2025 07 24: tapyba

 

Šis kurinys yra apie cikliškumą, kaitą, patirčių ratą, pasikartojimus, kurie neišvengiami, kuriuos pastebime, pagal kuriuos gyvename, kuriuos įsivaizduojame ir projektuojame ateičiai. Patirtis esame linkę vertinti per priešybių prizmę: kaip pakilimus ir nuosmukius, sėkmę ir vargą, malonumą ir skausmą, šviesą ir tamsą.

„Po šviesos bus šviesa“ siūlo pažvelgti į reiškinius kaip į neišvengiamai prasmingą procesą. Mes nežinome kur link veda nemalonios, skausmingos patirtys ir juk pasitaiko atvejų, kai galime suprasti, jog jos gali būti slenksčiu į gilesnį supratimą, įgudžius, brandą. Šviesa nėra vien būsena. Ji tampa kryptimi, galinčia išryškėti bet kurioje gyvenimo atkarpoje.

 

 

25 x 80.5 cm

Akrilas, grafitas, markeriai, lakas ant medžio plokštės


2025 07 3: tapyba

 

Linijinis, pusiau abstraktus piešinys vaizduoja delnus, ramiai gulinčius kartu, sudėtus į dhyana mudra padėtį meditacijai. Tai lyg nuoroda į ramybės būseną, kurios link veda meditavimas. Likusio kūno nėra, rankos atrodo lyg nukirstos ir atrodytų susijusios su kančia, bet yra baltos, tad galima suprasti, jog jos priklausė skulptūrai, kuri buvo nugriauta ar laikui bėgant sunyko, bet rankų padėtis išliko sveika, lyg neįveikiama jėga būtų jas išsaugojusi kaip amžinos ramybės simbolį.

Jei ne raudona spalva, kūrinys būtų monochrominis, juodai baltas. Raudona įkvepia gyvybės, yra lyg šiltas žmogaus kraujas, srūvantis piešinio linijomis, sudarančiomis rankų kontūrus. Taip išryškinamas ryšys su žmonėmis ir jų siekiu amžinai ramybei, kuri įkūnijama akmeninėse žmonių skulptūrose.

 

67 x 35 x 1,7 cm

grafitas, pieštukai, akrilas, markeriai, lakas ant medžio plokštės


2025 06 28: tapyba

Tai – abstraktus mišrios technikos kūrinys, reflektuojantis vertinimo, statuso ir savęs suvokimo temas. Paveikslo siužete – kalakutai, kurie giminystės ryšiais siejami su povais, tačiau neturi jų simbolinio svorio ar vizualinio prašmatnumo. Patelė žvelgia į patiną ir konstatuoja: „ne povas“.

Ši frazė yra ne tik pažodinė, bet ir perkeltinė. Ji nurodo į mūsų žmogišką polinkį lyginti, nuvertinti, siekti ryšių su tuo, kas atrodo vertingesnis ar išskirtinesnis, kartais visai nesąmoningai. Ironiška, jog vertinimą teikianti figūra – taip pat paprastas, kaimiškas paukštis.

Kūrinys su lengva ironija ir santūria raiška kalba apie troškimą būti „kažkuo daugiau“, nepastebint, kad patys esame dalis to paties peizažo. Tai vaizdinis komentaras apie mūsų kasdienį tylų, bet universalų teatrą.

 

 

75 x 50.5 x 1 cm

akrilas, pieštukai, purškiami dažai, markeriai, grafitas, lakas ant medžio plokštės


2025 05 26: tapyba

 

Būna, kad ir tarp bebrų „perbėga juoda katė“. Gal ko nepasidalino, gal ne taip pažiūrėjo ar dar blogiau… Žodžiu, vienam bebrui panižo dantys ir jis suknežino kito bebro statytą užtvanką, taip atlaisvindamas gausybę vandenų, kurie atgavę laisvę nukurnėjo begaliniais vingiais ir šlapiuose upelio krantuose paliko netikėtą dovaną blizgučių mėgėjams – gausybę aukso smilčių.

Šis paveikslas atspindi ne tik žaismingą pasakojimą, bet ir gilesnį emocinį peizažą. Jame atrandami konflikto, įtampos, sąstingio, išsilaisvinimo bei netikėtumo momentai. Kaip ir gamtoje – kai įtampa atslūgsta, tai, kas lieka, gali nustebinti: kartais griuvėsiai atveria turtus.

Simbolinis peizažas, kuriame spalva ir jausmas kyla lyg potvynis, o nuslūgsta su prasme.

 

69,5x35x1,5cm
3,3 kg

markeriai, grafitas, pieštukai, purškiami dažai, akrilas, fiksatyvas ant medžio drožlių plokšės.


2025 05 10: tapyba

 

Kai kada apie žmones sakoma: paaugo dvasiškai. Dvasiškai ūgtelėjęs žmogus turėtų būti kitoks, bet kaip pamatyti, jei jo išorė neypatinga, neišskirtinė? Gal tai galima kažkaip pajausti? Jei akylai stebėsi žmogų, tai gal net įsijausi į jo buvimą ir susidarysi nuomonę, kad jis toks, nes elgiasi/jaučiasi taip, bet ar toks vertinimas bus tikslus? Kokia tada iš jo nauda?

Šis kūrinys metaforiškai iliustruoja neakivaizdžią, vidinę žmogaus kaitą, dvasinę plėtrą, subtilią ribą tarp esmės ir išorės. Juk augimas ne visada matomas – bet jis viską keičia.

Ryškios spalvos ir formų dinamika atsakymų neteikia, bet kviečia pajusti tai, ko negalima užčiuopti.

 

2 x 26,5×76.5×1.5 cm

aerozoliniai dažai, markeriai, grafitas, fiksatyvas ant medžio plokščių


2024 08 30: tapyba

Spalvinimo knygos yra pasaulyje plačiai paplitęs reiškinys. Savo mažomis rankelėmis spalvina ir šio, ir kito Žemės pusrutulio mažutėliai. Tų knygų turinys be galo margas temų prasme ir prašosi būti išmargintas tiesiog – spalvomis. Pats nekalčiausias tyrų sutvėrimų užsiėmimas. Jie nekalti, nes nežino, kad būna šventų dalykų, kuriuos privalu gerbti ir su kuriais reikia elgtis pagal tam tikras taisykles, todėl tas nežinojimas yra šventas. Suprasime ir atleisime, jei vaikas flomasteriu pripieš ant švento paveikslėlio, sulaužys šventą figūrėlę ar išplėš puslapį iš šventos knygos. Jam vienodai šventas visas pasaulis, kurį norisi visaip ištyrinėti, pažinti, suprasti.

O kokie esame suaugę?

Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“. Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“. „Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima. O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.
Mt 18

 

iš „keletas puslapių iš spalvinimo knygos“ serijos

100x140x3 cm

akrilas, grafitas, fiksatyvas ant drobės


2024 08 30: tapyba

 

Spalvinimo knygelės mylimos vaikų visame pasaulyje. Smalsiomis rankomis jie pripildo kontūrus gyvybės – kartais išeidami už linijų, kartais pasirinkdami netikėtas spalvas. Vaikams visas pasaulis yra šventas, nes dar nėra nieko sureikšminto, nieko, kas būtų per šventa paliesti nederamai.
Net Buda po medžiu – ramus, išmintingas, nepasiekiamas – gali tapti vaizduotės ir spalvų žaidimo lauku.

O kas nutinka, kai užaugame? Ar įžvelgiame šventumą visur, ar brėžiame ribas tarp to, ką galime liesti, ir to, kas tampa nepasiekiama?

Šis kūrinys kviečia žiūrovą grįžti prie to vaikiško smalsaus, nebijančio, nuoširdaus žvilgsnio, kuriame pagarba reiškia ne atstumą, o atvirumą.

„Tai, kas esame šiandien, kyla iš vakar dienos minčių, o šiandienos mintys kuria rytojaus gyvenimą: mūsų gyvenimas yra mūsų proto kūrinys.“
– Dhammapada, 1:1–2

 

iš „keletas puslapių iš spalvinimo knygos“ serijos

100x140x3 cm

akrilas, aerozolis, grafitas, fiksatyvas ant drobės


2024 08 30: tapyba

Tai – žaismingas prisilietimas prie šventosios Krišnos figūros per itin laisvą spalvinimą, atspindintis vaikišką santykį su tradicijomis, pažinimą per saviraišką. Ryškios spalvos ir nerūpestingi potėpiai susipina su kanoniniu religinio paveikslo kontūru, kviesdami susimąstyti apie nekaltumą, garbinimą ir žmogaus būdus prisiliesti prie dieviškumo. Tai – dalis tęstinės serijos, kurioje dvasiniai simboliai įgyja naują, spontanišką formą, balansuoja tarp pagarbos ir laisvės.

„Kada tik tiesa nyksta, o netiesa kyla, O Arjuna, tada Aš pasireiškiu pasaulyje.“
– Bhagavadgita 4.7

 

iš „keletas puslapių iš spalvinimo knygos“ serijos

100x140x3 cm

akrilas, grafitas, fiksatyvas ant drobės


2023 11 21: tapyba

 

Paveiksle nėra aiškaus vaizdinio siužeto. Tai ne iliustracija, o vizualizuotas pasakojimas. Drobę dengia ranka rašytas tekstas – lyg dienoraščio puslapis ar ištrauka iš šiuolaikinės pasakos, kurioje eilinis žygis į gamtą virsta netikėtu susidūrimu su laukine jėga.

Spalvotos grafito dėmės kuria asociatyvią nuotaiką: aplinkos koloritą, nuojautas, foninius garsus ar emocines būsenas. Vizualinis paviršius neužbaigtas, netvarkingas, tarsi tyčia vengiant „paveiksliškumo“. Vienintelis konkretesnis elementas yra lipdukas, įkomponuotas kaip simbolinis ženklas ar pasaulio fragmentas, kurio dalis nutekėjusi į drobės nugarinę pusę. Tai lyg užuomina, kad dalis reikšmės pasislepia iš žiūrovo akių, palikdama vietos vidiniam traukos procesui.

„Traukos jėga“ tampa pasakojimu ne vien apie įvykį, bet apie būsenas, apie tai, kaip žmogų veikia tai, ko jis galbūt net nejaučia. Tekstas pasakoja vieną siužetą, o vizualumas kalba apie kitą. Taip kuriama įtampa tarp minties galios ir fizinės tikrovės.

 

išeina vyriškis į mišką
cypteli vyriai trinkteli durys
kosti į kumštį spjauna į balą
jam eiti dvi valandos kelio

eina taku vingiuoja per pievą
štai gėlės krūmeliai drugeliai
tiltas per upę tada rapsų laukas
už jo keturi šunys kaukia

šunų jis negirdi ausinėse kalba
lektorius apie minčių galią
pritraukti dalykus kurie labai svarbūs
plius minus kaip riteriui kardas

štai miškas krūmynai
po kojomis traška šakelės ir samanų kekės
sustoja prie beržo nes pėdą panižo

atsiremia nuspiria vyžą

gal pėdos kvapas gal traškesiai
ar kosmoso jėgos taip lėmė
kad tuo pat metu po tuo pat medžiu
vyriškį aptiko pulkas vilkų

 

 

50x70x1,5 cm

grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės


2023 08 9: tapyba

 

poras
sportas
diaspora

porelė

kanarėlė gaudo orą
ir kartoja sau žodžius
kuriuos nešė į namus
bet išbarstė ant takelio

 

 

50x70x1,5 cm

akrilas, grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės


2023 07 12: tapyba

 

Beveik visas šio paveikslo paviršius yra tamsus, tarsi vaizdas dar negimusio kūdikio užmerktose akyse. Iš šios tamsos ima ryškėti ranka rašytas poetinis tekstas – šviesa, į kurią keliauja nauja gyvybė. Jame kalbama apie mažo žmogaus kelionę pas tėvus ir jų pastangas jį sutikti su meile, rūpesčiu, besąlygišku atsidavimu.

Tekstas, papuoštas vaikiškais lipdukais, tampa ne tik vizualiu elementu, bet ir simboliniu švytėjimu, lydinčiu žmogų jo pirmuosiuose žingsniuose iš nežinomybės į artimus santykius. Paskutinė eilutė nuskamba dviprasmiškai, bet juk tėvai laukia verkimo ne iš žiaurumo, bet kaip patvirtinimo, kad jų vaikas gyvas, kvėpuoja, yra sveikas.

 

kai gimsta žmogutis
toks mažas mažutis
toks mielas nekaltas
tyras kaip šaltinėlis
iš tamsos į šviesą
atiteka pas žmones
kurie iš karto stengiasi
iš kailio neriasi
naktimis nemiega
kad tik tam žmogučiui
nieko netrūktų
šilta gera būtų
rūbelių maistelio
barškučių palučių
ant rankų nešioja
dainelę niuniuoja
tie patys žmonės
nuo pat pirmųjų
gimimo minučių
tikisi jog tas žmogutis
mokės garsiai verkti

 

50x70x1,5 cm

akrilas, grafitas, tušas, lipdukai, lakas ant drobės


2023 05 28: tapyba

 

randai ir įdrėskimai
tas pralaimėtas ginčas
lyg plunksna išraižytas
ant nugaros ir šonų

išlūžę du dantukai
sudarko šypsnį šukų
kurios kasryt juokauja:
kur palikai karūną?

dėmė ant marškinėlių
su užrašu palomé
užantspauduoja dieną
prieš pat naujus metus

dar šiandien užpustys
pėdų žymes ant smėlio
kurios man atminty
iškils tavo vardu

 

50x70x1,5 cm

akrilas, grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės


2023 05 5: tapyba

kabėjo benamis miške
supavosi vėjo bangelėse
laukė kol kokia muselė
ims virpinti jo hamako stygas
tokia tad būtų likimo dovana

tačiau staiga jį nusinešė
ne netikėtai kilusi vėtra
rytinis grybautojas
sėlinantis ir dairydamasis
su mažu peiliuku rankoje

pakeliavęs ant rankovės
voras atsidūrė namuose
kuriuose ir apsistojo
grybautojas su šeima
ilgai ir laimingai gyveno

 

50x70x1,5 cm

akrilas, grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės


ištekėjo pilnas mėnuo
pro grotų juodas skylutes
į šaltį požemių kalėjimo
jį vandenys žemyn nuneš

šlapi stiklai man akyse spindėjo
ir būgnu daužėsi širdis
mėnuo to nė nepastebėjęs
lyg įsimylėjęs raudo saulei prieš akis

 

50×70 cm


2022 07 1: reljefas

 

20×25 cm


2022 06 28: reljefas

 

Šis abstraktus kūrinys yra emocinio prisiminimo vizija, kurioje susilieja energija, judesys, netikėtumas ir lūžis. Sukūriuotos žalių ir mėlynų tonų bangos primena gamtos stichiją, o kampuotai nutiesti mediniai segmentai kerta paveikslo paviršių tarsi žaibo blyksniai. Jie įrėmina akimirką, kai praeities įvykis staiga vėl įsibrauna į dabartį.

Tai – netikėtas susidūrimas su praeitimi, tiek fizine, tiek vidine. Paveikslas kalba apie momentą, kuris kadaise buvo pamirštas, bet dabar griausmingai sugrįžta – kita forma, kitu laiku, bet su ta pačia jėga.

Kūrinį lydi poetinis tekstas – lyg sapniškas prisiminimo ir dabarties susipynimas. Vaikiškas entuziazmas, trauma, kibirkštis ir kava ant terasos susilieja į pasakojimą apie dieną, kai smėlyje pasislėpęs kibiras nukovė „karį“, ir dieną, kai žaibo pakirsta kėdė atnešė atgal visą kūnu įrašytą praeities pojūtį.

 

staiga atsiminiau tą dieną
buvau kupinas jėgų lyg patrakęs
šokinėjau nuo plytos ant plytos
balansavau iškėlęs vieną koją
kaip karateka kung-fu meistras
mojuodamas rankomis ir kojomis
plačiai primerktomis akimis
kaip kątiktai matytam filme

lūžo koja kai drąsiai šokau
į gilų smėlio griovį truputį
primerktomis akimis šaukiau
kyaaa sukaupęs jėgas į pėdą
smigo užkasto kibiro briauna
mane netyčia nugalėjo
pamirštas miegantis kibiras
smėlio griovyje blykstelėjo

žaibo siūlas kirto medį
lyg kardu man prieš akis
viršūnė nulėkė žemyn kitas siūlas
smigo į mane per vėlai
terasoje su garuojančia kava
suskubau pašokti nuo kėdės
šaukdamas aaaaa aš išgirdau
kaip pokštelėjo lūžus koja

nukritus kėdei atsiminiau tą dieną
šokinėjau mojavau balansavau
kaip meistras kątiktai matytam filme
primerktomis akimis šaukiau
griovy riedėjo ašaros stambiais lašais
lietus ramino sužalotą medį
tą dieną kibiras įveikė mane
žaibas šiandieną nugalėjo kėdę

 

 

51×81,5×4 cm

akrilas, aerozolis, grafitas, markeriai, lakas ant medžio plokštės

2 cm pločio baltas medinis rėmas


2022 05 13: reljefas

Kūrinyje abstrakčiai vaizduojama kariauna yra tarsi šešėliai, judantys per šaltą, snieguotą kraštovaizdį. Jų žingsniai sunkūs, pečius slegia pareiga. Nors jų kūnai šarvuoti, griežti, ištvermingi, viduje ima busti ilgesys. Kelyje į kovą tyliai smelkiasi prisiminimai apie namie likusias moteris, jų dainas, rūpestį, jų glostantį balsą. Tarp išorinio kietumo ir vidinės trapumo bangos esanti priešybė tampa pagrindine paveikslo emocija.

Tarsi sniegą tirpdanti šiluma, šis jausmas skverbiasi į jų sąmonę: švelnus, bet neįveikiamas. Tai yra ne silpnumas, o žmogiškumas, aidas iš sąmonės gelmių, kad visiems ir visuomet išlieka poreikis meilei, būti suprastam ir nuramintam.

 

suėjo būriai neramių vyrų šiandien
jie kariai sulindę į šarvus
geležies brezento odos suveržti
pilvai tvinksi aidi širdies ritmas
smilkiniuose pulsuoja sunkiai
kyla kojos iš burnų garuoja

į dangų akys nepakyla nugaras
slegia sunkūs prietaisai jų
gyvybėms gelbėti kitas gesinti
reikia dėl vaikų dėl paliktų namų
dėl moterų dainų apie lapes
berželį bernelį žiedelį dievą
pievas upes obelynus

palikę už nugarų mina sniegą
kas prisiminime kas svajonėje
ar ašarą braukdamas rožančių
sakydamas juokauja kreiva šypsena
kosėdamas numeta pirštinę

ant sniegu dengtos protėvių žemės
žybsi snaigės mirksi paliktų
mergelių akelėmis spaudžia
gerkles drėkina vyrų akis ašaros
krenta į sniegą tyliai gylyn
į sušalusią žemę tirpdo sustingusias
šaltyje protėvių sielas žadina

viena po kitos seniai kovoje
kritusios dvaselės nubunda kyla
į vyrų širdis smelkiasi ramybe
į ausis ošia motinų lūpomis
šššššš geras mano vaikeli
būk ramus ąžuolėli
vabalėli mažas
mano

 

 

61x80x2 cm

akrilas, grafitas, markeriai, medžio formos, audinys, lakas ant drobės


2020 03 27: reljefas

 

Mes, daugiau mažiau, visi turime plaukus. Pasitaiko, kad savo plaukų nebemėgstame, tuomet įsigyjame naujus. Tai – jautrus, faktūriškai turtingas kūrinys, kalbantis apie transformaciją, tapatybę ir vidinį virsmą. Naudojant tekstilę, skirtingų dydžių drobes bei dažus, kuriamas fragmentuotas, bet emociškai vieningas vaizdinys – tarsi naujos pradžios pojūtis, kuris slypi paprastuose, tačiau simboliškai įkrautuose veiksmuose.

Faktūros ir formos čia primena prisilietimus, prisiminimų nuotrupas ar mintis, kurios tyliai rezga savo kelią po oda. Kūrinys balansuoja tarp švelnumo ir jėgos, tarp matomumo ir slėpimosi, kviesdamas žiūrovą ne tik stebėti, bet ir jausti.

 

75x77x3 cm

akrilas, aerozolis, plastiko formos, audinys, lakas ant drobių


2020 03 23: reljefas

 

Paprasti šešėliai dažniausiai yra permatomi. Jie švelnūs, kol saulė nepasidaro pernelyg kaitri. Bet šis – kitoks. Storas. Minkštas. Neperregimas.

Kūrinyje šešėlis tampa nebe šviesos stokos atspindžiu, o materialiu objektu – tamsia, sunkia plokštuma, uždengiančia kažką, kas lieka paslaptyje. Tai abstrakti vizija apie tai, kas gali būti uždengta ir likti nepasiekiama, nepažinu.

Kompozicija remiasi sluoksnių priešprieša: šviesos ir tamsos, minkšto ir šiurkštaus, permatomo ir neperregimo. Tai – nebe tik šešėlis tai – uždanga, kliūtis. Tylus, bet ryškus valdovas, paslepiantis daugiau nei leidžiantis pamatyti.

76x72x3 cm

akrilas, grafitas, plastiko formos, įvairi tekstilė, lakas ant drobės


2020 03 15: reljefas

 

Dalis šio kūrinio sudaryta iš veidrodžių, sluoksniuotų įvairių medžiagų ir tekstūrų. Jis lyg ir tuštokas, bet moka užsipildyti. Kviečiu žvilgsnį pasukti į save – per simbolines asociacijas. Veidrodis čia tampa įrankiu, tačiau ar jis padeda matyti tik save, ar tik kūrinį?

Paveikslo struktūra slepia, užuominomis dėlioja mintį – dalys dengia viena kitą, atveria ir kartu maskuoja. Simetrijos čia tarsi yra, bet ji nebaigta, lyg sustabdyta. Gal tai užuomina į mūsų unikalumą, asmenišką nepakartojamumą, priešingybę mechaniniam tobulumui.

Veidrodis įtraukia ne tik žvilgsnį, bet ir patį žiūrovą – viskas, kas atsispindi jo paviršiuje, tampa paveikslo dalimi. Tai kintanti, gyva kūrinio dalis. Žiūrovas ne tik stebi, bet ir pats tampa stebimu bei turi progą pažvelgti į save kaip į kūrinį. Ar žvilgsnis į savo atspindį gali būti kitoks – ne vertinantis, o ieškantis?

 

60x96x3,5 cm

akrilas, markeris, grafitas, aliuminio plokštė, veidrodžiai, lakas ant drobės


2020 03 3: reljefas

 

60×88 cm


2020 01 15: reljefas

 

Kai kurie žino (bet daugelis – ne) kas dedasi po žeme ar kalno gelmėje, pvz., lyg niekur nieko po vešlaus miško gabalu gali tekėti požeminė upė ir būti lyg povandeniniu kanalu tarp dviejų ežerų. Gal kai kurios žuvys taip nukeliauja į kokias nors slaptas vieteles: paneria savo gimtąjame ežerėlyje apsuptame pievomis ir kalnų ožiais ir patenka į tamsų tuneliuką, kuris vingiuoja vingiuoja ir užsibaigia ežerėlyje miške arba net kokioje nors kalnais apaugusioje oazėje, kuri taip gudriai paslėpta, kad iš išorės atrodo lyg kalnas, o viduje kone pieva. Kaip dantis būna iš išorės dar lyg ir sveikas, o viduje – vien ėduonis.

Tikriausiai tokių dalykų nėra, bet norėčiau, kad būtų bent vienas toks atvejis: kalnu sruvenantis upeliukas smenga į jo gilumą ir vandens gyslelėmis nukeliauja į slaptą ežerą. Iš to ežero teka požeminė upė į žemiau pūpsantį ežerėlį, o iš šio – dar į kitą – labai gilų.

Ar kalnai slepia tai, ko nesimato? Taip! Tai yra pasakojimas apie neregimus ryšius ir slaptus gamtos klodus, o reljefinis sluoksniškumas tai įkūnija. Tai kvietimas tikėti, kad net jei tikėtina, jog tokių vietų nėra, vis dėlto viena tokia vietelė galėtų būti.

 

 

70x89x2 cm

akrilas, grafitas, medžio formos, tekstilė, lakas ant popieriaus

2 cm pločio baltas medinis rėmas


2020 01 10: reljefas

Šis kūrinys yra tiek poetinė, tiek vizuali meditacija apie žmogaus kūną, laiką ir cikliškumą. Paveikslas jungia tekstą ir formą į vientisą, materialų pasakojimą.

Tekstilės detalės, reljefas ir piešimo medžiagų faktūros sukuria fizinį, apčiuopiamą vaizdą – lyg kūną, kuris sugeria, prakaituoja, tirpsta, šlampa ar garuoja. Iškilios formos ne tik papildo vizualinį lauką, bet ir tampa metafora. Skysčiai čia suprantami ir fiziškai, ir jausmiškai.

Tekstas kalba apie tai kaip kūnas, gamta ir emocijos susilieja: pavasario ledai, vasaros prakaitas, rudens slogos ir žiemos ilgesys. Visa tai žmogus patiria ne tik minčių dėka, bet ir per odą, akis, lūpas. Žodžiai tampa lygiaverte vizualumo dalimi: jie suvokiami kartu su medžiagiškumu, skleidžiasi kaip dalis bendros žmogiškos būsenos. Paveikslo fizinė faktūra primena, kad mūsų gyvenimo pojūčiai taip pat yra materijos forma – lašai, ašaros, prakaitas, seilės, kraujas.

 

pavasarį tirpsta ledai
nubėga vandenys
vasarą senka upės
senka kantrybė
kaista žandai
girgžda dantys

rudenį bėga nosis
akys vėl paraudę
išteka mergužėlė
į tolimą šiltą kraštą
žiemą vyną karštą
glaudi prie drebančių lūpų

bėgi žmogus bėgi
it žiurkėnas ratelyje
jėgos po lašą senka
vakarais vėl apkabini
antklodės drėgną kraštelį
ir dievą maldelėje

 

71 x 89 cm

Akrilas, grafitas, pieštukai ant popieriaus, tekstilė ant faneros.


2019 11 21: reljefas

/1911

 

68 x 89 cm


2019 11 10: reljefas

/ 1910

 

68 x 96 cm


2018 02 15: tapyba

gyvenimas jau toks yra
gamtos taip surėdyta
kad jei ne tu tave
kas neužmuša tai stiprina
o nereikalinga nyksta
(būties egzamino nebeišlaiko
visokių gyvių rūšys
gal net kasdien deja)

todėl ir galime visi
laimingi būt kad esam
geriausia evoliucijos dalis
natūraliosios atrankos
viršūnė tų stipriausių
genų užgrūdintų likimo
nešiotojai (juhuu)
vainikai kūrinijos

kodėl tokie mes tobuli?
galbūt todėl kad galvą
link dievo keliame aukščiau
kad mokame nuo priešų apsiginti
keliaut į svetimus kraštus
prekiauti ir mainytis
o gal išdrįsome užsiauginti
(kaip sakoma) plonesnę skūrą

 

/1802
 
84×120 cm


2017 09 17: tapyba

 

Šis kūrinys pasakoja apie buvimą dviese, netikėtą liudijimą ir gyvenimo paslaptį. Jis paremtas poetine situacija, kurioje dvi kuojelės trumpam pasirodo miško upelyje, o žmonių pora, atklydusi į nuošalią vietą, tampa netikėto įvykio (žuvų neršto) liudininkais.

Atrodytų, tai niekuo neišsiskiriantis, beveik nepastebimas atvejis, tačiau joje slypi simbolinis gyvenimo tąsos gestas, stiprus gamtos ir žmogaus ryšio atspindys. Kūrinio kompozicijoje vis pasikartojantis dvejetų motyvas (dvi žuvys, du medžiai, antradienis, antra valanda, du žmonės) kuria ciklišką harmoniją tarp poros intymumo ir gamtos ritmų.

Tai pasakojimas apie gamtos paslaptį, momentą, kuris išnyksta lyg raibuliai sujudintam vandeny. Net kai viskas atrodo jau praėję – kažkas išlieka.

 

už kokių 2 kilometrų nuo
pagrindinio tako lentelės
privati valda suprask toliau
eiti negalim na bet mus

juk kviečia miško vanduo
proskynoje šniokščia upelis
krūmai pievelė mes čia pagaliau
suradome tuos du medžius

ir kas pasakys dėl ko
jų šešėlyje dvi kuojelės
jau antrą antradienį daugiau mažiau
antrą valandą iškišę snukius

kurį laiką gal ką uosto po to
mikliai neria lyg susitarę
ar išsigandę mudu prieinam arčiau
kranto pamatom mažus ikriukus

 

 

56,5x90x5 cm

akrilas, grafitas, markeriai, lakas ant drobės


2017 08 31: tapyba

 

 

Tai paveikslas, lydimas poetinės situacijos, pasakojančios apie pasipriešinimą jausmui. Užfiksuota trapi akimirka, kai žmogus bando išlaikyti kontrolę: apsimeta nemiegąs, nors jau knapsi, neigia ašaros žybsnį akyje, nors per jį liūdesys bando išsilaisvinti. Žvilgsnis nukreiptas į šoną, skruostai vos paraudę – subtilūs kūno ženklai išduoda tai, ką žodžiai bando nuslėpti.

Kartu su paveikslu atsiranda trumpas dialogas. Jame kalbama apie liūdesį, kurio nenorime pripažinti, apie švelnumą, kurio gėdijamės parodyti. Jaučiame obuolių pardavėjo liūdesį, bet neišdrįstame apie tai prabilti, tad nuperkame visus obuolius tik tam, kad daugiau nereikėtų pažvelgti į liūdnas akis, viliamės, jog jos nušvis.

Paveikslas gali pasirodyti abstraktus, tačiau esmė slypi ne tame, kas matoma, o tame, kas nutylėta. Jis kalba apie pažeidžiamumą, kuris šmėsteli net kai stengiamės nuslėpti. Net kai sakome: aš nemiegojau. Aš neverkiau.

 

– ką sapnavai?
– kada
– dabar
– aš nemiegojau
– kodėl krūptelėjai?
– kažką galvojau
apie medžius užmerktom akim
kurie supynę tarpusavy savo šaknis
jau ir liks visam laikui kartu
kol sudžius išsiurbę vienas kito sakus
– kaip riešutai?
– kaip uodai

– tai dėl to verkei?
– neverkiau
bet labai gaila buvo liūdnų akių
vienišo obuolių pardavėjo
kurį mačiau praeidamas
su raudonu maišeliu…
– kaip tavo žandai?
– …ant kelių
sako kilogramas sakau
gerai visus imu
kad nebematyčiau
jo akių

 

 

 

50×70×2 cm

akrilas, grafitas, lakas ant drobės


2017 07 15: tapyba

 

gylyn į dugną siūbuodama
jau kažkelintą kartą
kartodama eilutes
take me deeper than my
feet could ever wonder*
leidžiasi vandenyno daina

kol nepermirko dėklas
sausos baterijos iš valties
iškritusio radijo aparato
garsas sujudina augalus
gyvybę vandenų išvilioja
netikėtam šokiui tamsoje

susiburia žuvys vėžliai
medūzos kalmarai mums
vieni kitiems nematyti
nepažįstami padarai
užmiršta savo reikalus
ir planus kelioms minutėms

suartėja kai kurie švelniai
prisiliečia trumpam priglunda
vienas prie kito lyg netyčia
užsisvajoję apie kažką svarbaus
pirmąkart savo gyvenime
išgirdo žmogaus balsą

 

 
* nugabenk mane giliau nei mano
pėdos galėtų ištyrinėti

žodžiai iš Hillsong United dainos „Oceans”

 

/1707

 

60×80 cm


2017 07 10: tapyba

 

šiandien šventė veidus puošia
juokas sklinda raudonų būgnų
balsai po visą provinciją
kaip kasmet vasarai prasidėjus

didžiausias sujudimas upėje
slibino valčių lenktynėse
šiemet dalyvauja ir brolis
papuošė laivo galvugalį

raudona slibino galva
išsiveržė į priekį bėgu
krantu neatsilikdama
kartu viens du viens du

šaukiu nuslydusi nuo liepto
krentu į upę nemokėdama plaukti
griebiuosi šiaudo ir užčiuopiu
pažįstamą ranką tėvas išrauna

mane iš vandens ir sako
visai kaip Čiu Juanis dukrele
esi o aš mastau kaipgi jis galėjo
surasti mano paslėptas eiles

 
/1707

 

60×80 cm


2017 03 17: tapyba

 

 

Šį kūrinį sudaro dvi drobės, o siužetas vystosi neaiškioje erdvėje tarp budrumo ir sapno. Keliaudamas viešuoju transportu, pasakotojas pradeda snausti, todėl riba tarp realybės ir haliucinacijos ima tirpti. Raudonas skėtis virsta paukščio snapu, stoties pranešimų garsas – gyvatės šnypštimu, o laikas ištirpsta sapne.

„Kitoje pusėje“ užfiksuoja šią siurrealistinę ribą: sumišimą, nerimą, fantasmagoriją. Paveikslas pateikiamas kartu su poetiniu monologu, kuris sukelia karštligišką jutiminę būseną, kurioje sapno logika nustelbia kasdienybę. Gali lyg nei iš šio, nei iš to atsidurti kitoje upės pusėje.

iš už keturių vartų
atidunda griausmas
dreba žemė virpina kopūstą
morkas pupeles suvalgytas pietums
kyla banga dulkių nerimo
išsigandusių balsų
kita Šeimyniššškių… gyvatė
gelia kojos pirštą
kūnas nei krust
nei bėgt nei jos mušt
krauju įmirkęs snapas
ją smeigia mėlyni
kaip Neptūnas sparnai
smarkiai plaka pasigirsta
baisus judesys šnypštimas
ŠŠŠŠilo tiltas…
pašokdamas spiriu raudoną
skėtį atsiprašau atsiprašau
prašau praleist pravažiavau
savo stotelę jau esu
kitoje upės pusėje

 

 

 

50×70×2 + 18×13×2 cm

akrilas, grafitas, lakas ant drobės


2017 02 8: tapyba

 

 

šiandien prisiminiau tėvą
ir jo Josifo paveiksliuką
nežinau ar mėgo keliauti mėgo
vairuoti su draugu Stiopa atvyko
pas mus kai dar mūsų nebuvo
palikęs tuos kalnus gyvates
lauro lapus kinkalius liko
pas mus ragauti prastesnio vyno
alaus kažkokio ilgesio
taip ir nepavyko nuryti

važiavom greitąja ir zil’u
pirmąkart vairavau vingiavom gatve
Krantinės gatvėje prie pat upės
kuria praplaukdavo garlaiviai
Vilnius Ryga Talinas Nėris trumpam
subanguodavo mūsų džiaugsmui

žiemą buvo ledukas čiuožti
žemyn nepatiko kai juokiausi
jam nukritus pats juokdavosi
šlapiomis akimis kaip aš dabar
prisimenu Pervalkos kvapą
eidavom prie jūros šokinėti
per bangas medūzas rinkom kriaukles
aš rinkau pašto ženklus dėželes
jis mašinėles didžiavosi volga

mes išvažiavom į fabijoniškes
jis į Gabriškes su Nijole ir Volvo
toli nuo mūsų buvo iki pat pabaigos
kol Tėvas jį visam laikui išsivedė
namo lyg slackline virve
mokyti pusiausvyros

 

/1701

 

50×70 + 18×13 cm


2017 01 4: tapyba

 

 

štai kokia pilka diena – sunkaus
debesies antklodė prilimpa slegia
įsigeria į smilkinius slopina garsus
mintis aidu paverčia jausmus išima
spalvas gyvybę vagia

13:16 grįžta po pietų soti graži
tarnautoja kaukši kulnais greitu žingsniu
grįžta ir žino kas jos laukia šypteli
žvilgsniu praeiviui jos laukia laiškas
bent vienas bus nuo Jo gal net du

klasteli pilkais sparnais karvelis
nepalikęs ženklo vienodam danguje
blyksteli netyčia siųstas spindulys
kitam name kažkieno rankomis
vėdinti pravertam lange

vėliau gal kokią šeštą ar aštuntą
lyg pasiklydusį suvalgyta karvelį
būtų atgromuliavęs debesis
ateina sausį parašytas laiškas
per klaidą neišsiųstas o vargeli

 
/1612-1701


2016 11 4: tapyba

 

 

sukasi žvaigždės ratais
aplinkui medžius palapinę
laužo liepsnas kylančias
aukštyn kibirkščių museles

pinasi kojos su batais
nuspiria grybų pintinę
žodžiai burnoj nutyla
išbarstę galūnių raides

ošia galvoj šimtas jūrų
kažkas tolumoj muša būgną
arba tai tik guolį suka
vėjas tarp miško pušų

gerklėj jaučiu skonį sūrų
ranka krapšto puodo dugną
tad kaip įsimaišė į sriubą
ta musmirė po velnių?

 
/1611

 

61×86 cm


2016 09 8: tapyba

Šis darbas – lyg poetiška elegija apie upių tėkmę ir joje nutinkančius netikėtumus. Kūrinys vaizduoja trapumą gamtoje, kur vanduo yra ir gyvybės kelias, ir scena natūraliai žmogaus intervencijai.

Piešinys ir stambūs dažų potėpiai įsilieja į popieriaus faktūrą, tarsi atkartotų chaotišką žuvies kelionę vandens sraute. Kompozicija fragmentiška – tikslingai suardyta, kad išryškintų žuvies netektį, kardo kirčius, upės srovę. Spalvinė gama perteikia povandeninę materiją: gaugmeniją, dumblą, šviesos blyksnius.

Vizualiai fragmentuota žuvis yra ne tik simbolinis motyvas, bet ir klausimas: kaip vertiname tai, ką laikome visuma? Kūrinys primena liaudies dainą ar mitą, kuriame pusė žuvies keliauja pasroviui, nežinodama, kur netikėtai dingo kita jos pusė, kaip ir mes kartais neturime atsakymo į tai, kur dingsta tai, ką manėme esant savo dalimi.

 

kaip toj dainoj
kur iš šašvės į nevėžį
iš šio vingiais į nemuną
tolyn ar panašiai
per akmenis žaliais
gaurais linguojančiais
į amžinos dievo dainos
taktą srūva upės

tam vandens šokiui
neatsispiria daugybė rūšių
žuvų ir kriauklių
vėžiai ir lervos susitinka
ilgesnio gyvenimo paieškose
išpūstom akim blaškosi
iš baimės paskubomis ėda
patamsyje dumble

žybsi ašmenys ošia ore
saulės atspindys pralekia
upeliu ir nuskrenda į mišką
pūsteli vėjo gūsis
ir slysdamas paviršiumi
pasroviui nusineša
tekštelėjimus su raibuliais
riksmais ir prakaito lašeliais

ir kas galėjo pagalvoti
kur nuplauks ta vargšė
raudė kai ją per pusę
perkirto karys
mankštinęs įgūdžius
kardu įbridęs iki pilvo
į upę atkakliai mojavo
ir kapojo vandenį

pati nebežinodama
kas vyksta nei su šia
nei su kita jos puse
ji nuplaukė į jūrą
ir ten pateko į maišelį
kuris įkliuvo į žvejo tinklą
tas žvejys stebėjosi
laimikiu net nusikeikė

 

 

 

61×86×2 cm

akrilas, grafitas, aerozolis, lakas ant popieriaus

2 cm pločio baltas medinis rėmas


2016 05 11: tapyba

 

 

traška kopos dreba smiltys – kepa
pūstelėjus vėjui pokšteli
skylantis akmuo užsidega sausas
krūmas nurieda barstydamas anglis

kas gyvas rausiasi gylyn melsdamas
vandens lašelio jėgų ar amžinos
ramybės sudžiūvusia karšta širdim
kuri daužosi vis garsiau garsiau

kol ima šokčioti žemės ir kaulai
po jomis karšti akmenys smėlis
ir tampa aišku kad tai ne širdis
ne žemė daužosi dangus

Tlalokas* pjausto debesis žaibus
smeigia sau po kojomis trypia
verkia pajuodavęs staugia šimtu
balsų ant žmonos įsiutęs vėl

išvarė pagalvoti prasiblaškyti
nurimti kaip ir tada kai jis
tik pajuokavo pagąsdino truputį
kodėl ji nesupranta jo juokų?

 
* lietaus dievas

 

 
/1605

 

61×86 cm


2016 02 19: tapyba

 

ramus paviršius nei raukšlės
nei varlės kurkimo judesio
žuvies ratilai lelijų lapų

tu balta kaip sniegas
žaibas popierius vaiduoklis
nakty ir tyloje viena

rimtis po pusdienio riksmų
ir juoko ir laužų maudynių
dabar tik mėnuo plaukia

šlapiu lediniu veidu
sėlina kas naktį į tave
pažiūrėt ir šįkart

tu jo ištvert nebegali
tad sulingavus švelniai
nugrimsti į žvaigždėtą dangų

 

 

 

61×86×2 cm

akrilas, grafitas, lakas ant popieriaus

2 cm pločio baltas medinis rėmas


2016 01 19: tapyba

 

Šį abstraktų paveikslą lydi poetinis pasakojimas tarsi mitas, kuriame miškas, žmogus ir gyvūnas susitinka netikėtoje akimirkoje. Tai pasakojimas apie skausmo ir gijimo ciklus, gamtos paslaptingą logiką ir ploną ribą tarp pavojaus ir susitaikymo.

Vizualinė paveikslo tekstūra atkartoja pasakojimo ritmą: samanų žalumą, medžių rudumą ir ekspresyvius smurto sluoksnius. Tai, kas prasideda skausmu, baigiasi keista malone: gyvatės siela atgimsta ištikimiausiame žmogaus drauge.

 

jis su pintine lėtai žingsniuoja. kažką niuniuoja, kyla garas iš barzdos.
saulės spinduliai glosto grybų kepures, linguoja nupjauti kotai.

ji šliaužia šlapiomis samanomis. braukia niežtintį pilvą
per šakas, per šaknis, per akmenis. pikta gyvatė.

batas slysteli ant šliužo. pintinė sudreba, pamesdama kelias žvynabudes.
vienos jų skėtis nusirita į mėlynes.

po šimts!.. nuaidi tarp šakų. genys nutyla, susvirpia čiurlys.

jis lenkiasi paimti grybą. kažkas tarp pirštų sujuda
ir ranką nutvieskia dieglys. gyvatė!

nuo diržo nusirovė peilį, smeigė į mėlynes, nudažė samanas krauju.
suspaudęs žaizdą, dantis sukandęs, užmiršęs grybus nuskubėjo į namus.

gyvatės siela išniro iš kraujų, pakilo virš kamienų ir šakomis nusivijo voverę, gegutę,
dievo karvutę, peteliškę, musę, kuri atskrido į žmogaus namus.
juose kalė šunyčių laukias. bus negausi vada: du rudai pilki ir vienas juodas žaliomis akimis.
jame gyvatės siela įsikūrė, kad gimtų geriausiu žmogaus draugu.

į tuos namus atėjo vyras kruvina ranka. tąnakt sutino, vėmė smarkiai,
bet liko gyvas ir sveiko pamažu. po mėnesio – lyg nieko ir nebūta.

šuva atsivedė tris šuniukus. du vyras išnešė į mišką ir užkasė po pušimi
kaip auką Indrajai. vieną pasiliko – juodą kaip naktis, miško žalumo akimis.

 

 

 

61×86×2 cm

akrilas, grafitas, aerozolis, lakas ant popieriaus

2 cm pločio baltas medinis rėmas


2015 12 15: tapyba

 

 

prieš tuos trimketuris ne 36
metus tėvukas kasė duobę kalei
kuri išbėgo lyg akla po ratais
žuvo kas jai užėjo kas bepasakys

o tėvas keikėsi kokia diena
išpuolė nelemta lyg ženklas
piktas kirto žemę kastuvu
riedėjo ašaros ir prakaitas kakta

štai žiežirbos duobėj pabiro
perskėlęs akmenį į dvi lygias dalis
suprato tėvas kad dabar žmona
jau su dvynukais laukia savo vyro

 

 

/1512

 

61×86 cm


2015 11 16: tapyba

 

 

turėjau šunį tokį gerutį
akim kaip sagutėm šypsojo
savo meiliu veiduku
vėmalus ėdė ir laižė
visų žandus ausis
draugiškai prisiglausdavo
ir miegodavom kartu
aš ji ir jis

ir dar vieną šunį turėjau
jis labiau piktas su svetimais
linkęs į konfliktus bet geeeras
apetitas valgyti tik duok
sočios vakarienės vis
draugiškai prisiglausdavo
ir miegodavom kartu
aš ji ir jis

 

 

/1511

 

61×86 cm


2015 09 24: tapyba

 

 

 

į tą medinį namą dykynėj
labai toli amerikoj
jau kuris laikas niekas neužsukdavo
net vorai jame prinešę daug laimės
nežinia kam žmonės paliko
o gal tiesiog mirė tuose namuose

viduje nieko gero apaugę
surūdijęs grėblys ir šakutė
žolėse smėlėta lėlės rankutė
nei šuns nei katino nei karvės
nei kvapo tik paveikslėlis
nublukusio gaidžio

kartais įskrenda uodas smėlis
lapas tolimas žvėries kaukimas
aplankęs kambarius dingsta
pro langus ar plyšius
kasdienės šviesos spindulėlis
taip jau metai iš metų

surado tą namą sukilus audra
išrovė duris ir iškėlė į dangų
šukes ir vorus ir laimę
paliko
daug smėlio daiktų svetimų
ir tą paveikslėlį nublukusio gaidžio

 

 

/1509

 

61×86 cm


2015 09 14: tapyba

 

 

tai yra kaip tik tas metas kai Tėvas pasiima Sūnų. iš apribojimų į laisvę, iš laikinumo į amžinybę

 

 

/1509

 

61×86 cm


2015 09 11: tapyba

 

 

kai man buvo kokie du metai, lankiau darželį. žiemą vienam vaikui liežuvis prišalo prie geležinės tvoros. reikėjo jį nugramdyti.

 

 

/1508

 

61×86 cm


2015 09 10: tapyba

 

 

kai man buvo kokie du metai, brolis supo mane ant sūpynių. aš šaukiau ‘aukščiau, aukščiau’ kol užmigau ir pabudau jau namie. buvo labai bloga, daug vėmiau. gavau smegenų sutrenkimą.

 

 

 

61×86×2 cm

akrilas, grafitas, lakas ant popieriaus

2 cm pločio baltas medinis rėmas

 

300.00Į krepšelį


2014 04 5: tapyba

 

tai nutiko pirmykščių žmonių šeimoje. tais laikais žmonės lakstydavo su kuokomis ir trankydavo jomis žverims galvas.
vienam tokiam žmogui nutiko neįtikėtinas dalykas – jis susapnavo ateitį (galima sakyti – mūsų laikus). nežinia ką tiksliai jis sapnavo, bet nubudęs puolė prie savo moters su tokiais (savo tuometinės kalbos) žodžiais:
– įsivaizduoji, ledai su pistacijomis?!

 
/1404 Vilnius


2014 02 12: tapyba

Kūrinys sudarytas iš keturių netaisyklingai sujungtų faneros plokščių, kurios drauge sukuria asimetrišką vertikalią kompoziciją. Akriliniai dažai, flomasteriai, grafitas ir veidrodžio fragmentai suteikia kūriniui ne tik vaizdinį, bet ir jutiminį sluoksnį.

Simbolinio piršto forma iš tamsumos viršuje nusileidžia per visą paveikslo ilgį iki apačioje esančios širdies, suformuotos iš veidrodžio dalelių. Joje žiūrovas gali pamatyti ir save, tad ši detalė sufleruoja, jog nukreipus žvilgsnį į vidų, galima atrasti dieviško prisilietimo pėdsaką. Taip kūrinys tampa interaktyvus bei asmeniškas. Dievo prisilietimas čia ne abstrakti sąvoka, bet kvietimas pažinti save per širdį, ir galbūt atrasti savyje tai, kas yra sakralu, amžina.

Tai kūrinys apie viską persmelkiančią amžinąją jėgą, kuri nuolatos teka į mus. Ją aptinkame per jautrumą, tylą, gebėjimą pažvelgti į save. Kartais užtenka tik nukreipti žvilgsnį į savo širdį ir jau esi ten, kur nori būti.

 

 

70 x 281 x 2 cm

akrilas, grafitas, markeriai, veidrodžiai, lakas ant medžio plokščių


2013 04 4: tapyba

grafinė novelė GRAMIC leidiniui „Toleranz in Comics und Graphic Novels“ tema

A4
/1304 Vilnius


2012 01 20: tapyba

 

 

Jau ne pirmą kartą Bakis atsidūrė miškelyje. Jį ten atsinešė Valerija, kuri mėgo pakvėpuoti grynu oru ir bent savaitgaliais išnešti savo augintinį į gamtą. Šį kartą kai kas nutiko – netikėtai Valerija, lyg kažką prisiminusi, lyg kažkiek užsigalvojusi, susvirduliavo ir krenkštelėjusi šlumštelėjo į samanas be gyvybės ženklų. Bakis nesuprato kodėl ji užmigo ne visai tinkamu metu, bet kadangi Valerija jam buvo skaičiusi „Miegančiąją gražuolę“, jis žinojo ką daryti – pabučiavo į lūpas ir tyliai tarė:
– Kelkis

 
/1201 Vilnius


2011 10 20: tapyba

 

 

 

tiksliau, rado kiaušinį.

Tai nutiko miške labai labai seniai kažkur prie Dauguvos baseino. Tais laikais ten galėjo veistis ne tik visokie neaiškūs paukščiai, bet ir amžini žmonių palydovai – ropliai. Kas be ko, šis laimikis galėjo būti ir klastingi spastai, nes tais laikais del tokių gardėsių žmonės lengvai pamesdavę galvas.

Paveiksle matome karžygį ne pačiame didžiausiame savo didybės momente. Tai ant abstrakcijos, siurrealizmo ir absurdo balansuojantis siužetas, vaizduojantis sutrikusį viduramžių karžygį, kuris suklumpa. Ne dėl žaizdos ar kovos, o dėl… kiaušinio. Čia pat užrašyti jo žodžiai (kas čia dabar?) įvardija jo pasimetimą ir parodo, kad veiksmas neaiškus ir jam pačiam. Nerasime paaiškinimo nei kas čia vyksta, nei kodėl, nei kurlink tai veda, tad situacijos absurdiškumas neturi atsakymo. Gal tai alternatyvi versija to, ką įpratome matyti vaizduojant iš riterių gyvenimo? Šiokia tokia buitis, žmogiškumas, netikėta silpnumo akimirka, kuri priverčia nusimesti skydą lyg saviprezentacijos sunkią naštą ir ne kažin kaip oriai pulti prie gal net visai nereikšmingo objekto.

 

 

 

39 x 31,3 x 2 cm

akrilas, grafitas, lakas ant medžio plokštės


2011 07 6: tapyba

 

 

moteris ir vyras viename kūne. šiuo atveju kažkodėl taip nutiko. vyriškoji šio gyvulio dalis, žinoma, besaikis plaukuotumas ir amžinas vienišumas, o moteriškoji – pats krokodilas. jei kas nežino, tai krokodilas pačiumpa savo auką, nusitempia į vandenį ir sukasi ratu arba krato galvą kol auka žūva

 

 

/1107 Vilnius


2010 10 5: tapyba

 

 

iš tiesų, tai čia net ne kroksai, bet esmė nekinta – žali braujūs gumos gabalai mirkstantys baloje

 

 

/1010 Vilnius


2010 04 20: tapyba

 

 

būna atvejų, kai teisesnis tas, kuris didesnis, bet juk pasitaiko ir tokių nutikimų, kur nugali gudručiai. šiuo atveju nage sako: ei!

 

 

/1004 Jyväskyla


2010 04 10: tapyba

 

 

kristaus gimimas yra šventė visam pasauliui. tą naktį nutinka stebuklas: nežinia iš kur ir kaip po kalėdinėmis eglutėmis atsiranda dovanos

 

 

/1004 Jyväskyla

 

37×48 cm


2010 03 10: tapyba

 

 

yra tokia vieta Naska. ji yra pietų amerikoje. ten yra nutike daug keistenybių ir užminta mislių, kurias mums ir šiandien nelengva įminti, nors turime net dirbtinį intelektą. kartą toje vietoje pelėdžmogis susitiko savo seniai matytą draugą…

 

 

/1003 Jyväskyla


2010 02 12: tapyba

 

 

Tai nutiko taip seniai, kad nei pats seniausias senelis neatsimintų. dėl mums nežinomų priežasčių slibinas nutarė pasipuošti. Lyg tyčia, netoliese kažkokiais savo reikalais šlaistėsi karžygys. Jų žvilgsniams susitikus, karžygio širdis nesudrebėjo ir jis narsiai puolė pabaisą. Po visko kas tarp jų nutiko, slibinas padėkojo narsiam vyrui.

Kūrinys remiasi pasakų archetipais, bet perkeičia jų logiką į šiuolaikišką, netgi absurdiškai žmogišką. Liežuvio ir nosies auskarai yra šių dienų mados detalės, kurių įprastai slibinui nereikėdavo. Tačiau šioje istorijoje net pabaisa siekia estetikos ir pasinaudoja tradicine kova kaip priemone savo tikslui pasiekti.

Komiška, bet prasminga win-win situacija: vienas – papuoštas, kitas – didvyris. Galbūt kartais tikslas slypi visai kitur nei manome, o netikėtas susidūrimas atveria naują realybės lygmenį kur kova ir grožis susilieja.

 

53 x 43 x 0,5 cm
Flomasteriai, pieštukas ant faneros

 

/1002 Jyväskyla


2010 01 25: tapyba

 

 

Ši asana nuostabiai pamėgdžioja kranksinciosvarnos pozą, – kuno svoris laikomas alkūnėmis ir rankomis, o galva ištiesta į priekį. Kakasana – viena naudingiausių pusiausvyros pozų. Darydami varniuką, labai sustiprinsite riešus, rankas ir pečius, pagerinsite gebėjimą koncentruotis, o išplėsdami krutinę padidinsite plaučių tūrį.

 

 

/1001 Jyväskyla

 

41×34 cm


2010 01 20: tapyba

 

 

naminiai gyvūnėliai yra gyvos namų sielos, papuošalai, rūpestingų vienišių džiaugsmas ir puikus vaikų pakaitalas. skoniai įvairūs. kai ką nudžiugina žiurkėnas, kai ką žuvytės, šuniukas, driežiukas, voriukas, ežiukas… o mane – kačiukas!

 

 

/1001 Jyväskyla

 

48×37 cm

 


2010 01 1: tapyba

 

 

Močiutė labai mylėjo katinėlius ir valgė dešrą vaikščiodama po namus. Tada pamatė gražų katinėlį, ištiesė jam dešros gabaliuką ir kantriai laukė kol jis išdrįs paimti. Laukė laukė, kol žarnose susikaupusios dujos išsprūdo gėlių žiedais ir nuklojo grindis.

 

 

/1001 Londonas


2009 10 29: tapyba

 

 

yra žmonių manančių, kad yra keliautojai ar net nuotykių mėgėjai. kai kurie žmonės iš kelionių parsiveža namo visokių įdomybių.
šiuo atveju, iš tolimų kraštų atkeliavo du kailiai ir laimingo atsitiktinumo dėka buvo paguldyti vienas šalia kito. o dar ir kažkokio stebuklo dėka tarp jų įsižiebė jausmų kibirkštis. gal tai koks nors gamtoks klyksmas ar begalinė priešingybių trauka (tarp rudosios ir baltosios meškų), kas žino?

 

 

/0910 Jyväskyla


2009 10 10: tapyba

 

 

Joras – šuo, turėjęs vieną neišsemiamą aistrą: maistą.

Šiame statiškame, beveik fotografiškame vaizde užfiksuota akimirka, kai Joras, ramiai sėdėdamas šalia, stebi žmones prie stalo. Jo žvilgsnis įsikibęs į judantį link burnų maistą, o iš burnos nevaldomai nutįsta seilė.

Tai portretas apie laukimą, geismą, susitvardymą ir vaizduotę, nes tuo metu, kai kūnas negauna, vaizduotė galbūt jau vaišinasi.

Joro žvilgsnis hipnotizuojantis, o galvoje veiksmas: įsivaizduojamas kąsnis, skonis to, kas nepasiekiama, bet taip arti.

 

29 x 34 cm

Flomasteriai, akrilas ant medžio plokštės

 

 

/0910 Jyväskyla


 

 

ką jau ką, bet gražias kojines aš megstu. ir nesigirdamas galiu pasakyti, kad visos mano kojinės yra gražios. kai kurios spalvotos, kai kurios su juostelėm, taškelėm ir t.t.
gražiausios mano kojinės – ant lentynos, ant kurios nežinia kas buvo laikyta. gal stiklainiai, servetėlės, obuoliai ar net pinigai. jei taip, tuomet šios kojinės visai neatsitiktinai čia atsirado. ilgam.

 

 

/0909 Jyväskyla

 

53×32 cm


2009 09 9: tapyba

 

 

Buvo bruknių sezonas. Moteriškaitė, aptikusi miške gražią pievelę, kibo į uogas…
Pastačiusi šalia greitai pilnėjantį krepšį, ji abiem rankom gnaibė uogeles. Staiga prieš ją išdygo meškutė pilnomis saujomis bruknių ir atsargiai pažėrė uogeles, nenorėdama gąsdinti uogautojos.

Tai siurrealistiškas, gana komiškas vaizdas, kuriame laukinė gamta tampa žmogiška, o žmogaus reakcija sumišusi tarp baimės ir nuostabos. Tokį meškos gestą galime suprasti simboliškai: gamta, nors dažnai mums atrodanti grėsminga ar svetima, gali pasiūlyti netikėtą draugiškumą, kurį ne visuomet gebame atpažinti ir priimti.

Šis kūrinys kviečia pažvelgti į gamtą ne tik kaip į foną ar išteklių šaltinį, bet kaip į lygiavertį veikėją su savo netikėtomis iniciatyvomis, kurios galbūt labiau žmogiškos nei įsivaizduojame.

 

70 x 50 x 0,5 cm
Flomasteriai, piešukas ant faneros

 

/0909 Jyväskyla