Reljefinis kūrinys, kuriame Gediminaičių stulpų simbolis formuojamas iš sluoksniais sujungtų geometrinių plokštumų. Skirtingos formos dengtos tekstile ir blizgiais dažais, o kompozicijoje įkomponuotas ir nedidelis vaikiško piešinio fragmentas, suteikiantis kūriniui skirtingų kartų aktualumo ir atminties sluoksnį. Simbolis čia išlieka atpažįstamu lietuviškumo simboliu, tačiau per medžiagų kontrastus, blizgesį ir piešinio fragmentą įgauna naują, šiuolaikišką ir asmenišką skambesį.

Spalvinė gama ir medžiagiškumas kuria santūrų, bet įtemptą vaizdinį, kuriame galima įžvelgti ir militaristinio kolorito užuominas. Ši nuotaika siejama su išeivijos poetu, prozininku ir dailininku Vytautu Leonu Adamkevičiumi bei jo naudotu slapyvardžiu Leonas Lėtas. Kūrinys neakivaizdžiai referuoja į jo likimą, patirtis ir laikmetį, kai teko palikti namus ir kurti svetimoje šalyje.

20x13x1 cm

Akriliniai dažai, piešinio fragmentas ant popieriaus, tekstilė, lakas ant faneros

Gediminaičių stulpai yra rimtas lietuviškumo simbolis, tačiau šiame kūrinyje jis parodo daugiau savo pusių, atskleidžia mažiau įprastas šiame kontekste savybes – vaikišką laisvumą, žaismingumą, spontaniškumą. Šis tonas siejasi su Balio Sruogos slapyvardžiu Šelmis Plunksnadraskis, kuriame rimtas literatūros ir teatro teoretikas pasirinko lengvą, ironišką ir žaismingą tapatybę.

Kūrinyje lietuviškumo simbolis per šiuolaikiškas medžiagas ir vaikiško piešinio fragmentus tampa atminties ženklu, pagarba svarbiam Lietuvos literatūros žmogui, bet kartu ir gyvu, kintančiu simboliu, kuriame telpa rimtis, ironija, kūrybiškumas, kalbos bei raiškos laisvė.

20x13x1 cm

Akriliniai dažai, piešinių fragmentai ant popieriaus, tekstilė, lakas ant faneros.

Tai reljefinis autorinės technikos kūrinys, kuriame Gediminaičių stulpų simbolis perteikiamas per sluoksnišką, trimatę kompoziciją. Kūrinys sudarytas iš geometrinių formų, dengiamų dažais, tekstile ir vaikų piešinių fragmentais. Skirtingos medžiagos ir paviršiai kuria gyvą, taktilinį objektą, kuriame istorinis ženklas įgauna šiuolaikinę, asmenišką formą.

Šiame kūrinyje juntamas spalvinis ir nuotaikinis ryšys su naktimi – vyrauja tamsesni, gilesni mėlynos spalvos tonai. Naktis čia suvokiama kaip laikas, kai suaktyvėja pelėdos, todėl kūrinys siejamas su rašytojų seserų slapyvardžiu Lazdynų pelėda. Tai pagarbus ryšys su gamta, tyla, stebėjimu, būdingu tiek pelėdos simbolikai, tiek rašytojų literatūriniam palikimui.

20x13x1 cm

Akriliniai dažai, piešinių fragmentai ant popieriaus, tekstilė, lakas ant faneros.

Reljefinis kūrinys, sudarytas iš sluoksniškos, daugiaplanės geometrinės kompozicijos, vaizduojančios Gediminaičių stulpus trimatėje perspektyvoje. Tekstilės, piešinių fragmentai, dažytos plokštumos suformuoja ne tik vizualų, bet ir taktilinį objektą, kuriame vaikiško piešinio fragmentai ir medžiagų paviršiai suteikia atmintyje glūdinčias užuominas. Kūrinyje dominuoja ramesnė, labiau susitelkusi spalvinė nuotaika: šalti, mėlyni tonai, įvairios tekstilės, dažytos ir pieštinės dalys kuria tylos ir sutemų pojūtį. Ryškiai oranžine spalva išskirtas pats Gediminaičių stulpų simbolis tampa šviesos ženklu sutemose.

Liūnė Sutema yra išeivijos rašytojos Zinaidos Nagytės-Katiliškienės slapyvardis, kurio prasmė ir nuotaika artima šiam kūriniui. Jis siejasi su tylesniais asmeniškais išgyvenimais, melancholija, gamtiškumu, atmintimi ir ryšiu su savo šaknimis.

20x13x1 cm

Akriliniai dažai, rašalas, piešinių fragmentai ant popieriaus, tekstilė, lakas ant faneros.

Tai yra reljefinis objektas, sudarytas iš daugiaplanės, sluoksniškos kompozicijos. Kūrinį sudaro įvairios formos, dengtos dažais, tekstile ir abstrakčiais vaikų piešinių fragmentais. Tokiu būdu skirtingos medžiagos, spalvos ir faktūros suformuoja bendrą dermę ir įsikūnija į vieną seniausių ir stipriausių lietuviškumo simbolių, suteikdama jam šiuolaikišką, gyvą vaizdinį.

Vytė Nemunėlis yra vienas iš lietuvių rašytojo Bernardo Brazdžionio slapyvardžių ir yra tarsi lingvistinė jungtis tarp vaizduotės ir tikrovės, kur Brazdžionio poetiški gamtos vaizdiniai rezonuoja su šio kūrinio medžiagiškumu ir rašytojo ryškaus literatūrinio palikimo.

20x13x1 cm

Akriliniai, fluorescenciniai dažai, piešinių fragmentai ant popieriaus, rašalas, tekstilė, lakas ant faneros.

Yra žmonių, sukryžiuojančių pirštus, kai smarkiai nori, jog kažkas įvyktų, kad pasisektų. Lai tai būna nuolatinės sėkmės simbolis, primenantis, kad burtas jau vyksta.

Dariau šį simbolį gana abstraktų, kad vaizduotė pažaistų su prisiminimais ir pateiktų savų asociacijų, o gal net atmintin iškiltų kokia svajonė, kuriai įvykti reikia šiek tiek sėkmės.

20 x 33 x 2 cm

akrilas, grafitas, tekstilė, lakas ant medžio formų

Supta Kurmasana yra Miegantis vėžlys. Kai vėžlys miega, jis yra saugioje aplinkoje ir menkai tegali būti sutrikdytas. Miegančio vėžlio pozoje galūnės, ausys, akys, nosis, oda, burna ir protas yra nukreipti į vidinį kraštovaizdį, kuris veda į Pratyahara bei kviečia atrasti savo vidinį prieglobstį, nepriklausomą nuo išorės.

Pagrindinės Supta Kurmasana naudos: gilus stuburo, klubų, sėdmenų, šlaunų ir pakinklių tempimas, nervų sistemos nuraminimas, vidaus organų stimuliavimas, skatina savistabą, susikaupimą, emocijų perdirbimą, nuolankumą, kantrybę ir atidumą savo riboms.

Šis kūrinys skatina judėti ir yra švelnus priminimas neužsisėdėti per ilgai. Ramybės kupina Miegančio Vėžlio poza kviečia vėl susijungti su savo kūnu ir atrasti sąmoningo judesio etapą kasdienybėje.

Namaste!

151x81x3 cm

akrilas, plastiko formos, įvairi tekstilė

Kartą išminčius maudėsi upėje. Kai išlipo į krantą, pamatė tarp akmenų įstrigusį skorpioną, kuris blaškėsi negalėdamas išsivaduoti. Išminčius patraukė akmenį, išlaisvindamas gyvūną nuo žūties. Pastarasis, vos tik pasitaikė proga, smogė išminčiui savo nuodingu geluonimi ir paspruko. Visa tai stebėjęs pašalietis nusijuokė, kad išminčiaus pagalba buvo atmokėta skaudžia nuodų porcija. Į tai išminčius atsakė: aš elgiuosi pagal savo prigimtį, o jis pagal savąją.

Sanskrito kalboje Vrischika reiškia Skorpioną. Galutinėje padėtyje Vrischikasana poza primena skorpioną su pakelta uodega, pasiruošusį smogti, tačiau kartu tai – žmogaus koncentracijos, savikontrolės ir balanso simbolis.

Tai – reljefinis kūrinys, stilizuotai vaizduojantis žmogaus kūną sudėtingoje jogos pozoje. Kompozicija susideda iš sluoksniuotų medžiagų – tekstilės, dažais dengtų paviršių ir odos imitacijos, kurios sugula į bendrą skirtingo medžiagiškumo dermę.

Šis vaizdas gali priminti apie fizinės veiklos naudą, padedančią ne tik išlaikyti kūno lankstumą, bet ir ugdyti psichologinį atsparumą. Jis puikiai tinka interjerui, skatinančiam sąmoningą kasdienybę ir kūno bei proto darną.

Namaste!

100x125x2,5 cm

akrilas, plastiko formos, įvairi tekstilė

Asana yra poza, tam tikra kūno padėtis, padedanti paruošti kūną meditacijai. Žodis Shalabhasana kilęs iš žodžio Shalabh, kuris reiškia skėrį arba žiogą.

Skėrys negali judėti atbulas ir į šonus, tik į priekį. Visuomet pirmyn, visuomet atviras pokyčiams, negrįžtantis į praeitį. Ar galime iš jo pasimokyti?

Kurta karantino metu, kad primintų mums mankštos svarbą. Juk ji ypatingai svarbi laikais, kai daugiau laiko praleidžiame namie. Šis kūrinys yra tarsi raginimas nepamiršti savo kūno kai užsibūname sėdėdami, žiūrėdami į ekranus, būdami statiški. Shalabhasana primena apie fizinę bei vidinę judėjimo galią bei kviečia atsistoti, pajudėti, išjudinti sustingusias mintis ir raumenis.

Kartu su žiogu, kūrinys įkvepia neprisirišti prie praeities ir kasdien pasirūpinti savimi iš naujo. Tai ne tik dekoracija, bet ir tylus nuolatinis priminimas: pasirūpink savo kūnu, ir jis pasirūpins tavimi.

Namaste!

181x75x4 cm

akrilas, plastiko formos, įvairi tekstilė

Keletą metų esu studijavęs geodeziją ir mėgau su prietaisais vaikščioti po pievas, o vėliau piešti linijas, kurios vaizduoja relejefo nelygumus, lyg bangomis sudarydamos įdomias aptakias figūras.

Ne paslaptis, kad Žemė nėra tokiau jau plokščia kaip gali plika akimi pasirodyti. Kaip bebūtų, kai kuriuose socialinių grupių sluoksniuose žemės forma yra tyrinėjama ir matuojama kartais net su religiniu atsidavimu.

Šis darbas kažkuria prasme patvirtina plokščios Žemės idėją – jis yra gana plokščias ir simboliškai atkartoja minėtos planetos paviršių. Topografiniuose žemėlapiuose piešinys yra ant plokščio popieriaus ir tik nupieštos linijos „iškelia“ vaizduojamos dalies reljefą. Kviečiu žvelgti į šį plokščios žemės fragmentą lyg į žemėlapio dalį, kuri supaprastina gyvąją gamtą ir duoda užuominą smegenims įsivaizduoti tikrąją tokią vietą, kuri gali būti net visai kur nors netoli.

120x100x3 cm

plastiko formos, įvairi tekstilė

Deimantai yra blizgantys, tikslūs ir tobuli. Netaisyklingą, ypatingą, kitokį – tokį deimantą norėjau padaryti. Tad ir sutvėriau – keistos formos, juodų faktūrų variacijomis ir užsislėpusiu blizgesiu.

Aliuminio ir medžio plokštės buvo padengtos įvairiomis medžiagomis ir suklijuotos tarpusavy, kad sudarytų šį deimantą. Plokščių kraštai buvo nudažyti aukso ir bronzos dažais, kad pažvelgus tam tikru kampu sužibėtų.

50x70x4 cm

akrilas, aliuminio bei medžio formos, įvairi tekstilė

Atrodo lyg planeta, blynas, dėmė, bet kai įsižiūri, protas ima piešti savo versiją. Baltas, beveik nepastebimas, bet ne tuščias. Tarsi paviršiuje nieko nevyksta, bet kažkas vis dėlto yra – giliai, sluoksniuose, tarp šviesos lūžių ir prisiminimų apie tai, kas greitai išnyksta. Kaip burbulas, kurio beveik nematyti. Tas, kuriame slypi tylus gyvenimas.

Muilo burbulas – efemeriškas reiškinys, beveik nematomas, nors jame slypi optinė šviesos, oro, vandens žaismų visuma. Šiame kūrinyje „burbulo“ idėja perkelta į taktilinę formą ir jis tampa išliekančiu, tačiau vis dar beveik permatomu. Kabo ant sienos tarsi niekur nieko, kol akys jį pastebi. Tada jis nebyliai kviečia prisiliesti.

100x100x4,5 cm

plastiko formos, įvairi tekstilė

Šis kūrinys įkvėptas visiems žinomo grybo – voveraitės, kurio pavadinimas įvairiomis kalbomis siejamas su gyvūnais:
lietuviškai – voveraitė,
lenkiškai – vištelė (kurka),
rusiškai – laputė (лисичка).

Toks kalbinis daugiasluoksniškumas atkartoja ir kūrinio reljefą bei paties grybo formą: švelnią, plastišką, beveik gyvą. Voveraitė tampa ne tik gamtos ženklu, bet ir atminties impulsu – primenančiu vaikystės pasivaikščiojimus miške, samanų knibinėjimus, džiaugsmą pastebėjus geltoną galvutę tarp žalių kerpių.

Kompozicija apgaubta šiltais tonais ir subtilia forma – kviečia stabtelėti, žiūrėti lėtai. Kaip miške. Tik tada voveraitė parodo savo dailią kepurę.

150x130x2 cm

plastiko formos, įvairi tekstilė

Didieji vandenys yra pilni siurprizų. Štai jūrų velnias tyko gelmių tamsybėj, o štai ir klounas dalijasi šlapiais juokeliais…

Šis darbas kviečia žvilgtelėti į žuvį-klouną ne kaip į tikrovės atspindį, o kaip abstraktų personažą – sudėliotą iš spalvingų, švelnių formų, kurios viena į kitą įsilieja tarsi mozaikos dalys. Ryškios tekstile dengtos oranžinės, baltos ir juodos plokštumos kuria ne tik estetinį ritmą, bet ir asociacijų žaismą.

Kodėl ši žuvis pavadinta „klounu“? Ar dėl spalvų? Ar dėl vaidmens povandeninėje ekosistemoje? Šis kūrinys gali tapti ne tik dekoracija – jis gali būti šypsenos kibirkštis ar spalvingas emocinis pašnekovas tavo erdvėje. Net jei nesupranti, ar jis juokiasi su tavimi, ar iš tavęs.

96x52x2,5 cm

plastiko formos, įvairi tekstilė

~ 73×67 cm

/1706

Iš pirmo žvilgsnio tai yra ledų porcija. Tirpstantys, šiek tiek absurdiškų spalvų, vizualiai artimi pop meno estetikai, ledai. Bet šios spalvos ne šiaip keistos, jos – šaltos kaip ir pats saldėsis. Ne tik vizualiai, bet ir simboliškai.

Trispalvė – tai kūrinys apie neaikivaizdų tautiškumą. Apie tai, ką reiškia būti iš kažkur, bet to nedemonstruoti. Apie tai, kaip kartais meilė savo kilmei tampa ne plakatu, o subtiliu, vidiniu skoniu – tarsi desertas, kurio niekam nebruki, bet skanauji.

Žiūrėdamas į šias spalvas, gali nežinoti, kad jų inversija yra Lietuvos vėliavos trispalvė. Tai ne deklaratyvus patriotiškumas, o estetinis žaidimas: kodas tiems, kurie žino, ir netikėtas atradimas tiems, kurie ieško.

Tekstilė kūrinyje kuria papildomą sluoksnių jausmą: kaip prisiminimų klodus, kaip taktilinį faktūros švelnumą, tikrumą. Tai darbas, kuris šypsosi iš tolo, bet kviečia prieiti arčiau ir gal tada tu pamatysi tą trispalvę, kurią nešioji savyje.

50x100x1,5 cm

plastiko formos, įvairi tekstilė

Stilizuotas stiklinės reljefas sudėliotas iš tekstile dengtų detalių palieka amžinąjį klausimą atviru, o tiksliau, kviečia žiūrovą susidurti su savuoju požiūriu. Ar ji pusiau pilna ar tuščia? O gal apskritai tai tik įvairių formų kompozicija? Pavadinimas linksta į optimizmą, tačiau išraiška atsisako vienareikšmiškai pasiduoti interpretacijai.

Man įdomu eksperimentuoti su formomis ir medžiagomis, tyrinėti, kaip skirtingi audiniai dera ne tik spalva, bet ir tekstūra. Tekstilės sluoksniai kūriniui suteikia jaukumo bei artumo pojūtį. Kūrinys kviečia šyptelėti ir pakontempliuoti savo požiūrį į reiškinius.

50x586x1,5 cm

aliuminio ir medžio formos, įvairi tekstilė

~ 90×65 cm

/ 1611

55x75x2 cm

medžio formos, įvairi tekstilė

250.00€Į krepšelį

~ 30×62 cm

/ 1506

kai dariau šitą, maniau, kad tai žuvėdra. bet juk tai kiras! ir nors kiras nėra toks gražus paukštis, ir vardas jo irgi nėra jau toks skambus, bet man vis tiek kažkodėl (gal kad toks smoothie ar, kad gero žvilgsnio) patinka. bet Ninai ne

~115×40 cm

/1506

90×40 cm

/1506

40×65 cm

/1503

73×54 cm

/1502

65×40 cm

/1407

Spektaklio „Tėčio pasaka“ personažo stilizacija

50×25 cm

/1407

40×52 cm

/1406

55×50 cm

/1403

/1402

40×60 cm

/1402

55×50 cm

/1402

90×63 cm

/1401

48×36 cm

/1312

48×60 cm

/1311