nebežinau ryte
ar naktį
kažkas užėjo
kaip visada
be rakto
kieta juoda
anglis trupėjo
šlamėjau popieriais
nupiešęs aktą
palaidojau jį
ugnyje
jau dieną
o gal ryte
kai paukščiai rėkia
viens kitam
i taktą
už lango skamba
žingsniai
mama: greičiau!
suraukus kaktą
vaikai neatsilieka
tą pyktį iškepiau
abstraktų
Paveikslo siužetas nėra itin įmantrus – po nelygiu dažų sluoksniu įžiūrimas plaštakos piešinys, o ant jo nuo krašto iki krašto driekiasi nelygi juoda linija. Kas tai? Tai – gyvenimo linija.
Chiromantijos žinovai įžvelgs, jog ji driekiasi lyg ir savo vietoje – tarp nykščio ir rodomojo piršto. Kas nors įžvelgs rankos siekį įsikibti į tą gyvybės siūlą, ir tai galbūt atspindi žmogaus nesąmoningą troškimą būti gyvam, net sudėtingiausiomis akimirkomis kabintis į galimybes, teikiančias viltį išlikti.
Ką bežadėtų žmogaus gyvenimo linijų piešiniai, kas turėjo pradžią, tas turės ir pabaigą, ir užgimę žmonės nunyks kaip ši ranka paveiksle, o gyvenimas tęsis. Kaip ši linija paveiksle.
41×35×2 cm
Markeriai, dažai ant faneros
tokia jau ta gamta
toksai gyvenimėlis
fatališka dalia
žole tau tapti augalu
tiksliau kambarine gėle
po metų dešimties
ar dešimčių kelių
tai nesvarbu
tu tapsi kaktusu
hortenzija ar fikusu
namų tylos klausysi
žiūrėsi pro langelį
kad neateitų galas
reikės išgert vandens
geriau su mineralais