20×25 cm
Šis abstraktus kūrinys yra emocinio prisiminimo vizija, kurioje susilieja energija, judesys, netikėtumas ir lūžis. Sukūriuotos žalių ir mėlynų tonų bangos primena gamtos stichiją, o kampuotai nutiesti mediniai segmentai kerta paveikslo paviršių tarsi žaibo blyksniai. Jie įrėmina akimirką, kai praeities įvykis staiga vėl įsibrauna į dabartį.
Tai – netikėtas susidūrimas su praeitimi, tiek fizine, tiek vidine. Paveikslas kalba apie momentą, kuris kadaise buvo pamirštas, bet dabar griausmingai sugrįžta – kita forma, kitu laiku, bet su ta pačia jėga.
Kūrinį lydi poetinis tekstas – lyg sapniškas prisiminimo ir dabarties susipynimas. Vaikiškas entuziazmas, trauma, kibirkštis ir kava ant terasos susilieja į pasakojimą apie dieną, kai smėlyje pasislėpęs kibiras nukovė „karį“, ir dieną, kai žaibo pakirsta kėdė atnešė atgal visą kūnu įrašytą praeities pojūtį.
staiga atsiminiau tą dieną
buvau kupinas jėgų lyg patrakęs
šokinėjau nuo plytos ant plytos
balansavau iškėlęs vieną koją
kaip karateka kung-fu meistras
mojuodamas rankomis ir kojomis
plačiai primerktomis akimis
kaip kątiktai matytam filme
lūžo koja kai drąsiai šokau
į gilų smėlio griovį truputį
primerktomis akimis šaukiau
kyaaa sukaupęs jėgas į pėdą
smigo užkasto kibiro briauna
mane netyčia nugalėjo
pamirštas miegantis kibiras
smėlio griovyje blykstelėjo
žaibo siūlas kirto medį
lyg kardu man prieš akis
viršūnė nulėkė žemyn kitas siūlas
smigo į mane per vėlai
terasoje su garuojančia kava
suskubau pašokti nuo kėdės
šaukdamas aaaaa aš išgirdau
kaip pokštelėjo lūžus koja
nukritus kėdei atsiminiau tą dieną
šokinėjau mojavau balansavau
kaip meistras kątiktai matytam filme
primerktomis akimis šaukiau
griovy riedėjo ašaros stambiais lašais
lietus ramino sužalotą medį
tą dieną kibiras įveikė mane
žaibas šiandieną nugalėjo kėdę
51×81,5×4 cm
akrilas, aerozolis, grafitas, markeriai, lakas ant medžio plokštės
2 cm pločio baltas medinis rėmas
Yra žmonių, sukryžiuojančių pirštus, kai smarkiai nori, jog kažkas įvyktų, kad pasisektų. Lai tai būna nuolatinės sėkmės simbolis, primenantis, kad burtas jau vyksta.
Dariau šį simbolį gana abstraktų, kad vaizduotė pažaistų su prisiminimais ir pateiktų savų asociacijų, o gal net atmintin iškiltų kokia svajonė, kuriai įvykti reikia šiek tiek sėkmės.
20 x 33 x 2 cm
akrilas, grafitas, tekstilė, lakas ant medžio formų
Kūrinyje abstrakčiai vaizduojama kariauna yra tarsi šešėliai, judantys per šaltą, snieguotą kraštovaizdį. Jų žingsniai sunkūs, pečius slegia pareiga. Nors jų kūnai šarvuoti, griežti, ištvermingi, viduje ima busti ilgesys. Kelyje į kovą tyliai smelkiasi prisiminimai apie namie likusias moteris, jų dainas, rūpestį, jų glostantį balsą. Tarp išorinio kietumo ir vidinės trapumo bangos esanti priešybė tampa pagrindine paveikslo emocija.
Tarsi sniegą tirpdanti šiluma, šis jausmas skverbiasi į jų sąmonę: švelnus, bet neįveikiamas. Tai yra ne silpnumas, o žmogiškumas, aidas iš sąmonės gelmių, kad visiems ir visuomet išlieka poreikis meilei, būti suprastam ir nuramintam.
suėjo būriai neramių vyrų šiandien
jie kariai sulindę į šarvus
geležies brezento odos suveržti
pilvai tvinksi aidi širdies ritmas
smilkiniuose pulsuoja sunkiai
kyla kojos iš burnų garuoja
į dangų akys nepakyla nugaras
slegia sunkūs prietaisai jų
gyvybėms gelbėti kitas gesinti
reikia dėl vaikų dėl paliktų namų
dėl moterų dainų apie lapes
berželį bernelį žiedelį dievą
pievas upes obelynus
palikę už nugarų mina sniegą
kas prisiminime kas svajonėje
ar ašarą braukdamas rožančių
sakydamas juokauja kreiva šypsena
kosėdamas numeta pirštinę
ant sniegu dengtos protėvių žemės
žybsi snaigės mirksi paliktų
mergelių akelėmis spaudžia
gerkles drėkina vyrų akis ašaros
krenta į sniegą tyliai gylyn
į sušalusią žemę tirpdo sustingusias
šaltyje protėvių sielas žadina
viena po kitos seniai kovoje
kritusios dvaselės nubunda kyla
į vyrų širdis smelkiasi ramybe
į ausis ošia motinų lūpomis
šššššš geras mano vaikeli
būk ramus ąžuolėli
vabalėli mažas
mano
61x80x2 cm
akrilas, grafitas, markeriai, medžio formos, audinys, lakas ant drobės
Supta Kurmasana yra Miegantis vėžlys. Kai vėžlys miega, jis yra saugioje aplinkoje ir menkai tegali būti sutrikdytas. Miegančio vėžlio pozoje galūnės, ausys, akys, nosis, oda, burna ir protas yra nukreipti į vidinį kraštovaizdį, kuris veda į Pratyahara bei kviečia atrasti savo vidinį prieglobstį, nepriklausomą nuo išorės.
Pagrindinės Supta Kurmasana naudos: gilus stuburo, klubų, sėdmenų, šlaunų ir pakinklių tempimas, nervų sistemos nuraminimas, vidaus organų stimuliavimas, skatina savistabą, susikaupimą, emocijų perdirbimą, nuolankumą, kantrybę ir atidumą savo riboms.
Šis kūrinys skatina judėti ir yra švelnus priminimas neužsisėdėti per ilgai. Ramybės kupina Miegančio Vėžlio poza kviečia vėl susijungti su savo kūnu ir atrasti sąmoningo judesio etapą kasdienybėje.
Namaste!
151x81x3 cm
akrilas, plastiko formos, įvairi tekstilė
Kartą išminčius maudėsi upėje. Kai išlipo į krantą, pamatė tarp akmenų įstrigusį skorpioną, kuris blaškėsi negalėdamas išsivaduoti. Išminčius patraukė akmenį, išlaisvindamas gyvūną nuo žūties. Pastarasis, vos tik pasitaikė proga, smogė išminčiui savo nuodingu geluonimi ir paspruko. Visa tai stebėjęs pašalietis nusijuokė, kad išminčiaus pagalba buvo atmokėta skaudžia nuodų porcija. Į tai išminčius atsakė: aš elgiuosi pagal savo prigimtį, o jis pagal savąją.
Sanskrito kalboje Vrischika reiškia Skorpioną. Galutinėje padėtyje Vrischikasana poza primena skorpioną su pakelta uodega, pasiruošusį smogti, tačiau kartu tai – žmogaus koncentracijos, savikontrolės ir balanso simbolis.
Tai – reljefinis kūrinys, stilizuotai vaizduojantis žmogaus kūną sudėtingoje jogos pozoje. Kompozicija susideda iš sluoksniuotų medžiagų – tekstilės, dažais dengtų paviršių ir odos imitacijos, kurios sugula į bendrą skirtingo medžiagiškumo dermę.
Šis vaizdas gali priminti apie fizinės veiklos naudą, padedančią ne tik išlaikyti kūno lankstumą, bet ir ugdyti psichologinį atsparumą. Jis puikiai tinka interjerui, skatinančiam sąmoningą kasdienybę ir kūno bei proto darną.
Namaste!
100x125x2,5 cm
akrilas, plastiko formos, įvairi tekstilė
Asana yra poza, tam tikra kūno padėtis, padedanti paruošti kūną meditacijai. Žodis Shalabhasana kilęs iš žodžio Shalabh, kuris reiškia skėrį arba žiogą.
Skėrys negali judėti atbulas ir į šonus, tik į priekį. Visuomet pirmyn, visuomet atviras pokyčiams, negrįžtantis į praeitį. Ar galime iš jo pasimokyti?
Kurta karantino metu, kad primintų mums mankštos svarbą. Juk ji ypatingai svarbi laikais, kai daugiau laiko praleidžiame namie. Šis kūrinys yra tarsi raginimas nepamiršti savo kūno kai užsibūname sėdėdami, žiūrėdami į ekranus, būdami statiški. Shalabhasana primena apie fizinę bei vidinę judėjimo galią bei kviečia atsistoti, pajudėti, išjudinti sustingusias mintis ir raumenis.
Kartu su žiogu, kūrinys įkvepia neprisirišti prie praeities ir kasdien pasirūpinti savimi iš naujo. Tai ne tik dekoracija, bet ir tylus nuolatinis priminimas: pasirūpink savo kūnu, ir jis pasirūpins tavimi.
Namaste!
181x75x4 cm
akrilas, plastiko formos, įvairi tekstilė
Keletą metų esu studijavęs geodeziją ir mėgau su prietaisais vaikščioti po pievas, o vėliau piešti linijas, kurios vaizduoja relejefo nelygumus, lyg bangomis sudarydamos įdomias aptakias figūras.
Ne paslaptis, kad Žemė nėra tokiau jau plokščia kaip gali plika akimi pasirodyti. Kaip bebūtų, kai kuriuose socialinių grupių sluoksniuose žemės forma yra tyrinėjama ir matuojama kartais net su religiniu atsidavimu.
Šis darbas kažkuria prasme patvirtina plokščios Žemės idėją – jis yra gana plokščias ir simboliškai atkartoja minėtos planetos paviršių. Topografiniuose žemėlapiuose piešinys yra ant plokščio popieriaus ir tik nupieštos linijos „iškelia“ vaizduojamos dalies reljefą. Kviečiu žvelgti į šį plokščios žemės fragmentą lyg į žemėlapio dalį, kuri supaprastina gyvąją gamtą ir duoda užuominą smegenims įsivaizduoti tikrąją tokią vietą, kuri gali būti net visai kur nors netoli.
120x100x3 cm
plastiko formos, įvairi tekstilė
Mes, daugiau mažiau, visi turime plaukus. Pasitaiko, kad savo plaukų nebemėgstame, tuomet įsigyjame naujus. Tai – jautrus, faktūriškai turtingas kūrinys, kalbantis apie transformaciją, tapatybę ir vidinį virsmą. Naudojant tekstilę, skirtingų dydžių drobes bei dažus, kuriamas fragmentuotas, bet emociškai vieningas vaizdinys – tarsi naujos pradžios pojūtis, kuris slypi paprastuose, tačiau simboliškai įkrautuose veiksmuose.
Faktūros ir formos čia primena prisilietimus, prisiminimų nuotrupas ar mintis, kurios tyliai rezga savo kelią po oda. Kūrinys balansuoja tarp švelnumo ir jėgos, tarp matomumo ir slėpimosi, kviesdamas žiūrovą ne tik stebėti, bet ir jausti.
75x77x3 cm
akrilas, aerozolis, plastiko formos, audinys, lakas ant drobių
Paprasti šešėliai dažniausiai yra permatomi. Jie švelnūs, kol saulė nepasidaro pernelyg kaitri. Bet šis – kitoks. Storas. Minkštas. Neperregimas.
Kūrinyje šešėlis tampa nebe šviesos stokos atspindžiu, o materialiu objektu – tamsia, sunkia plokštuma, uždengiančia kažką, kas lieka paslaptyje. Tai abstrakti vizija apie tai, kas gali būti uždengta ir likti nepasiekiama, nepažinu.
Kompozicija remiasi sluoksnių priešprieša: šviesos ir tamsos, minkšto ir šiurkštaus, permatomo ir neperregimo. Tai – nebe tik šešėlis tai – uždanga, kliūtis. Tylus, bet ryškus valdovas, paslepiantis daugiau nei leidžiantis pamatyti.
76x72x3 cm
akrilas, grafitas, plastiko formos, įvairi tekstilė, lakas ant drobės
Dalis šio kūrinio sudaryta iš veidrodžių, sluoksniuotų įvairių medžiagų ir tekstūrų. Jis lyg ir tuštokas, bet moka užsipildyti. Kviečiu žvilgsnį pasukti į save – per simbolines asociacijas. Veidrodis čia tampa įrankiu, tačiau ar jis padeda matyti tik save, ar tik kūrinį?
Paveikslo struktūra slepia, užuominomis dėlioja mintį – dalys dengia viena kitą, atveria ir kartu maskuoja. Simetrijos čia tarsi yra, bet ji nebaigta, lyg sustabdyta. Gal tai užuomina į mūsų unikalumą, asmenišką nepakartojamumą, priešingybę mechaniniam tobulumui.
Veidrodis įtraukia ne tik žvilgsnį, bet ir patį žiūrovą – viskas, kas atsispindi jo paviršiuje, tampa paveikslo dalimi. Tai kintanti, gyva kūrinio dalis. Žiūrovas ne tik stebi, bet ir pats tampa stebimu bei turi progą pažvelgti į save kaip į kūrinį. Ar žvilgsnis į savo atspindį gali būti kitoks – ne vertinantis, o ieškantis?
60x96x3,5 cm
akrilas, markeris, grafitas, aliuminio plokštė, veidrodžiai, lakas ant drobės
60×88 cm
Kai kurie žino (bet daugelis – ne) kas dedasi po žeme ar kalno gelmėje, pvz., lyg niekur nieko po vešlaus miško gabalu gali tekėti požeminė upė ir būti lyg povandeniniu kanalu tarp dviejų ežerų. Gal kai kurios žuvys taip nukeliauja į kokias nors slaptas vieteles: paneria savo gimtąjame ežerėlyje apsuptame pievomis ir kalnų ožiais ir patenka į tamsų tuneliuką, kuris vingiuoja vingiuoja ir užsibaigia ežerėlyje miške arba net kokioje nors kalnais apaugusioje oazėje, kuri taip gudriai paslėpta, kad iš išorės atrodo lyg kalnas, o viduje kone pieva. Kaip dantis būna iš išorės dar lyg ir sveikas, o viduje – vien ėduonis.
Tikriausiai tokių dalykų nėra, bet norėčiau, kad būtų bent vienas toks atvejis: kalnu sruvenantis upeliukas smenga į jo gilumą ir vandens gyslelėmis nukeliauja į slaptą ežerą. Iš to ežero teka požeminė upė į žemiau pūpsantį ežerėlį, o iš šio – dar į kitą – labai gilų.
Ar kalnai slepia tai, ko nesimato? Taip! Tai yra pasakojimas apie neregimus ryšius ir slaptus gamtos klodus, o reljefinis sluoksniškumas tai įkūnija. Tai kvietimas tikėti, kad net jei tikėtina, jog tokių vietų nėra, vis dėlto viena tokia vietelė galėtų būti.
70x89x2 cm
akrilas, grafitas, medžio formos, tekstilė, lakas ant popieriaus
2 cm pločio baltas medinis rėmas
Šis kūrinys yra tiek poetinė, tiek vizuali meditacija apie žmogaus kūną, laiką ir cikliškumą. Paveikslas jungia tekstą ir formą į vientisą, materialų pasakojimą.
Tekstilės detalės, reljefas ir piešimo medžiagų faktūros sukuria fizinį, apčiuopiamą vaizdą – lyg kūną, kuris sugeria, prakaituoja, tirpsta, šlampa ar garuoja. Iškilios formos ne tik papildo vizualinį lauką, bet ir tampa metafora. Skysčiai čia suprantami ir fiziškai, ir jausmiškai.
Tekstas kalba apie tai kaip kūnas, gamta ir emocijos susilieja: pavasario ledai, vasaros prakaitas, rudens slogos ir žiemos ilgesys. Visa tai žmogus patiria ne tik minčių dėka, bet ir per odą, akis, lūpas. Žodžiai tampa lygiaverte vizualumo dalimi: jie suvokiami kartu su medžiagiškumu, skleidžiasi kaip dalis bendros žmogiškos būsenos. Paveikslo fizinė faktūra primena, kad mūsų gyvenimo pojūčiai taip pat yra materijos forma – lašai, ašaros, prakaitas, seilės, kraujas.
pavasarį tirpsta ledai
nubėga vandenys
vasarą senka upės
senka kantrybė
kaista žandai
girgžda dantys
rudenį bėga nosis
akys vėl paraudę
išteka mergužėlė
į tolimą šiltą kraštą
žiemą vyną karštą
glaudi prie drebančių lūpų
bėgi žmogus bėgi
it žiurkėnas ratelyje
jėgos po lašą senka
vakarais vėl apkabini
antklodės drėgną kraštelį
ir dievą maldelėje
71 x 89 cm
Akrilas, grafitas, pieštukai ant popieriaus, tekstilė ant faneros.
/1911
68 x 89 cm
/ 1910
68 x 96 cm
Deimantai yra blizgantys, tikslūs ir tobuli. Netaisyklingą, ypatingą, kitokį – tokį deimantą norėjau padaryti. Tad ir sutvėriau – keistos formos, juodų faktūrų variacijomis ir užsislėpusiu blizgesiu.
Aliuminio ir medžio plokštės buvo padengtos įvairiomis medžiagomis ir suklijuotos tarpusavy, kad sudarytų šį deimantą. Plokščių kraštai buvo nudažyti aukso ir bronzos dažais, kad pažvelgus tam tikru kampu sužibėtų.
50x70x4 cm
akrilas, aliuminio bei medžio formos, įvairi tekstilė
Atrodo lyg planeta, blynas, dėmė, bet kai įsižiūri, protas ima piešti savo versiją. Baltas, beveik nepastebimas, bet ne tuščias. Tarsi paviršiuje nieko nevyksta, bet kažkas vis dėlto yra – giliai, sluoksniuose, tarp šviesos lūžių ir prisiminimų apie tai, kas greitai išnyksta. Kaip burbulas, kurio beveik nematyti. Tas, kuriame slypi tylus gyvenimas.
Muilo burbulas – efemeriškas reiškinys, beveik nematomas, nors jame slypi optinė šviesos, oro, vandens žaismų visuma. Šiame kūrinyje „burbulo“ idėja perkelta į taktilinę formą ir jis tampa išliekančiu, tačiau vis dar beveik permatomu. Kabo ant sienos tarsi niekur nieko, kol akys jį pastebi. Tada jis nebyliai kviečia prisiliesti.
100x100x4,5 cm
plastiko formos, įvairi tekstilė
Šis kūrinys įkvėptas visiems žinomo grybo – voveraitės, kurio pavadinimas įvairiomis kalbomis siejamas su gyvūnais:
lietuviškai – voveraitė,
lenkiškai – vištelė (kurka),
rusiškai – laputė (лисичка).
Toks kalbinis daugiasluoksniškumas atkartoja ir kūrinio reljefą bei paties grybo formą: švelnią, plastišką, beveik gyvą. Voveraitė tampa ne tik gamtos ženklu, bet ir atminties impulsu – primenančiu vaikystės pasivaikščiojimus miške, samanų knibinėjimus, džiaugsmą pastebėjus geltoną galvutę tarp žalių kerpių.
Kompozicija apgaubta šiltais tonais ir subtilia forma – kviečia stabtelėti, žiūrėti lėtai. Kaip miške. Tik tada voveraitė parodo savo dailią kepurę.
150x130x2 cm
plastiko formos, įvairi tekstilė
Didieji vandenys yra pilni siurprizų. Štai jūrų velnias tyko gelmių tamsybėj, o štai ir klounas dalijasi šlapiais juokeliais…
Šis darbas kviečia žvilgtelėti į žuvį-klouną ne kaip į tikrovės atspindį, o kaip abstraktų personažą – sudėliotą iš spalvingų, švelnių formų, kurios viena į kitą įsilieja tarsi mozaikos dalys. Ryškios tekstile dengtos oranžinės, baltos ir juodos plokštumos kuria ne tik estetinį ritmą, bet ir asociacijų žaismą.
Kodėl ši žuvis pavadinta „klounu“? Ar dėl spalvų? Ar dėl vaidmens povandeninėje ekosistemoje? Šis kūrinys gali tapti ne tik dekoracija – jis gali būti šypsenos kibirkštis ar spalvingas emocinis pašnekovas tavo erdvėje. Net jei nesupranti, ar jis juokiasi su tavimi, ar iš tavęs.
96x52x2,5 cm
plastiko formos, įvairi tekstilė
Iš pirmo žvilgsnio tai yra ledų porcija. Tirpstantys, šiek tiek absurdiškų spalvų, vizualiai artimi pop meno estetikai, ledai. Bet šios spalvos ne šiaip keistos, jos – šaltos kaip ir pats saldėsis. Ne tik vizualiai, bet ir simboliškai.
Trispalvė – tai kūrinys apie neaikivaizdų tautiškumą. Apie tai, ką reiškia būti iš kažkur, bet to nedemonstruoti. Apie tai, kaip kartais meilė savo kilmei tampa ne plakatu, o subtiliu, vidiniu skoniu – tarsi desertas, kurio niekam nebruki, bet skanauji.
Žiūrėdamas į šias spalvas, gali nežinoti, kad jų inversija yra Lietuvos vėliavos trispalvė. Tai ne deklaratyvus patriotiškumas, o estetinis žaidimas: kodas tiems, kurie žino, ir netikėtas atradimas tiems, kurie ieško.
Tekstilė kūrinyje kuria papildomą sluoksnių jausmą: kaip prisiminimų klodus, kaip taktilinį faktūros švelnumą, tikrumą. Tai darbas, kuris šypsosi iš tolo, bet kviečia prieiti arčiau ir gal tada tu pamatysi tą trispalvę, kurią nešioji savyje.
50x100x1,5 cm
plastiko formos, įvairi tekstilė
Stilizuotas stiklinės reljefas sudėliotas iš tekstile dengtų detalių palieka amžinąjį klausimą atviru, o tiksliau, kviečia žiūrovą susidurti su savuoju požiūriu. Ar ji pusiau pilna ar tuščia? O gal apskritai tai tik įvairių formų kompozicija? Pavadinimas linksta į optimizmą, tačiau išraiška atsisako vienareikšmiškai pasiduoti interpretacijai.
Man įdomu eksperimentuoti su formomis ir medžiagomis, tyrinėti, kaip skirtingi audiniai dera ne tik spalva, bet ir tekstūra. Tekstilės sluoksniai kūriniui suteikia jaukumo bei artumo pojūtį. Kūrinys kviečia šyptelėti ir pakontempliuoti savo požiūrį į reiškinius.
50x586x1,5 cm
aliuminio ir medžio formos, įvairi tekstilė
55x75x2 cm
medžio formos, įvairi tekstilė
250.00€Į krepšelį
73×54 cm
/1502
65×40 cm
/1407
Spektaklio „Tėčio pasaka“ personažo stilizacija
50×25 cm
/1407
55×50 cm
/1403
/1402
55×50 cm
/1402
90×63 cm
/1401
