2021 01 26: tekstas

išeina vyriškis į mišką
cypteli vyriai trinkteli durys
kosti į kumštį spjauna į balą

jam eiti dvi valandos kelio

eina taku vingiuoja per pievą
štai gėlės krūmeliai drugeliai
tiltas per upę tada rapsų laukas
už jo keturi šunys kaukia

šunų jis negirdi ausinėse kalba
lektorius apie minčių galią
pritraukti dalykus kurie labai svarbūs

plius minus kaip riteriui kardas

štai miškas krūmynai
po kojomis traška šakelės ir samanų kekės
sustoja prie beržo nes pėdą panižo

atsiremia nuspiria vyžą

gal pėdos kvapas gal traškesiai
ar kosmoso jėgos taip lėmė
kad tuo pat metu po tuo pat medžiu
vyriškį aptiko pulkas vilkų

senas senas namas dega
gaisrinių sirenos gaudžia
senas miškas irgi dega
gaisrininkas graudžiai verkia

gyveno katė gražų gyvenimą
gulėjo ant pledų gyvenimus tris
po to nugyveno dar kokius penkis
klausydama kaip jos Bronislova knarkia

vienas paukštis buvo pelėda
kitas buvo kuosa ar varna
dar ir žuvėdra buvo ne kiras
o paskutinis paukštelis tai šarka


2021 01 19: tekstas

skirim bim bau
išskrido paukštis pro duris
narvelio pradaryto

ir tu išlėki bėki lauk
į pievas lyg arklys
iš pat ankstyvo ryto

ten saulė bus
bus ir lietus ir žaibas
tikėkimės netrenks tau

po to ateis pavasaris
kaštonai žiedus išsprogdins
kažką pamilsi pagaliau

tada nutiks dalykų daug
bus ir tokių
kurie tau net patiks

paskiausiai paukšt
ateis diena arba naktis
ir visa tai išnyks

2021 01 7: tekstas

senų senovėje, kai žemaitija dar buvo pusės pasaulio dydžio, prisikeliavę po europos platybes, samogitai audringai švęsdavę savo sugrįžtuves iš svečių šalių ir visi gerai suprantame kam tai visai nepatikdavę – jų gyvenimo gėlelėms – žmonoms. juk jos, likusios be savo vyriškų pusių, laukdavo prie vartelių, akis į tolį pražiūrėdavo, o tie didžiavyriai, grįžę iš savo taip vadinamų kovų, pirmumą teikdavę arielkai. kai po kažkelinto karto tos vyriškos girtuoklystės įgrįso, ėmė moterys bausti ugninį vandenį pamilusius ir su juo joms „svetimaujančius“ vyrus. aišku, ta bausmė – negausi sekso – buvo laikina ir (pasirodo) ne tokia jau ir veiksminga, tad augant nevilčiai ir įniršiui, teko joms spręsti problemą iš esmės. tai reiškia, kad eilinės karžygiškos jų vyrų kelionės metu, likusios vienos (po visų naminių reikalų), jos sukauptas nuoskaudas ir taip vadinamą seksualinę energiją ėmė taškyti rankomis ir kojomis. gal taip likimo buvo numatyta, o gal begalinio moteriško talento ir intuicijos dėka, visas tas terapinis procesas išsivystė į meistrišką savo kūno panaudojimą tiems reikalams, kuriems vyriškiai iškeliaudavo į gretimus kraštus, t.y. mušti žmones.

kartą, po vieno sėkmingo žygio, vyručiai plačiai šypsodami grįžę namo su belaisviais iš azijos, ėmė dairytis užkandos. vienas atsuko butelaitį, o kiti jau blizgina akimis. palinkėjęs sveikatos, vyriškis kilstelėjo kaklelį link lūpų ir šiltas skystimėlis šliūkštelėjo vidun.
– tek vondou – išsprūdo iš kažkieno išdžiūvusios gerklės.
staiga pasigirdo lyg sparnų plazdėjimas, lyg vėjas sukilo ir begeriantis vyriškis pajuto kaip žemė slysta iš po vyžų, o akis aptraukia balta migla. 

po kurio laiko jis pabudęs sužinojo, kad įtūžusi jo pati ištaškė visą linksmąją kompaniją. po to gailėjosi, ilgai verkė ir dėjo ant sumušimų kompresus. tuosyk, galima sakyt, žmogiškai suprato, kad tokiu būdu problemų spręsti visgi nederėtų. visapusiškai atsigavę vyriškiai kaip tik prašėsi išmokomi tokio stebuklingo būdo mušti žmones, bet ilgainiui supratę, jog tam reikia begalės atsidavimo, nuėjo rinkti malkų pirtelei.

vienas imlaus būdo belaisvis prisižiūrėjęs žemaitiškos moterų meistrystės kažkokiu mistiniu būdu ištrūko į laisvę ir net nusigavo savo tolimon tėviškėn, kur tapo žymiu kovos menų specialistu. iki šiol tas kovos menas vadinamas jo galvelėje iš šių kraštų atsineštu pavadinimu: https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/c/c7/Ko-%ED%83%9C%EA%B6%8C%EB%8F%84.oga