoje. – tuoj, palauk, – atsakė, nusibraukė kraują nuo lūpų ir dar kartą pažiūrėjęs veidrodyje sau į akis, riktelėjo, – ateinu! pasisuko durų link, bet negalėjo pajudėti – kojos buvo įaugusios į grindis. – na čia dabar? – pralemeno žiūrėdamas į savo kojas. suėmęs už šlaunies truktelėjo koją aukštyn, tačiau padas buvo tvirtai prilipęs. senelį suėmė pyktis ir, košdamas pro dantis „vaikščiojau iki šiol, vaikščiosiu ir toliau“, ėmė rauti koją lyg ropę iš žemės. išrovęs ją su dideliu grindų gabalu, prilipusiu prie kojos, jis pergalingai nusikvatojo: – cha chaaa! nedelsdamas čiupo antrą koją su tuo pačiu įniršiu ir gerai timptelėjęs ją taip pat išrovė. grindų skeveldros pabiro į šalis ir senelis užsikosėjo pro dulkių ūką vos įžiūrėdamas duris. ranka pakilo rankenos link. ant tų gabalų kojos slydo, krypo, linko, tad tik tvirtai įsikibęs į kriauklę senelis atsistojo visu ūgiu ir spyrė į duris kartą, kitą, trečią… spynelė, vyriai lūžo ir durys išgriuvo, o senelis metėsi iš vonios. – ar pasiutai, tėvai? – susiėmė už burnos močiutė ir šastelėjo ant kėdės. senelis klupdamas, su trenksmu įvirto į virtuvę. močiutė kurį laiką žiūrėjo jam įkandin – kaip jis perlipo per stalą, atlapojo virtuvės langą, išsliuogė pro jį į kiemą ir bėgo tolyn šaukdamas: – kur tas tavo viralas?! tada apžvelgė kambarį, pamatė du žalius žiburius po lova, ir pasilenkusi pasakė – kic kic kic…
/100105
Šiandieną dar tik pietūs,
o jau kiek atlikta gerų darbų:
mažiukas čečkavotas, mankštelės padarytos,
išneštos bio, „visos kitos“* šiukšlės,
su Joru vaikščiojom iš ryto,
priduoti buteliai, plastmasė ir skardinės,
iš parduotuvės picų parvežta,
kopūstas, sultys, gliogis bei grietinė,
sudėtas gravitonas ir paštas pažiūrėtas,
laiškelis parašytas ir dar gal vienas
į pašto dėžę bus įdėtas.
vajetau jetau, kiek gerų darbų
lig vakaro bus atlikta šiandieną…
* – tos, kur nei bio, nei kartonas ar stiklas, popierius, metalas
/091118
Kieme pilnatis, baisiai šalta
pėdos sniege, mėnuo baltas
krenta ant jo mažas lašas
vaizdas sudrėksta, parausta
vilkai jame kaukia į dangų
garsiai, net gerklę paskausta
einu, krentu į pagalvę
baltais dantimis, raudonom akimis
ji klausia: ko šūkauji naktimis?
/091005
šiandien atrodo, kad labai daug metų praėjo nuo metų pradžios
net nuo rugpjūčio
viskas taip toli
tik voveraitė rėkia ir bėga į viršų kai susitinkam. kaip visada
ant stalo slibinas senas miega su nutįsusia seile
kaip šuo, kai žiūri į lėkštę
kaip gražiausios mano kojinės
kartais pamatau taip, kad pagalvoju
o, kad tau taip gražu būtų ar kam kitam
bet šuo taip nemato, nei jo ‘draugai’ ar voverė
o kiti nematomi aplinkui
ir manęs nematyti, ar ne?
/090920
– Čia trimitas, girdi?
– Tai ką, jau aštuonios?*
– Jo, jau seniai reikėjo išvesti šunelį, o mes čia kapstomės.
– Tai negi taip viską paliksime?
– Jis jau turbūt neišsikentė.
– Žiūrėk, kiek sliekų iškasiau. O šitas koks dičkis. Va, du kokie.
– Tai tu tą patį perplėšei! Matai, kaip susitraukė iš skausmo?
– Jam truputį paskaudės, bet turės brolį dvynį. Jie turės ypatingą ryšį…
– Vieną kartą aš išlanksčiau elnią. Iš dviejų gražių spalvų – rudos šokoladinės ir lapės rudumo…
– Oranžinės?
– Lanksčiau viską pagal instrukciją, ir gražiai pavyko, nes žinai kaip aš moku nageliu perbraukti? Tai ten per sulenkimus gerai pataikiau ir, žodžiu, lankstau lankstau smailias kojeles, uodegėlę to elnio ir jau matau, kad artėju prie pabaigos, jau džiaugiuosi – paskutinis etapas. Ir taip ooo, nes ten vaizduojama kaip ant to sulankstyto kūnelio užmaunama elnio galva. Oi, tada, peržvelgiu lapą, o ten aukščiau pavaizduota kaip galvelę lankstyt, įsivaizduoji? Che che…
– Įsivaizduoju. Tai galvelė oranžinė buvo?
– Aha.
* – Pas mus aštuntą vakaro kažkas pučia trimitą ir girdisi visoje apylinkėje
/0907
ji žiūri teliką ir mezga. mėgsta būti namie nuoga, tad užsimestas ant pečių chalatas dirželiu nesurištas. dirželio galai guli ant sofutės jai iš šonų. vienas išteptas uogiene, o ant kito guli Rainys ir prisimerkęs murkia. jam patinka, kaip juda virbalų galai.
gretimame kambaryje kurį laiką jis garsiai kvatoja, o paskiau įėjo į kambarį ir susierzinęs sako:
– man atrodo, aš nejučia pabezdėjau. gal gali užeiti ir patikrinti?
– ką, rimtai? – ji tingiai atsistoja, o Rainys pradeda rąžytis ir laižyti ištiestą galinę leteną. ji susikiša rankutes į prasegto chalato kišenes ir, paslaptingai jam šypsodama, įeina į jo kambarį. žvilgteli į tuščią lovą ir juokdamasi pradeda suktis vidury kambario:
– man atrodo, valgei pupas, cha cha… – chalatas lengvai pakyla į orą, o ji iškelia rankas į šalis ir sukdamasi vis juokiasi.
kurį laiką jis lyg susimastęs į ją žiūri, bet staiga trinkteli durimis ir užrakina ją viduje. Rainys, išgąsdintas netikėto trenksmo, pakelia galvytę iš kurios kyšo išlindęs liežuvio galiukas. jo akys didelės ir gražios, bet nelabai ramios.
ji šypsodama pasuka durų link:
– na, čia dabar? kas per juokeliai?
jis pritūpia ir įsistebeilija pro rakto skylutę:
– atsitrauk ir dar pasisuk ratu!
ji taip pat pritūpia ir švelniai priglaudžia lūpas prie rakto skylutės:
– na, branguti, taigi užeik ir pasisuksim.
– ne, – pašnibždom taria jis, – tu sukis, o aš pažiūrėsiu, o paskiau netikėtai tave užklupsiu.
– fuuu! – susiraukusi ji atšlija nuo durų, – tau iš burnos bezdalais smirda!
/090213
balkone groja trys muzikantai. vienas – smuiku, kitas – armonika, o trečias – fleita. jie išėjo parūkyti kol smuikininko žmona ir namų šeimininkė išėjo į greta esančią parduotuvėlę dar vieno butelaičio. jie nesiskiria su savo instrumentais visą vakarą, tad ir parūkyti išlindo ne tuščiomis rankomis. persimetę keletu smagių juokelių, jie pūtė dūmą, žvelgdami į gausiai žvaigždėtą dangų. šį vakarą seni geri draugai vėl kartu. jų veidus puošia nuoširdžios šypsenos. nejučia užgroja smuikas ir, suvirpinęs draugo lūpas, priverčia jas pūsti fleitą. netrukus, armonikos natos įsilieja į bendrą melodiją ir užpildo kiemą įkvepiančia draugiška ramybe. kaimynas, rašantis prie lango laišką, stabteli vidury sakinio ir šypsodamas užsimerkia. muziką praturtina kiemo šuns kaukimas bei užkliuvusio ir krentančio nuo stogo katino garsai. begrodami muzikantai mato kaip gatve iš parduotuvėlės grįžta namų šeimininkė su tašele. ji artėja prie namo, o jie visi į ją žiūri ir šypso. priešais ją gatve eina keli jaunuoliai ir linguoja pagal muziką. beprasilenkiant, vienas jų alkūne smogia jai į veidą, o kitas – koja į šoną. trečias paima tašelę iš susmukusios damos ir apsidžiaugia radęs joje butelaitį. muzikantai žiūri, bet nenustoja groti. jaunuoliai atsisėda ant sąmonę praradusios moteriškės ir pabaigę butelį įstato kakliuku jai į burną. tada dar labiau linguodami nueina toliau gatve ir dingsta už posūkio. pabaigę groti, muzikantai pažvelgia vienas į kitą. jų veidus puošia šypsenos.
/081223
suvalgiau ryte sumuštinius, kiaušinį.
skubėjau kramtyt, į stotelę nubėgau.
šeškinėje dirbau.
nuplėšiau kamščius, lenteles ir tapetus.
vėliau valgiau pietus, parbridęs per sniegą.
lyg ir nedaug dirbau.
nusnūdau kažkiek, atsikėliau iš miego.
ir išverkiau sau iš akies akmenėlį.
sekmadienį dirbau.
/081127
po trijų karalių
užėjo pilnatis
ryte visi keturi
po skanių bulvių su krapais
atsibučiavome su katinais
/070904
vėl pabudau aš vieniša,
tarp murzinų šakučių,
puodukų, trupinių, lėkštučių,
gėlių (kurios jau vysta),
karščiuojančia galva,
paburkusiom akim,
žandais, vokais, ausim,
nutirpusia kaire ranka,
vis dar girta, žmogysta.
alkūne kiek pasiremiu,
apsivemiu šalia lapelio:
„na ir knarki, paršeli.
matai, net gėlės vysta )))
aš grįšiu greit. apsirengiau
žalia suknia, baltais taškeliais
(gražu ania?) ir merrell‘io bateliais
išdūmijau pas okulistą“.
/070525
Летят три голубя
да утки две и аист.
Вон дворник спит невинно улыбаясь.
Прохожая плюет в ладонь, смется.
Как весело на Свете всем живется!
/0705