Šis abstraktus kūrinys yra emocinio prisiminimo vizija, kurioje susilieja energija, judesys, netikėtumas ir lūžis. Sukūriuotos žalių ir mėlynų tonų bangos primena gamtos stichiją, o kampuotai nutiesti mediniai segmentai kerta paveikslo paviršių tarsi žaibo blyksniai. Jie įrėmina akimirką, kai praeities įvykis staiga vėl įsibrauna į dabartį.
Tai – netikėtas susidūrimas su praeitimi, tiek fizine, tiek vidine. Paveikslas kalba apie momentą, kuris kadaise buvo pamirštas, bet dabar griausmingai sugrįžta – kita forma, kitu laiku, bet su ta pačia jėga.
Kūrinį lydi poetinis tekstas – lyg sapniškas prisiminimo ir dabarties susipynimas. Vaikiškas entuziazmas, trauma, kibirkštis ir kava ant terasos susilieja į pasakojimą apie dieną, kai smėlyje pasislėpęs kibiras nukovė „karį“, ir dieną, kai žaibo pakirsta kėdė atnešė atgal visą kūnu įrašytą praeities pojūtį.
staiga atsiminiau tą dieną
buvau kupinas jėgų lyg patrakęs
šokinėjau nuo plytos ant plytos
balansavau iškėlęs vieną koją
kaip karateka kung-fu meistras
mojuodamas rankomis ir kojomis
plačiai primerktomis akimis
kaip kątiktai matytam filme
lūžo koja kai drąsiai šokau
į gilų smėlio griovį truputį
primerktomis akimis šaukiau
kyaaa sukaupęs jėgas į pėdą
smigo užkasto kibiro briauna
mane netyčia nugalėjo
pamirštas miegantis kibiras
smėlio griovyje blykstelėjo
žaibo siūlas kirto medį
lyg kardu man prieš akis
viršūnė nulėkė žemyn kitas siūlas
smigo į mane per vėlai
terasoje su garuojančia kava
suskubau pašokti nuo kėdės
šaukdamas aaaaa aš išgirdau
kaip pokštelėjo lūžus koja
nukritus kėdei atsiminiau tą dieną
šokinėjau mojavau balansavau
kaip meistras kątiktai matytam filme
primerktomis akimis šaukiau
griovy riedėjo ašaros stambiais lašais
lietus ramino sužalotą medį
tą dieną kibiras įveikė mane
žaibas šiandieną nugalėjo kėdę
51×81,5×4 cm
akrilas, aerozolis, grafitas, markeriai, lakas ant medžio plokštės
2 cm pločio baltas medinis rėmas