75×77 cm
76×72 cm
60×96 cm
60×88 cm
kai kurie žino (bet daugelis – ne) kas dedasi po žeme ar kalno gelmėje. pvz., lyg niekur nieko po vešlaus miško gabalu gali tekėti požeminė upė ir būti lyg povandeniniu kanalu tarp dviejų ežerų. gal kai kurios žuvys taip nukeliauja į kokias nors slaptas vieteles. paneria savo gimtąjame ežerėlyje apsuptame pievomis ir kalnų ožiais ir patenka į tamsų tuneliuką, kuris vingiuoja vingiuoja ir užsibaigia ežerėlyje miške. arba net kokioje nors kalnais apaugusioje oazėje, kuri taip gudriai paslėpta, kad iš išorės atrodo lyg kalnas, o viduje kone pieva. kaip dantis būna iš išorės dar lyg ir sveikas, o viduje vien ėduonis.
tikriausiai tokių dalykų nėra, bet norėčiau, kad būtų bent vienas toks atvejis: kalnu sruvenantis upeliukas smenga į jo gilumą ir vandens gyslelėmis nukeliauja į ežerą. iš to ežero yra požeminė upė į žemiau pūpsantį ežerėlį, o iš šio dar į kitą – labai gilų.
/2001
70 x 89 cm
pavasarį tirpsta ledai
nubėga vandenys
vasarą senka upės
senka kantrybė
kaista žandai
girgžda dantys
rudenį bėga nosis
akys vėl paraudę
išteka mergužėlė
į tolimą šiltą kraštą
žiemą vyną karštą
glaudi prie drebančių lūpų
bėgi žmogus bėgi
it žiurkėnas ratelyje
jėgos po lašą senka
vakarais vėl apkabini
antklodės drėgną kraštelį
ir dievą maldelėje
/2001
71 x 89 cm
/1911
68 x 89 cm
/ 1910
68 x 96 cm
gyvenimas jau toks yra
gamtos taip surėdyta
kad jei ne tu tave
kas neužmuša tai stiprina
o nereikalinga nyksta
(būties egzamino nebeišlaiko
visokių gyvių rūšys
gal net kasdien deja)
todėl ir galime visi
laimingi būt kad esam
geriausia evoliucijos dalis
natūraliosios atrankos
viršūnė tų stipriausių
genų užgrūdintų likimo
nešiotojai (juhuu)
vainikai kūrinijos
kodėl tokie mes tobuli?
galbūt todėl kad galvą
link dievo keliame aukščiau
kad mokame nuo priešų apsiginti
keliaut į svetimus kraštus
prekiauti ir mainytis
o gal išdrįsome užsiauginti
(kaip sakoma) plonesnę skūrą
/1802
84×120 cm
už kokių 2 kilometrų nuo
pagrindinio tako lentelės
privati valda suprask toliau
eiti negalim na bet mus
juk kviečia miško vanduo
proskynoje šniokščia upelis
krūmai pievelė mes čia pagaliau
suradome tuos du medžius
ir kas pasakys dėl ko
jų šešėlyje dvi kuojelės
jau antrą antradienį daugiau mažiau
antrą valandą iškišę snukius
kurį laiką gal ką uosto po to
mikliai neria lyg susitarę
ar išsigandę mudu prieinam arčiau
kranto pamatom mažus ikriukus
/1709
56,5×90 cm
ką sapnavai?
kada
dabar
aš nemiegojau
kodėl krūptelėjai?
kažką galvojau
apie medžius užmerktom akim
kurie supynę tarpusavy savo šaknis
jau ir liks visam laikui kartu
kol sudžius išsiurbę vienas kito sakus
kaip riešutai?
kaip uodai
tai dėl to verkei?
neverkiau
bet labai gaila buvo liūdnų akių
vienišo obuolių pardavėjo
kurį mačiau praeidamas
su raudonu maišeliu
kaip tavo žandai?
ant kelių
sako kilogramas sakau
gerai visus imu
kad nebematyčiau
jo akių
/1708
50×70 cm
staiga atsiminiau tą dieną
buvau kupinas jėgų lyg patrakęs
šokinėjau nuo plytos ant plytos
balansavau iškėlęs vieną koją
kaip karateka kung-fu meistras
mojuodamas rankomis ir kojomis
plačiai primerktomis akimis
kaip kątiktai matytam filme
lūžo koja kai drąsiai šokau
į gilų smėlio griovį truputį
primerktomis akimis šaukiau
kyaaa sukaupęs jėgas į pėdą
smigo užkasto kibiro briauna
mane netyčia nugalėjo
pamirštas miegantis kibiras
smėlio griovyje blykstelėjo
žaibo siūlas kirto medį
lyg kardu man prieš akis
viršūnė nulėkė žemyn kitas siūlas
smigo į mane per vėlai
terasoje su garuojančia kava
suskubau pašokti nuo kėdės
šaukdamas aaaaa aš išgirdau
kaip pokštelėjo lūžus koja
nukritus kėdei atsiminiau tą dieną
šokinėjau mojavau balansavau
kaip meistras kątiktai matytam filme
primerktomis akimis šaukiau
griovy riedėjo ašaros stambiais lašais
lietus ramino sužalotą medį
tą dieną kibiras įveikė mane
žaibas šiandieną nugalėjo kėdę
/1706
46×75 cm
gylyn į dugną siūbuodama
jau kažkelintą kartą
kartodama eilutes
take me deeper than my
feet could ever wonder*
leidžiasi vandenyno daina
kol nepermirko dėklas
sausos baterijos iš valties
iškritusio radijo aparato
garsas sujudina augalus
gyvybę vandenų išvilioja
netikėtam šokiui tamsoje
susiburia žuvys vėžliai
medūzos kalmarai mums
vieni kitiems nematyti
nepažįstami padarai
užmiršta savo reikalus
ir planus kelioms minutėms
suartėja kai kurie švelniai
prisiliečia trumpam priglunda
vienas prie kito lyg netyčia
užsisvajoję apie kažką svarbaus
pirmąkart savo gyvenime
išgirdo žmogaus balsą
* nugabenk mane giliau nei mano
pėdos galėtų ištyrinėti
žodžiai iš Hillsong United dainos „Oceans“
/1707
60×80 cm
šiandien šventė veidus puošia
juokas sklinda raudonų būgnų
balsai po visą provinciją
kaip kasmet vasarai prasidėjus
didžiausias sujudimas upėje
slibino valčių lenktynėse
šiemet dalyvauja ir brolis
papuošė laivo galvugalį
raudona slibino galva
išsiveržė į priekį bėgu
krantu neatsilikdama
kartu viens du viens du
šaukiu nuslydusi nuo liepto
krentu į upę nemokėdama plaukti
griebiuosi šiaudo ir užčiuopiu
pažįstamą ranką tėvas išrauna
mane iš vandens ir sako
visai kaip Čiu Juanis dukrele
esi o aš mastau kaipgi jis galėjo
surasti mano paslėptas eiles
/1707
60×80 cm
suėjo būriai neramių vyrų šiandien
jie kariai sulindę į šarvus
geležies brezento odos suveržti
pilvai tvinksi aidi širdies ritmas
smilkiniuose pulsuoja sunkiai
kyla kojos iš burnų garuoja
į dangų akys nepakyla nugaras
slegia sunkūs prietaisai jų
gyvybėms gelbėti kitas gesinti
reikia dėl vaikų dėl paliktų namų
dėl moterų dainų apie lapes
berželį bernelį žiedelį dievą
pievas upes obelynus
palikę už nugarų mina sniegą
kas prisiminime kas svajonėje
ar ašarą braukdamas rožančių
sakydamas juokauja kreiva šypsena
kosėdamas numeta pirštinę
ant sniegu dengtos protėvių žemės
žybsi snaigės mirksi paliktų
mergelių akelėmis spaudžia
gerkles drėkina vyrų akis ašaros
krenta į sniegą tyliai gylyn
į sušalusią žemę tirpdo sustingusias
šaltyje protėvių sielas žadina
viena po kitos seniai kovoje
kritusios dvaselės nubunda kyla
į vyrų širdis smelkiasi ramybe
į ausis ošia motinų lūpomis
šššššš geras mano vaikeli
būk ramus ąžuolėli
vabalėli mažas
mano
/1706
60×80 cm
iš už keturių vartų
atidunda griausmas
dreba žemė virpina kopūstą
morkas pupeles suvalgytas pietums
kyla banga dulkių nerimo
išsigandusių balsų
kita Šeimyniškių… gyvatė
gelia kojos pirštą
kūnas nei krust
nei bėgt nei jos mušt
krauju įmirkęs snapas
ją smeigia mėlyni kaip neptūnas
kaip Gillette sparnai
smarkiai plaka pasigirsta
baisus judesys šnypštimas
ŠŠŠŠilo tiltas…
pašokdamas spiriu raudoną
skėtį atsiprašau atsiprašau
prašau praleist pravažiavau
savo stotelę jau esu
kitoje upės pusėje
/1703
50×70 + 18×13 cm
šiandien prisiminiau tėvą
ir jo Josifo paveiksliuką
nežinau ar mėgo keliauti mėgo
vairuoti su draugu Stiopa atvyko
pas mus kai dar mūsų nebuvo
palikęs tuos kalnus gyvates
lauro lapus kinkalius liko
pas mus ragauti prastesnio vyno
alaus kažkokio ilgesio
taip ir nepavyko nuryti
važiavom greitąja ir zil’u
pirmąkart vairavau vingiavom gatve
Krantinės gatvėje prie pat upės
kuria praplaukdavo garlaiviai
Vilnius Ryga Talinas Nėris trumpam
subanguodavo mūsų džiaugsmui
žiemą buvo ledukas čiuožti
žemyn nepatiko kai juokiausi
jam nukritus pats juokdavosi
šlapiomis akimis kaip aš dabar
prisimenu Pervalkos kvapą
eidavom prie jūros šokinėti
per bangas medūzas rinkom kriaukles
aš rinkau pašto ženklus dėželes
jis mašinėles didžiavosi volga
mes išvažiavom į fabijoniškes
jis į Gabriškes su Nijole ir Volvo
toli nuo mūsų buvo iki pat pabaigos
kol Tėvas jį visam laikui išsivedė
namo lyg slackline virve
mokyti pusiausvyros
/1701
50×70 + 18×13 cm
štai kokia pilka diena – sunkaus
debesies antklodė prilimpa slegia
įsigeria į smilkinius slopina garsus
mintis aidu paverčia jausmus išima
spalvas gyvybę vagia
13:16 grįžta po pietų soti graži
tarnautoja kaukši kulnais greitu žingsniu
grįžta ir žino kas jos laukia šypteli
žvilgsniu praeiviui jos laukia laiškas
bent vienas bus nuo Jo gal net du
klasteli pilkais sparnais karvelis
nepalikęs ženklo vienodam danguje
blyksteli netyčia siųstas spindulys
kitam name kažkieno rankomis
vėdinti pravertam lange
vėliau gal kokią šeštą ar aštuntą
lyg pasiklydusį suvalgyta karvelį
būtų atgromuliavęs debesis
ateina sausį parašytas laiškas
per klaidą neišsiųstas o vargeli
/1612-1701
sukasi žvaigždės ratais
aplinkui medžius palapinę
laužo liepsnas kylančias
aukštyn kibirkščių museles
pinasi kojos su batais
nuspiria grybų pintinę
žodžiai burnoj nutyla
išbarstę galūnių raides
ošia galvoj šimtas jūrų
kažkas tolumoj muša būgną
arba tai tik guolį suka
vėjas tarp miško pušų
gerklėj jaučiu skonį sūrų
ranka krapšto puodo dugną
tad kaip įsimaišė į sriubą
ta musmirė po velnių?
/1611
61×86 cm
kaip toj dainoj
kur iš šašvės į nevėžį
iš šio vingiais į nemuną
tolyn ar panašiai
per akmenis žaliais
gaurais linguojančiais
į amžinos dievo dainos
taktą srūva upės
tam vandens šokiui
neatsispiria daugybė rūšių
žuvų ir kriauklių
vėžiai ir lervos susitinka
ilgesnio gyvenimo paieškose
išpūstom akim blaškosi
iš baimės paskubomis ėda
patamsyje dumble
žybsi ašmenys ošia ore
saulės atspindys pralekia
upeliu ir nuskrenda į mišką
pūsteli vėjo gūsis
ir slysdamas paviršiumi
pasroviui nusineša
tekštelėjimus su raibuliais
riksmais ir prakaito lašeliais
ir kas galėjo pagalvoti
kur nuplauks ta vargšė
raudė kai ją per pusę
perkirto karys
mankštinęs įgūdžius
kardu įbridęs iki pilvo
į upę atkakliai mojavo
ir kapojo vandenį
pati nebežinodama
kas vyksta nei su šia
nei su kita jos puse
ji nuplaukė į jūrą
ir ten pateko į maišelį
kuris įkliuvo į žvejo tinklą
tas žvejys stebėjosi
laimikiu net nusikeikė
/1609
61×86 cm
koks ramus rytas!
saulė blizgina rasą
ant žolės galų, pievoje
ganosi arkliai
suklusta kai genys puola
pusryčiauti. nuleidę galvas
laižo šviežius krūmelius
na, žinot koks tas jaunimas
dūkt ir žvengt. vejasi
varto vienas kitą
baksnoja, purtosi
nepastebėjo kaip pievą užklojo
rūkas. žaisti dar įdomiau
beveik nieko nematyti
tolumoje girdėti
rytinės paukščių maldos
tolimas žvejo radijas
žolės rupšnojimas
staiga dvelkteli vėjas
atneša kailio kvapą…
/1606
61×86 cm
traška kopos dreba smiltys – kepa
pūstelėjus vėjui pokšteli
skylantis akmuo užsidega sausas
krūmas nurieda barstydamas anglis
kas gyvas rausiasi gylyn melsdamas
vandens lašelio jėgų ar amžinos
ramybės sudžiūvusia karšta širdim
kuri daužosi vis garsiau garsiau
kol ima šokčioti žemės ir kaulai
po jomis karšti akmenys smėlis
ir tampa aišku kad tai ne širdis
ne žemė daužosi dangus
Tlalokas* pjausto debesis žaibus
smeigia sau po kojomis trypia
verkia pajuodavęs staugia šimtu
balsų ant žmonos įsiutęs vėl
išvarė pagalvoti prasiblaškyti
nurimti kaip ir tada kai jis
tik pajuokavo pagąsdino truputį
kodėl ji nesupranta jo juokų?
* lietaus dievas
/1605
61×86 cm
ramus paviršius nei raukšlės
nei varlės kurkimo judesio
žuvies ratilai lelijų lapų
tu balta kaip sniegas
žaibas popierius vaiduoklis
nakty ir tyloje viena
rimtis po pusdienio riksmų
ir juoko ir laužų maudynių
dabar tik mėnuo plaukia
šlapiu lediniu veidu
sėlina kas naktį į tave
pažiūrėt ir šįkart
tu jo ištvert nebegali
tad sulingavus švelniai
nugrimsti į žvaigždėtą dangų
/1602
61×86 cm
jis su pintine lėtai žingsniuoja. kažką niuniuoja, kyla garas iš barzdos.
saulės spinduliai glosto grybų kepures, linguoja nupjauti kotai.
ji šliaužia šlapiomis samanomis. braukia niežtintį pilvą
per šakas, per šaknis, per akmenis. pikta gyvatė.
batas slysteli ant šliužo. pintinė sudreba, pamesdama kelias žvynabudes.
vienos jų skėtis nusirita į mėlynes.
po šimts!.. nuaidi tarp šakų. genys nutyla, susvirpia čiurlys.
jis lenkiasi paimti grybą. kažkas tarp pirštų sujuda
ir ranką nutvieskia dieglys. gyvatė!
nuo diržo nusirovė peilį, smeigė į mėlynes, nudažė samanas krauju.
suspaudęs žaizdą, dantis sukandęs, užmiršęs grybus nuskubėjo į namus.
gyvatės siela išniro iš kraujų, pakilo virš kamienų ir šakomis nusivijo voverę, gegutę,
dievo karvutę, peteliškę, musę, kuri atskrido į žmogaus namus.
juose kalė šunyčių laukias. bus negausi vada: du rudai pilki ir vienas juodas žaliomis akimis.
jame gyvatės siela įsikūrė, kad gimtų geriausiu žmogaus draugu.
į tuos namus atėjo vyras kruvina ranka. tąnakt sutino, vėmė smarkiai,
bet liko gyvas ir sveiko pamažu. po mėnesio – lyg nieko ir nebūta.
šuva atsivedė tris šuniukus. du vyras išnešė į mišką ir užkasė po pušimi
kaip auką Indrajai. vieną pasiliko – juodą kaip naktis, miško žalumo akimis.
/1601
61×86 cm
prieš tuos trimketuris ne 36
metus tėvukas kasė duobę kalei
kuri išbėgo lyg akla po ratais
žuvo kas jai užėjo kas bepasakys
o tėvas keikėsi kokia diena
išpuolė nelemta lyg ženklas
piktas kirto žemę kastuvu
riedėjo ašaros ir prakaitas kakta
štai žiežirbos duobėj pabiro
perskėlęs akmenį į dvi lygias dalis
suprato tėvas kad dabar žmona
jau su dvynukais laukia savo vyro
/1512
61×86 cm
turėjau šunį tokį gerutį
akim kaip sagutėm šypsojo
savo meiliu veiduku
vėmalus ėdė ir laižė
visų žandus ausis
draugiškai prisiglausdavo
ir miegodavom kartu
aš ji ir jis
ir dar vieną šunį turėjau
jis labiau piktas su svetimais
linkęs į konfliktus bet geeeras
apetitas valgyti tik duok
sočios vakarienės vis
draugiškai prisiglausdavo
ir miegodavom kartu
aš ji ir jis
/1511
61×86 cm
į tą medinį namą dykynėj
labai toli amerikoj
jau kuris laikas niekas neužsukdavo
net vorai jame prinešę daug laimės
nežinia kam žmonės paliko
o gal tiesiog mirė tuose namuose
viduje nieko gero apaugę
surūdijęs grėblys ir šakutė
žolėse smėlėta lėlės rankutė
nei šuns nei katino nei karvės
nei kvapo tik paveikslėlis
nublukusio gaidžio
kartais įskrenda uodas smėlis
lapas tolimas žvėries kaukimas
aplankęs kambarius dingsta
pro langus ar plyšius
kasdienės šviesos spindulėlis
taip jau metai iš metų
surado tą namą sukilus audra
išrovė duris ir iškėlė į dangų
šukes ir vorus ir laimę
paliko
daug smėlio daiktų svetimų
ir tą paveikslėlį nublukusio gaidžio
/1509
61×86 cm
tai yra kaip tik tas metas kai Tėvas pasiima Sūnų. iš apribojimų į laisvę, iš laikinumo į amžinybę
/1509
61×86 cm
tai nutiko pirmykščių žmonių šeimoje. tais laikais žmonės lakstydavo su kuokomis ir trankydavo jomis žverims galvas.
vienam tokiam žmogui nutiko neįtikėtinas dalykas – jis susapnavo ateitį (galima sakyti – mūsų laikus). nežinia ką tiksliai jis sapnavo, bet nubudęs puolė prie savo moters su tokiais (savo tuometinės kalbos) žodžiais:
– įsivaizduoji, ledai su pistacijomis?!
/1404 Vilnius
tas pirštas persmelkia visą kosmosą ir stabteli ties tavo širdimi, kad galėtų į save žvilgtelėti
/1402 Vilnius
grafinė novelė GRAMIC leidiniui „Toleranz in Comics und Graphic Novels“ tema
A4
/1304 Vilnius
Jau ne pirmą kartą Bakis atsidūrė miškelyje. Jį ten atsinešė Valerija, kuri mėgo pakvėpuoti grynu oru ir bent savaitgaliais išnešti savo augintinį į gamtą. Šį kartą kai kas nutiko – netikėtai Valerija, lyg kažką prisiminusi, lyg kažkiek užsigalvojusi, susvirduliavo ir krenkštelėjusi šlumštelėjo į samanas be gyvybės ženklų. Bakis nesuprato kodėl ji užmigo ne visai tinkamu metu, bet kadangi Valerija jam buvo skaičiusi „Miegančiąją gražuolę“, jis žinojo ką daryti – pabučiavo į lūpas ir tyliai tarė:
– Kelkis
/1201 Vilnius
tiksliau, rado kiaušinį.
tai nutiko miške labai labai seniai kažkur prie Dauguvos baseino. tais laikais ten galėjo veistis ne tik visokie neaiškūs paukščiai, bet ir amžini žmonių palydovai – ropliai.
kas be ko, šis laimikis galėjo būti ir klastingi spastai, nes tais laikais del tokių gardėsių žmonės lengvai pamesdavę galvas
/1110 Vilnius
39×31 cm
moteris ir vyras viename kūne. šiuo atveju kažkodėl taip nutiko. vyriškoji šio gyvulio dalis, žinoma, besaikis plaukuotumas ir amžinas vienišumas, o moteriškoji – pats krokodilas. jei kas nežino, tai krokodilas pačiumpa savo auką, nusitempia į vandenį ir sukasi ratu arba krato galvą kol auka žūva
/1107 Vilnius
būna atvejų, kai teisesnis tas, kuris didesnis, bet juk pasitaiko ir tokių nutikimų, kur nugali gudručiai. šiuo atveju nage sako: ei!
/1004 Jyväskyla
kristaus gimimas yra šventė visam pasauliui. tą naktį nutinka stebuklas: nežinia iš kur ir kaip po kalėdinėmis eglutėmis atsiranda dovanos
/1004 Jyväskyla
37×48 cm
yra tokia vieta Naska. ji yra pietų amerikoje. ten yra nutike daug keistenybių ir užminta mislių, kurias mums ir šiandien nelengva įminti, nors turime net dirbtinį intelektą. kartą toje vietoje pelėdžmogis susitiko savo seniai matytą draugą…
/1003 Jyväskyla
tai nutiko taip seniai, kad nei pats seniausias senelis neatsimintų. dėl mums nežinomų priežasčių slibinas nutarė pasipuošti. lyg tyčia, netoliese kažkokiais savo reikalais šlaistėsi karžygys. jų žvilgsniams susitikus, karžygio širdis nesudrebėjo ir jis narsiai puolė pabaisą. po visko kas tarp jų nutiko, slibinas padėkojo narsiam vyrui.
/1002 Jyväskyla
53×43 cm
Ši asana nuostabiai pamėgdžioja kranksinciosvarnos pozą, – kuno svoris laikomas alkūnėmis ir rankomis, o galva ištiesta į priekį. Kakasana – viena naudingiausių pusiausvyros pozų. Darydami varniuką, labai sustiprinsite riešus, rankas ir pečius, pagerinsite gebėjimą koncentruotis, o išplėsdami krutinę padidinsite plaučių tūrį.
/1001 Jyväskyla
41×34 cm
naminiai gyvūnėliai yra gyvos namų sielos, papuošalai, rūpestingų vienišių džiaugsmas ir puikus vaikų pakaitalas. skoniai įvairūs. kai ką nudžiugina žiurkėnas, kai ką žuvytės, šuniukas, driežiukas, voriukas, ežiukas… o mane – kačiukas!
/1001 Jyväskyla
48×37 cm
Močiutė labai mylėjo katinėlius ir valgė dešrą vaikščiodama po namus. Tada pamatė gražų katinėlį, ištiesė jam dešros gabaliuką ir kantriai laukė kol jis išdrįs paimti. Laukė laukė, kol žarnose susikaupusios dujos išsprūdo gėlių žiedais ir nuklojo grindis.
/1001 Londonas
yra žmonių manančių, kad yra keliautojai ar net nuotykių mėgėjai. kai kurie žmonės iš kelionių parsiveža namo visokių įdomybių.
šiuo atveju, iš tolimų kraštų atkeliavo du kailiai ir laimingo atsitiktinumo dėka buvo paguldyti vienas šalia kito. o dar ir kažkokio stebuklo dėka tarp jų įsižiebė jausmų kibirkštis. gal tai koks nors gamtoks klyksmas ar begalinė priešingybių trauka (tarp rudosios ir baltosios meškų), kas žino?
/0910 Jyväskyla
Joro ypatingas pomėgis yra prisikimšti pilvą. yra ne karta taip buvę, kad jo draugams ir priešams susėdus prie vaišių stalo, jis nenutoldamas stebi puotą ir labai įsijaučia į dalyvavimą.
galima sakyti – pasineria visa galva…
/0910 Jyväskyla
ką jau ką, bet gražias kojines aš megstu. ir nesigirdamas galiu pasakyti, kad visos mano kojinės yra gražios. kai kurios spalvotos, kai kurios su juostelėm, taškelėm ir t.t.
gražiausios mano kojinės – ant lentynos, ant kurios nežinia kas buvo laikyta. gal stiklainiai, servetėlės, obuoliai ar net pinigai. jei taip, tuomet šios kojinės visai neatsitiktinai čia atsirado. ilgam.
/0909 Jyväskyla
53×32 cm
Buvo bruknių sezonas. Moteriškaitė, aptikusi miške gražią pievelę, kibo i uogas…
Pastačiusi šalia greitai pilnėjantį krepšį, ji abiem rankom gnaibė uogeles. Tik staiga prieš ją išdygo meškutė pilnomis saujomis bruknių ir atsargiai pažėrė uogeles, nenorėdama gąsdinti tos moteriškaitės.
/0909 Jyväskyla