dviem žodžiais
kalbos nepasakysi
dviem dantim
kepsnių nesukramtysi
dviem pirštais
arklių nesulaikysi
dviem švirkštais
ligų nesustabdysi
dviem rožėm
laukų neužsodinsi
dviem žuvim
minios nepamaitinsi
jeigu kada nors žiemą
kas nors miške dejuotų
tai reiškia žmogui tam
gana prasta diena
jeigu kada nors žiemą
girdi kaip pokši ledas
tai gali atsiverti
po kojom praraja
jeigu kada nors žiemą
jauti kad šlampa koja
tai nieko stebuklingo
tiesiog skylė bate
jeigu kada nors žiemą
matai gėles ar žolę
tai reiškia žiemai tai
gali sakyt ate
išeina vyriškis į mišką
cypteli vyriai trinkteli durys
kosti į kumštį spjauna į balą
jam eiti dvi valandos kelio
eina taku vingiuoja per pievą
štai gėlės krūmeliai drugeliai
tiltas per upę tada rapsų laukas
už jo keturi šunys kaukia
tiltas per upę tada rapsų laukas
už jo keturi šunys kaukia
šunų jis negirdi ausinėse kalba
lektorius apie minčių galią
pritraukti dalykus kurie labai svarbūs
plius minus kaip riteriui kardas
štai miškas krūmynai
po kojomis traška šakelės ir samanų kekės
sustoja prie beržo nes pėdą panižo
atsiremia nuspiria vyžą
gal pėdos kvapas gal traškesiai
ar kosmoso jėgos taip lėmė
kad tuo pat metu po tuo pat medžiu
vyriškį aptiko pulkas vilkų
50x70x1,5 cm
grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės
400.00€Į krepšelį
langas uždarytas
deganti šviesa
kviečia žvelgt į vidų
ten tavęs nėra
ko čia atskubėjau
persėdimais trim
jei už durų stoviu
užmerktom akim
ką tau pasakyti
ko aš čia esu
štai einu pro šalį
vakare vėsu
ko nepasišildžius
mėtų arbata
bet juk ne vėsu dar
priežastis kita
laikas jau grąžinti
skolintas knygas
juk senų seniausiai
perskaičiau visas
betgi atskubėjau
persėdimais trim
žinoma be knygų
spurdančia širdim
man taip begalvojant
ką tau pasakyt
kaip duris galėčiau
šias atidaryt
patekėjo saulė
ant žolės rasa
jau išaušo rytas
aš vis stoviu čia
pasigirsta juokas
aidi per laiptinę
aš girdžiu tave
dūžtančią stiklinę
žingsniai vis garsėja
sparčiai trepsi batai
štai ir susitiksim
nors ir ne viena tu
poras
sportas
diaspora
porelė
kanarėlė gaudo orą
ir kartoja sau žodžius
kuriuos nešė į namus
bet išbarstė ant takelio
50x70x1,5 cm
akrilas, grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės
400.00€Į krepšelį
kai gimsta žmogutis
toks mažas mažutis
toks mielas nekaltas
tyras kaip šaltinėlis
iš tamsos į šviesą
atiteka pas žmones
kurie iš karto stengiasi
iš kailio neriasi
naktimis nemiega
kad tik tam žmogučiui
nieko netrūktų
šilta gera būtų
rūbelių maistelio
barškučių palučių
ant rankų nešioja
dainelę niuniuoja
tie patys žmonės
nuo pat pirmųjų
gimimo minučių
tikisi jog tas žmogutis
mokės garsiai verkti
50x70x1,5 cm
akrilas, grafitas, tušas, lipdukai, lakas ant drobės
400.00€Į krepšelį
verkia sukumpęs senukas
laidodamas dvynį brolį
verkia varvantis naras
kątik ištraukęs skenduolį
trykšta ašara tėvui
matant dukros piruetą
kūkčioja cecho vadovas
užsirakinęs tualete
verkia gražuolė parkely
veidą į delnus įrėmus
vakaras jau sugadintas
atsiklijavo blakstienos
plaštakių gražumas juk toks
noris amžiais laikyt po stiklu
gėlių spalvos formos kvapai
bent trumpam atgaivina namus
paveikslų mįslinga jėga
mus veikia ją gera turėti
net maistą gražesnį labiau
burnon norisi įsidėti
o jau kai tave pamačiau
nusprendžiau net vardo neklausti
nebūsi drugelis dailus
po mano stiklu įspraustas
nusprendžiau net vardo neklausti
nebūsi drugelis dailus
po mano stiklu įspraustas
randai ir įdrėskimai
tas pralaimėtas ginčas
lyg plunksna išraižytas
ant nugaros ir šonų
išlūžę du dantukai
sudarko šypsnį šukų
kurios kasryt juokauja:
kur palikai karūną?
dėmė ant marškinėlių
su užrašu palomé
užantspauduoja dieną
prieš pat naujus metus
dar šiandien užpustys
pėdų žymes ant smėlio
kurios man atminty
iškils tavo vardu
50x70x1,5 cm
akrilas, grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės
400.00€Į krepšelį
kabėjo benamis miške
supavosi vėjo bangelėse
laukė kol kokia muselė
ims virpinti jo hamako stygas
tokia tad būtų likimo dovana
tačiau staiga jį nusinešė
ne netikėtai kilusi vėtra
rytinis grybautojas
sėlinantis ir dairydamasis
su mažu peiliuku rankoje
pakeliavęs ant rankovės
voras atsidūrė namuose
kuriuose ir apsistojo
grybautojas su šeima
ilgai ir laimingai gyveno
50x70x1,5 cm
akrilas, grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės
400.00€Į krepšelį
ištekėjo pilnas mėnuo
pro grotų juodas skylutes
į šaltį požemių kalėjimo
jį vandenys žemyn nuneš
šlapi stiklai man akyse spindėjo
ir būgnu daužėsi širdis
mėnuo to nė nepastebėjęs
lyg įsimylėjęs raudo saulei prieš akis
50×70 cm
400.00€Į krepšelį
stačiai kaip kūdikis
nemėgsta drabužių
vis bando nusirengti
išbandžiau kelias poras
ir batų ir kojinių nemėgsta
labiausiai juodų
nusprendė vyras namus susiręsti
labai kruopščiai darė taip kaip sau
nuoširdžiai pasinėrė visa galva
į dulkes pjuvenas brėžinių šūsnį
kasdien ta pačia mintimi tegyveno
kilo į statybas į jas griuvo miegoti
kartu su savo pjūklu ir atsuktuvais
ir taip diena iš dienos daugel metų
eigoje paaiškėjo jog rūmai geriau
ką tas namas? nameliūkštis kažkoks
juk gyvename kartą tad reik pasistengti
šiek tiek labiau ir jau žmogiškai gyventi
kartu ir vaikai tilps ir anūkai čia pat
jėgų buvo daug o ir sveikata geležinė
tad galima buvo sau leist padirbėti
daugel dienų tarp tų lentų ir plaktukų
džyru džyru tepu šlepu tuku tuku
laikui bėgant, vis didėjantys rūmai apaugo ne tik vijokliais. dar ir visokiom istorijom. žmonės pasakoję jog juose suvisam dingo keli paštininkai ir geros valios kaimynai su savo pyragais bei draugiškomis šypsenomis. nuolatinis bildesys viduje jau išsekino kantrybę Džeraldo, kurio netoliese esančioje jogos studijoje atsisako lankytis lankytojai. tad ateinančią vasarėlę mintyse jis sau pažadėjo tuos velnio rūmus supleškinti. vaikai mėgsta ten pažaisti žemę ar 12 pagaliukų. susitikę sako: einam prie kirmgraužos!
socialinė asmens padėtis
sociologinio akmens podėlis
sugulovai armėnijos papėdėje
psichologijos daktaro laipsnis
psicholeptikai daro liapsusą
psichodelinė dakaro laisvė
perprasti visas funkcijas
perkąsti vaisių fuksiją
paspausti vištos furunkulą
struktūrinio žanro specifika
skulptūros žiemos spektaklyje
stambulo žarnų spektras
berželis nori pasakyt kažką
deja neturi balso todėl tyli
linguodamas plonas šakas
jis arklio karčius rodo mums nebyliai
nusimeta ant žemės auksinius lapus
tarsi sakytų mums ir jūs numeskit
po kojom sau visus tuos blizgučius
gražumą savo viduje surasit
mes nesupratę kurgi tas vidus
į beržą skverbiamės ieškoti
iš ten ištraukiam jo sakus
ir kirveliu kamieną imame kapoti
ar tuomet
kai pagyvenę žmonės
užledžia tau šiltą vietą
troleibuso priekyje
ar tuomet
kai eini į paštą
ir stovi eilėje
pasiimti pensijos
o tuomet
eini į vaistinę
ir stovi eilėje
nusipirkti Entresto
ar tuomet
kai pažastyse
ima veltis gumuliukai
kaip ant megztinio
ar tuomet
kai nejučia
įsitrauki į pokalbius
su televizoriumi
o tuomet
kai ant jo supyksti
išeini pas kaimynę
pasiguosti: isivaizduoji?..
išėjo tėvelis į mišką
siekdamas vieno grybo
slydo ant kito
ir krito laisvai it kaštono sėkla
į minkštose samanose
tykantį akmens kiaušinį
skilo jo galvelė it kaštono luobelė
pasiliko tėvelis ramybėje
miško maitinti
išaugo toje vietoje ąžuolas
tvirtas it žemaities valia
išėjo motinėlė į mišką
metė pintinėn grybą po grybo
ir vienas staiga purpt
išsprūdo tarp pirštų
o gi ten pelėdos vaikelis
iškritęs iš ąžuolo drevės
motinėlei širdį suspaudė
ir įkėlė ji pelėdžiuką
atgal į jo namus
išėjo visi vaikai į mišką
pažaisti robiną hudą
puolė lakstyti su lankais
vienas į kitą strėles laidyti
gerai kad netaiklūs būdami
sveikomis akimis namo parbėgo
vienas jų tą naktį
pelėdą sapnavo
tėvo balsu dėkojančią
už išsiilgtą pasimatymą
kartais noris pagalvot
kartais taip daryt nereikia
kartais reik dainuot ir šokt
kol nusėda batareika
ji sėdi žaliu veidu.
jos klausia: ar tu varlė?
kažkas juokiasi, kažkas springdamas atsikrenkščia,
kažkas uždainuoja: kaip smagu po mišką palakstyti…
ji nežino kur dėti akių, tad žiūri į savo žalias rankas.
močiutė jos klausia: vaikeli, kam tu taip su savim?
močiutės draugė tempia ją už megztinio:
palik tu ją. matai, kad jau nebežino kaip labiau ir beišsidergt?
neišsikentusi ji pakyla ir eina prie durų.
pasigirsta: o, žiurėk, varlė iškeliauja.
autobusas sustoja, durys atsidaro.
ji atsisuka ir sušunka: aš esu varlė – žalčių karalienė!
tuomet suvokia, kad suklydo ir gaudžiant juokui išpuola lauk.
skambus autobusas su prilipusiomis prie stiklų šypsenomis nulinguoja saulėlydžio link.
aplinkui pievos, svirpliai ausis pjauna. vakarėja.
pradeda krapnoti. išlipo gerokai per anksti, tad į vakarėlį nebespės.
eina šalikele ir priėjusi upelį prisėda.
žiūri kaip į jos atvaizdą ima smigti lietaus lašai.
ir ašaros.
staiga pajunta kaip kažkas slysta jos pirštais
įbestais į šlapią žolę.
žalčiukas.
perbraukęs šlapia uodega jai per delną,
nuplaukia pasroviui į beužsiveriančias lelijas.
danguje žybteli žaibas, ima stipriau lyti.
jai nesinori keltis.
čia taip tyku.
ramiau nei namie.
tuomet pasigirsta griaustinis
ir vėl kažkas žybteli.
ji pasižiūri į delną.
ten žiedas su deimantine akele.
– oi tu, žalčiuk, – prataria ji šypsodama.
– peršiesi man? čia juk makiažas. aš – ne gyvatė.
vanduo nuvilnija, lyg nuo sukilusio vėjo sulinguoja švendrai.
– tu – karalienė – pasigirsta šnypštimas nuo lelijų.
ištekėjo pilnas mėnuo
pro grotų juodas skylutes
į šaltį požemių kalėjimo
jį vandenys žemyn nuneš
šlapi stiklai man akyse spindėjo
ir būgnu daužėsi širdis
mėnuo to nė nepastebėjęs
lyg įsimylėjęs raudo saulei prieš akis
dėl begalinės karotenų naudos,
kuo gausiau grūskime į pilvus
oranžinį maistą
prietarų veikiami, iki pat šios dienos
žmonės tiki, jog dėl apkalbų
jų ausys kaista
jų ausys kaista
jei kas nors gerdamas tabletę galvos
jog rimtai gydosi, iš tiesų
ir cukrus tampa vaistu
staiga atsiminiau tą dieną
buvau kupinas jėgų lyg patrakęs
šokinėjau nuo plytos ant plytos
balansavau iškėlęs vieną koją
kaip karateka kung-fu meistras
mojuodamas rankomis ir kojomis
plačiai primerktomis akimis
kaip kątiktai matytam filme
lūžo koja kai drąsiai šokau
į gilų smėlio griovį truputį
primerktomis akimis šaukiau
kyaaa sukaupęs jėgas į pėdą
smigo užkasto kibiro briauna
mane netyčia nugalėjo
pamirštas miegantis kibiras
smėlio griovyje blykstelėjo
žaibo siūlas kirto medį
lyg kardu man prieš akis
viršūnė nulėkė žemyn kitas siūlas
smigo į mane per vėlai
terasoje su garuojančia kava
suskubau pašokti nuo kėdės
šaukdamas aaaaa aš išgirdau
kaip pokštelėjo lūžus koja
nukritus kėdei atsiminiau tą dieną
šokinėjau mojavau balansavau
kaip meistras kątiktai matytam filme
primerktomis akimis šaukiau
griovy riedėjo ašaros stambiais lašais
lietus ramino sužalotą medį
tą dieną kibiras įveikė mane
žaibas šiandieną nugalėjo kėdę
51×81,5×4 cm
akrilas, aerozolis, grafitas, markeriai, lakas ant medžio plokštės
2 cm pločio baltas medinis rėmas
600.00€Į krepšelį
suėjo būriai neramių vyrų šiandien
jie kariai sulindę į šarvus
geležies brezento odos suveržti
pilvai tvinksi aidi širdies ritmas
smilkiniuose pulsuoja sunkiai
kyla kojos iš burnų garuoja
į dangų akys nepakyla nugaras
slegia sunkūs prietaisai jų
gyvybėms gelbėti kitas gesinti
reikia dėl vaikų dėl paliktų namų
dėl moterų dainų apie lapes
berželį bernelį žiedelį dievą
pievas upes obelynus
palikę už nugarų mina sniegą
kas prisiminime kas svajonėje
ar ašarą braukdamas rožančių
sakydamas juokauja kreiva šypsena
kosėdamas numeta pirštinę
ant sniegu dengtos protėvių žemės
žybsi snaigės mirksi paliktų
mergelių akelėmis spaudžia
gerkles drėkina vyrų akis ašaros
krenta į sniegą tyliai gylyn
į sušalusią žemę tirpdo sustingusias
šaltyje protėvių sielas žadina
viena po kitos seniai kovoje
kritusios dvaselės nubunda kyla
į vyrų širdis smelkiasi ramybe
į ausis ošia motinų lūpomis
šššššš geras mano vaikeli
būk ramus ąžuolėli
vabalėli mažas
mano
61x80x2 cm
akrilas, grafitas, markeriai, medžio formos, audinys, lakas ant drobės
500.00€Į krepšelį
krenta pirmosios snaigės
didžiosios šventės artėja
krenta lapai sudžiūvę
jųjų gyvenimas baigės
krenta mažytė žvaigždelė
išpildysianti tavo norą
krenta ant žemės lazda
klaupias ant klaupto senelė
krenta temperatūra
suveikė baltos tabletės
krenta pulsas ligonio
svyra ant šono galva
krenta peilis iš rankos
laimei nesužeidžia kojos
krenta kursas valiutos
žmonės plūsta i banką
krenta reitingai pono
jis svarsto kaip reiks pasikelti
krenta suklupęs bėgikas
jau nebeįveiks maratono
krenta į vandenį sliekas
švinas jį tempia į dugną
puola dangaus angelai
kas gi aukštybėse lieka?
niekaip negaliu sutikti su tuo
kokiu gimiau šiam pasauly
tad keičiu tai ką pavyksta
kasdien darau ką galiu
didumą savo nepadoraus kūno
dengiu patraukliais drabužiais
kartais net po keliais sluoksniais
prakaituoja mano smirdanti oda
kaip ir visi normalūs žmonės
specialiai tam sukurtomis žirklėmis
nukirpęs išmetu savo plaukus ir nagus
o šie lyg tyčia vis atauga
mokslininkai bei išradėjai
kasdien stengiasi man padėti
su kosmetika medicina ir implantais
ačiū gerieji už pastangas įveikti gamtą
medinio juodo stalo
stalčiuje guli kojinė
svarbi vilnos kišenė
šilta tamsi sterblė
namai sterbliniam velniui
kol juos galiausiai išauga
esti tokie vaizdai
galima sakyti bręsta
kol atidarau stalčių
ištraukiu tą kojinę
iš jos juodą kaip velnias pieštuką
kuris staiga ima piešti
kas čia nukrito?
kas čia guli?
ant suoliuko
kiek taip gulės?
o, jau pakilo?
taip lengvai
kaip plunksna?
kaip sausas lapas?
vėjo pabučiuotas
blyškus kaip angelas?
mykolas, gabrielius?
boleslovas
plyšusi debesų bomba
trupina langus namų
ir nutyla
akmuo staiga nuskyla
garsiai rieda nuo kalnų
ir nutyla
piktas barzdotas vyras
rėkia žvėries balsu
ir nutyla
kur bebūtum viduj
dangaus balsas klausia
ka tu darai, žmogau?
išeina vyriškis į mišką
cypteli vyriai trinkteli durys
kosti į kumštį spjauna į balą
jam eiti dvi valandos kelio
eina taku vingiuoja per pievą
štai gėlės krūmeliai drugeliai
tiltas per upę tada rapsų laukas
už jo keturi šunys kaukia
tiltas per upę tada rapsų laukas
už jo keturi šunys kaukia
šunų jis negirdi ausinėse kalba
lektorius apie minčių galią
pritraukti dalykus kurie labai svarbūs
plius minus kaip riteriui kardas
štai miškas krūmynai
po kojomis traška šakelės ir samanų kekės
sustoja prie beržo nes pėdą panižo
atsiremia nuspiria vyžą
gal pėdos kvapas gal traškesiai
ar kosmoso jėgos taip lėmė
kad tuo pat metu po tuo pat medžiu
vyriškį aptiko pulkas vilkų
senas senas namas dega
gaisrinių sirenos gaudžia
senas miškas irgi dega
gaisrininkas graudžiai verkia
gyveno katė gražų gyvenimą
gulėjo ant pledų gyvenimus tris
po to nugyveno dar kokius penkis
klausydama kaip jos Bronislova knarkia
vienas paukštis buvo pelėda
kitas buvo kuosa ar varna
dar ir žuvėdra buvo ne kiras
o paskutinis paukštelis tai šarka
skirim bim bau
išskrido paukštis pro duris
narvelio pradaryto
ir tu išlėki bėki lauk
į pievas lyg arklys
iš pat ankstyvo ryto
ten saulė bus
bus ir lietus ir žaibas
tikėkimės netrenks tau
po to ateis pavasaris
kaštonai žiedus išsprogdins
kažką pamilsi pagaliau
tada nutiks dalykų daug
bus ir tokių
kurie tau net patiks
paskiausiai paukšt
ateis diena arba naktis
ir visa tai išnyks
senų senovėje, kai žemaitija dar buvo pusės pasaulio dydžio, prisikeliavę po europos platybes, samogitai audringai švęsdavę savo sugrįžtuves iš svečių šalių ir visi gerai suprantame kam tai visai nepatikdavę – jų gyvenimo gėlelėms – žmonoms. juk jos, likusios be savo vyriškų pusių, laukdavo prie vartelių, akis į tolį pražiūrėdavo, o tie didžiavyriai, grįžę iš savo taip vadinamų kovų, pirmumą teikdavę arielkai. kai po kažkelinto karto tos vyriškos girtuoklystės įgrįso, ėmė moterys bausti ugninį vandenį pamilusius ir su juo joms „svetimaujančius“ vyrus. aišku, ta bausmė – negausi sekso – buvo laikina ir (pasirodo) ne tokia jau ir veiksminga, tad augant nevilčiai ir įniršiui, teko joms spręsti problemą iš esmės. tai reiškia, kad eilinės karžygiškos jų vyrų kelionės metu, likusios vienos (po visų naminių reikalų), jos sukauptas nuoskaudas ir taip vadinamą seksualinę energiją ėmė taškyti rankomis ir kojomis. gal taip likimo buvo numatyta, o gal begalinio moteriško talento ir intuicijos dėka, visas tas terapinis procesas išsivystė į meistrišką savo kūno panaudojimą tiems reikalams, kuriems vyriškiai iškeliaudavo į gretimus kraštus, t.y. mušti žmones.
kartą, po vieno sėkmingo žygio, vyručiai plačiai šypsodami grįžę namo su belaisviais iš azijos, ėmė dairytis užkandos. vienas atsuko butelaitį, o kiti jau blizgina akimis. palinkėjęs sveikatos, vyriškis kilstelėjo kaklelį link lūpų ir šiltas skystimėlis šliūkštelėjo vidun.
– tek vondou – išsprūdo iš kažkieno išdžiūvusios gerklės.
staiga pasigirdo lyg sparnų plazdėjimas, lyg vėjas sukilo ir begeriantis vyriškis pajuto kaip žemė slysta iš po vyžų, o akis aptraukia balta migla.
po kurio laiko jis pabudęs sužinojo, kad įtūžusi jo pati ištaškė visą linksmąją kompaniją. po to gailėjosi, ilgai verkė ir dėjo ant sumušimų kompresus. tuosyk, galima sakyt, žmogiškai suprato, kad tokiu būdu problemų spręsti visgi nederėtų. visapusiškai atsigavę vyriškiai kaip tik prašėsi išmokomi tokio stebuklingo būdo mušti žmones, bet ilgainiui supratę, jog tam reikia begalės atsidavimo, nuėjo rinkti malkų pirtelei.
vienas imlaus būdo belaisvis prisižiūrėjęs žemaitiškos moterų meistrystės kažkokiu mistiniu būdu ištrūko į laisvę ir net nusigavo savo tolimon tėviškėn, kur tapo žymiu kovos menų specialistu. iki šiol tas kovos menas vadinamas jo galvelėje iš šių kraštų atsineštu pavadinimu: https://upload.
kabėjo benamis miške
supavosi vėjo bangelėse
laukė kol kokia muselė
ims virpinti jo hamako stygas
tokia tad būtų likimo dovana
tačiau staiga jį nusinešė
ne netikėtai kilusi vėtra
o rytinis grybautojas
sėlinantis ir dairydamasis
su mažu peiliuku rankoje
pakeliavęs ant rankovės
voras atsidūrė namuose
kuriuose ir apsistojo
o grybautojas su šeima
ilgai ir laimingai gyveno
/2012
randai ir įdrėskimai
tas pralaimėtas ginčas
lyg plunksna išraižytas
ant nugaros ir šonų
išlūžę du dantukai
sudarko šypsnį šukų
kurios kasryt juokauja:
„kur palikai karūną?“
dėmė ant marškinėlių
su užrašu „palomé“
užantspauduoja dieną
prieš pat naujus metus
dar šiandien užpustys
pėdų žymes ant smėlio
kurios man atminty
iškils tavo vardu
jei amžiais būsi nukabinęs nosį
tai apsidžiaugsi radęs litą
bet dangų gausi pamatyti
tik baloje ar šukėj
jei eisi tik užvertęs galvą
vis viena kažkada užkliūsi
už kokio žioplio ar laiptelio
kuriuo galėtum palypėt aukščiau
jei imt kada ir pabandyti
į vidų sau kažkaip pažvelgti
gal nieko įdomaus nerasi
o gal net viską kas yra
/2002
jie eina takais gatve miškais
visur kur tik įžengti gali
kur atveda visokie skubūs
vis nesibaigiantys reikalai
kas šlubas kas šliaužte
kas be kojos ar eisena lengva
kas kẽliais ar šokio žingsniu
kiekvienam savaip kelelis klojas
vieną aprengė mama kitą žmona
o kažką puošia stilisto ranka
kažkas štai basas slampinėja
ar visai nuogas lyg pagimdytas
eina jie savo tempu ir būdais
kol staiga netikėtai prieina vartus
o ten štai Petras kiekvienam
linksmu balsu sušunka: labas!
/2002
kai kurie žino (bet daugelis – ne) kas dedasi po žeme ar kalno gelmėje. pvz., lyg niekur nieko po vešlaus miško gabalu gali tekėti požeminė upė ir būti lyg povandeniniu kanalu tarp dviejų ežerų. gal kai kurios žuvys taip nukeliauja į kokias nors slaptas vieteles. paneria savo gimtąjame ežerėlyje apsuptame pievomis ir kalnų ožiais ir patenka į tamsų tuneliuką, kuris vingiuoja vingiuoja ir užsibaigia ežerėlyje miške. arba net kokioje nors kalnais apaugusioje oazėje, kuri taip gudriai paslėpta, kad iš išorės atrodo lyg kalnas, o viduje kone pieva. kaip dantis būna iš išorės dar lyg ir sveikas, o viduje – vien ėduonis.
tikriausiai tokių dalykų nėra, bet norėčiau, kad būtų bent vienas toks atvejis: kalnu sruvenantis upeliukas smenga į jo gilumą ir vandens gyslelėmis nukeliauja į slaptą ežerą. iš to ežero teka požeminė upė į žemiau pūpsantį ežerėlį, o iš šio – dar į kitą – labai gilų.
70x89x2 cm
akrilas, grafitas, medžio formos, tekstilė, lakas ant popieriaus
2 cm pločio baltas medinis rėmas
400.00€Į krepšelį
pavasarį tirpsta ledai
nubėga vandenys
vasarą senka upės
senka kantrybė
kaista žandai
girgžda dantys
rudenį bėga nosis
akys vėl paraudę
išteka mergužėlė
į tolimą šiltą kraštą
žiemą vyną karštą
glaudi prie drebančių lūpų
bėgi žmogus bėgi
it žiurkėnas ratelyje
jėgos po lašą senka
vakarais vėl apkabini
antklodės drėgną kraštelį
ir dievą maldelėje
/2001
71 x 89 cm
diena iš dienos
metai iš metų
žmogus žmogui
kalba ir kalba
iš lūpų į lūpas
žodis po žodžio
akis į akį
burna į burną
lašas po lašo
žingsnis po žingsnio
koja kojon
ranka rankon
iš dulkės į dulkę
nuo durų prie durų
ir taip ir taip
tikrai tikrai
obuolys nuo obels
centas prie cento
vienas prie vieno
reikia tai reikia
aš esu aš
tas ir tas
tas ant to
ne tai ne
/1909
Banda ėda dairosi vaikšto
Banda blaškosi
Banda krenta nuo uolos
Bandelė guli šiltai tarp delnų
Bandelė su uogiene
Bandelė prakąsta ir numesta
Banditas užsimaukšlina kaukę
Banditas jaučia kaip daužosi širdis
Banditas krenta ant grindų su peršautu šonu
/1909
žmogus juk ne plyta
ir negulės prispaustas
kitų žmonių šimtus metų
kad ir koks ten tinkas
tarp jų būtų
jis ir ne žolė
tad širdimi vis kils į dangų
kad ir kaip būtų trypiamas
pjaunamas mulčiuojamas
ar kompostuojamas
kaip keista bebūtų
žmogus nėra žvėris
nors tyko sėlina ir puola
galėtų sudraskyt bet ką
į milijonus gabalėlių
žmogus ne paukštis
bet gali mintimis nuskrist
be kompaso ir be žvaigždžių
toli į ateitį ar į senovę
bet kur kad dabarty nebūt
/190812
kur eina miško skruzdėlė
ką Mozei tąkart sakė Jahvė
kodėl pasauly tiek spalvų
ir kokios trumpos melo kojos
ka veikė ponia Nachnamen
kol vyras dirbo kebabinėj
ir kur Merkurijus nuskries
bandydamas pavyti saulę
kada pavargsime mylėt
kiek žmogui reikia pinigėlių
kaip imti ir nustot bijot
nežinom bet kažkam tai rūpi
/190812
atkeliavo atvirukas
murzinas suglamžytas
beveik neįskaitoma žinia
linkėjimai myliu ir pasiilgau
atrodo taip lyg pats
per kalnus sniegą ir balas
pėsčiom žingsniavo kol sudilo
mažytės plonos popieriaus kojytės
mečiau jį į liepsnas
ir virsdamas į pelenus
tas popierėlis uždainavo
linkėjimai myliu ir pasiilgau
/1903
štai sėdi toks žmogus pusiaugula
užpakaliu ant žemės galva ant krūmo
gal ilsisi pavargęs o gal va taip nukrito
ir nesuprasi ar patogu jam ten ar ne
kažkoks raudonis matosi aplinkui burną
tikriausiai bus uogienės prisivalgęs
ar padažu lyg paršas išsitepęs
ir guli išsidrėbęs sau ant krūmo
o gal jis pokštininkas bei šnekorius
kaip sakoma žmogutis linksmų plaučių
tokie dažniausiai linksminasi ir juokauja
tol kol per snukį gauna ir nutilę guli
taip ir praeiname palikę jį gulėti
užnuodytą per daug užsimiegojusia
silke pataluose kuri įsiviliojo jį sapnuoti
beprotiškai fantastiškų sapnų
/1812
pasitaiko tokių žmonių
(kurie dar sakykim jauni
ir dažniau būna mergaitėmis)
kuriuos pamatydami
kiti žmonės sako
graži kaip lėlė
nesėkmingo sandorio metu
(labiau kur nors turguje
ar kitoje nešvaroje vietoje)
vietoje pavydėtinai įspūdingo
stambių banknotų pundelio
gali gauti lėlę
prašmatnaus renginio metu
(kur vyksta apdovanojimai
už talentą ir vargą)
žmonės labai džiaugiasi
kai jų rankose atsiduria
išsvajota statulėlė
/1811
kaip ir visi laikui bėgant
tampu normaliu
išsilavinusiu žmogumi
pastebiu įvairias
kasdienybės klaidas
štai žodis paaukštinimas
reiškiantis įvertinimą
kylančio karjeros konvejeriu
žmogaus nuopelnus
taip vadinamoje veikloje
tad tie plunksnuoti gyvūnai
ūkiantys miškuose
ir miestų krūmynuose
turėtų būti atitinkamai
vadinami paaukščiais
nes ir jie juk gali pakilti
aukštai į visas viršūnes
gal net dar iš aukščiau
žvelgti į likusius apačioje
visai kaip tie žmonės
/1810
kai gimsta žmogutis
toks mažas mažutis
toks mielas nekaltas
tyras kaip šaltinėlis
iš tamsos į šviesą
atiteka pas žmones
kurie iš karto stengiasi
neriasi iš kailio
naktimis nemiega
kad tik tam žmogučiui
nieko netrūktų
kad šilta gera būtų
rūbelių maistelio
barškučių palučių
ant rankų nešioja
dainelę niuniuoja
ir tie patys žmonės
nuo pat pirmųjų
gimimo minučių
tikisi jog tas žmogutis
mokės garsiai verkti
/1810
sveikas protas sako
norėk įmanomų dalykų
pavyzdžiui sausainių
su razinomis ir glitimu
miego švarioje lovoje
draugės arba draugo
norinčio susitikti
batų juodais raišteliais
penktadienio popietės
be barnio su kvailiu
pirmadienio ryto
su gardžios kavos puodeliu
automobilių spūstyje
nuolaidos šampūnui
rudų ar juodų plaukų
kasininkės pasisveikinimo
stangresnio kūno
bet norisi būti ant kalno
su katėm ant kojų ir rankų
mokėti japonų kalbą
parašyti gerą haiku
taikliai šaudyt iš lanko
draugauti su paukščiais
vorais žuvimis žvėrimis
užsieniečiais kaimynais
giminėm ir prekeiviais
atsiminti slaptažodžius
valgyti daug šokolado
niekada nemeluoti
kad nebūtų baisu
gerumas dominuotų
nugara neskaudėtų
ir sveikas protas
šiek tiek patylėtų
/1810
kartą atjojo indėnas
užėjo į smuklę
ir eina prie baro
toks visiškai vienas
aplinkui karvių augintojai
kramto tabaką
kiti uosto
treti guli jau po stalu
nes arba romas parvertė
arba kulka
išsprendė ginčą
jau plius minus ramu
katė guli prie lango
žiūri į paukštelį narvely
saulė kaitina kailį
dvelkteli skersvėjis
indėnas užeina į smuklę
lėtu minkštu žingsniu
patraukia prie baro
nuo jo papuoštos galvos
nuslysta plunksna
katė seka žvilgsniu
kaip ji nukritus įmirksta
tirštoj tamsioj balutėj
nuojautos pagauta
ji atsistoja
pasirąžo ir išskuba
pro pravertų durų skylutę
o smuklėj indėnas
eina prie baro
peržengia gulintį
karvių augintoją
kuris jau niekur nebeis
nebeturi to lengvumo
kojose nebeturi gyvybės
namų šeimos draugų
skausmo meilės vargų
jo nebėra visiem nesvarbu
visa smuklė indėną
lydi skvarbiu žvilgsniu
jis eina prie baro
kiek prisimerkęs
gal trumparegis
žandai įsitempę
dantys pageltę matyti
pirštuose smilksta cigaras
žodžiu prieina ir sako
ispaniškai: seni…
tuomet kažkas šauna
indėnui į šoną
prie stalo trys vyrai
krūpteli išpila romą
griūva ant medžio grindų
dar vienas lavonas
nustebęs barmenas
pažiūri į šaulį
šis jam paaiškina
Pauli pakęst negalėjau
tokios jo marmūzės
/1809
štai vėl saulelė pakyla
gesina dangaus žvaigždes
bet sužiba žemiškosios
uždainuoja į ausines
arba sako labas rytas
iš televizoriaus ekrano
kitos gamina pusryčius
palydi vaikus į mokyklą
užleidžia vietą troleibuse
papasakoja kokį pokštą
ar pakviečia vakaroti
prie bernardinų fontano
kažkam ir tu juk spindi
kaip venera juodą naktį
gal net ne pirmą rytą
žmogus vaikšto nesavas
lyg pervertas žaibo
svarsto: kur galva mano?
/1807
bėga žmogus šaligatviu
su sportbačiais juodais
vyrukas jau nejaunas
jau bus gal apie trim
(bet akivaizdžiai:
dar gali pagyventi
dar gali pasidžiaugti
atostogomis ar draugija
gal net pasiutusiai stipria
meilės istorija)
bėga skuba tas žmogus
plika akim matyti
ne sportininkas
gal dėl to ir įdomu
žvilgsniu jį palydėti
(ir prisiminti tą
universalųjį posakį
niekada ne per vėlu
pradėti kūdintis
ar ką nors kito)
ir štai jis pasuka
į laiptinę užšoka
net kokius 5 laiptelius
ir neria pro duris
(gal į toletą skuba
o gal krepšinis per tv
arba viryklę įjungtą paliko
mažiau nei po minutės
pro tas pačias duris
išbėga nuogas vyras)
/1802
einu aš reiškias labirintu
kuriame labai daug durų
ir jei jų neatidarau
tai galiu ilgai keliauti
tais nesibaigiančiais koridoriais
ir spėlioti ar čia pasukau
o gal kitur reikėjo
taip kartais ir grįžtu
suabejojęs teisinga kryptimi
atidaryti tas duris baisu
už jų juk nežinia
gal pakliūsi velniai žino kur
taip iškart taip staiga
bet sklinda legendos
ir nuojauta kužda kad jos
tos durys yra sutrumpinimas
kelio į labirinto centrą
kur aš beje ir einu
įdomiausias dalykas
kad tas duris vis kas nors
atidaro vis kviečia kasdien
gundo eik eik čia greičiau
kartais neinu jei koks durnius
pasiūlo bet kitąkart patikiu
net įkvėptas puolu pro jas
kiaurai sienas kurių nebereikia
apeiti ilgais koridoriais
dar sklinda gandai
kad dažniausiai niekas
nejaučia kad duris kitam atidaro
galima sakyti atidarinėja
vieni kitiems duris patys eidami
savo labirinto koridoriais
pasinaudojęs proga sakau
ačiū tau kad atlapojai man
gal net ne vienas duris
/1802
yra toks žmogus Baranauskas
visai ne tas kuris rašė
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
nes šis iš Kauno į Riešę atvykęs
vasarą vaikšto po šilą su taše
renka giles spardo grybus ir pliauskas
žinai pasitaiko dainų panašių
į kitas dainas ir daiktų yra
atrodančių visai kaip kiti daiktai
štai džiaugiesi kad kelnes pirkai
draugas giria paglosto ranka
kažkodėl tai tampa šiek tiek nejauku
bet visai įdomu kai kokį bičiulį
primena naujo kaimyno gestai
nakties lietus kelionę pas senelius
tave – ryto giedras dangus
kai saulė po truputį kyla virš miesto
sušildo tuos katinus kur ant stogų guli
/1801
kokia didi begalybė
tų pasikartojančių
diena iš dienelės
metai iš metų dalykų
garsus žadintuvo skambutis
pakeitusi spalvą maikutė
kava liūtuko koldūnai
šukos be vieno dantuko
ašmenys peilio buko
vėl drasko svogūną
ašaros kaupiasi kapsi
laša vanduo į dubenį
kas čiaupo vėl neužsuko?
juk būna gražu tarkim rudenį
lapai spalvoti Mis Lietuva
Naujųjų Metų saliutai
rūkas žaidimai Velykų
kelionės tvin pyksas būgneliai
savaitgaliai jūra kalnai
spalvotos džiazo plokštelės
eglišakių kvapas malda
žvėreliai šuniukai
kačiukai ežiukai
šokis šypsena juokas
tavo gražiam veide
ar gali dažniau kartotis?
/1801
štai toks vakaras
po labai tirštos dienos
kai po ranka nėra
nei šratinuko nei net
telefono (įsivaizduojat?)
kad visus tuos įspūdžius
galima būtų palikti
ateičiai tai juodai
dienai arba pilkai
kai ji nei šiokia
nei… kitaip tariant
prėska ir norisi spalvų
tuomet tuos įspūdžius
galima traukti ir vėl
bent trupinį išgyventi
juk tam ir galva ant pečių
ir vis didesnės laikmenos
ir ekranai ir srautai
bet štai jų lyg tyčia
nėra po ranka yra
tik mylimasis žmogus
tai dėl jo ta diena
spalvota tiršta bet jauti
kad reikės tų trupinių
tikrai ne rytoj gal
už mėnesiuko saulelę
paslėps debesiukas
ir tada staiga pamatai
tatuiruotę to mylimo
akyse ir jau dabar
žinai kur reikės
tų trupinių ieškoti
tomis tamsiomis dienomis
/1801
tad jeigu tikėsime mokslu
bet va dabar netikėkim
savimi tikėti pradėkim
ir drąsiai paklauskim tai kiek?
tuomet žmogus jei ne kvailas
iš pradžių gerai pagalvos
gal klausimą kokį užduos
na pavyzdžiui žiūrint ko?
nes jeigu nemėgsti omleto
galėtumei jo net neliesti
bet riebiai kasdien prisiėsti
sriubos čipsų blynų ko dar?
bet jeigu bendrai taip paėmus
faktus ir jais tik naudotis
juk galios žmogaus neribotos
jis gali nevalgyt negert ar ne?
/1801
vienam mano bičiuliui
norvegiški peiliai yra
viskas galėtų kalbėt
kaip kala geležį parenka
rankeną kaip patruliui
skalpą nuimtų ir panašiai
viena mano draugė
kažkada lyg nusivylusi
mūsų tuo klumpiškumu
leptelėjo jog lietuviai
taip puoselėja kūčiukus
kaip japonai kardus
nežinau ar gerai darau
labai dažnai lyg kokių
šližikų priėdęs tiesiog
paploninu liežiuvį ir
taip lyg niekur nieko
kalbu su žmonėmis
/1712
kodėlgi ne? gali būti
ir juodas ir baltas
tiršta balta putele
panašus į gineso
bet suprantama kitoks
su antarktidos aromatu
ir būtinai patiekiamas
kartu su ciela žuvele
tokiame pat bokale
vandens užsakai
vieną alaus gauni du
tuo pačiu ir pramoga
sugauti žuvį ranka
(jei tingi gert vandenį)
jei esi linksmesnis
žmogus žuvelę gali
taip mestelt į orą
ir ji ners tau tiesiai
į gerklę* užgeri alumi
ir keliauji sau toliau
mažais žingsniukais
trapiu gyvenimo ledu
* informacija apie tai
kad žuvelę galima
drąsiai valgyti žalią
nes ji specialiai taip
užauginta pilna fosforo
ir būtinų žmogui mineralų
būtų arba parašyta meniu
arba pasakyta paslaugaus
aptarnaujančio personalo
/1712
kažkaip nepamenu kai tu
tada nusišypsojai diedui
prunkštelėjai sultis į akis
mėlynių ar aviečių painioju
tas uogas kai noriu atsiminti
tą vasarą prieš du ar tris
metus važiavom uogų skinti
sekmadienį užsuks svečiai
iš Plungės ar iš Prienų
gal iš Kuršėnų velnias juos
atneš pyrago gal iškepsim
jei pameni receptą mėlynės
ten miltų daug cinamono druska
ir pieno trys stiklinės
trys stiklinės trys stiklinės
ką aš čia noriu pasakyti
kad kiek atrodo vienas kitą
mes žinome ir tyrinėjam
tiek metu kad jau net pamiršau
bet bus tikriausiai šimtas
o gal šiek tiek daugiau
/1711
istorija sena kaip žmogus
kurio kaulus senus randa
afrikoje ir ne paslaptis
ten žmonės pagrinde rudi
pagal kaulus gal nematyti
kad tuomet vietoje kraujo
žmoguje cirkuliavo šokoladas
tokie seniau laikai buvo geri
juk žinome koks jis skanus
ir tada ne durniai gyveno
netruko viens kitą badyt
ir siurbti kraują lyg alų
tie senovės didieji karai
buvo pusiau megabaliai
kol iš pykčio ir baimės
kraujas nuraudo oda pabalo
ir kurį laiką vis dar gėrė
(visi tie Drakulos reikalai)
bet jau ir skonis ne tas
ir šiaip žudyt nebegalima
nuo tada ir įprotis siurbti
nors ką nors nors truputį
o šiais laikais jau žiūrėk
energiją siurbia draugutis
/1711
įsivaizduokime netolimą ateitį
gal pem metų gal šiek tiek daugiau
kai visi žmonės jau po velėna
susidoroję vieni su kitais pagaliau
nugalėję priešus dėl šventos ramybės
be visokių neužmušamų kirmėlių
reptilijų vabalų ir tų baisybių
šėlstančių vandenynų dugne
išgyvena ir dirbtinis intelektas
žmonių išblizgintuose robotuose
saulės baterijos dirba savo darbą
kūriniai gyvena kaip kurį išmokė
kūrėjas ir mėgaujasi visiška laisve
kartas nuo karto persimesdami
žodeliu per vis dar veikiantį internetą
kaip ir buvę žmonės taip ir robotai
vienas linksmesnis kitas gudresnis
dar kitas labiau linkęs skaičiuoti
ką nors konstruoti ar stebėti dangų
atrodo visi turi savo vietą po saule
kartą norėdamas pajuokauti o gal
per klaidą geležinis draugas parašo
žinutę „ei, snukį nusivalyk” klusniam
robotui kažkas susilydo ir perdega
kai apsipurškia ekrano valymo skysčiu
/1710
prieš daug daug dienų lakstė
vabalai siaubo pilnomis akimis
siautė audros žaibai plėšė
medžius degančios šakos krito
aptaškydamos savo syvais
tuos vargšiukus kuriuos
po daugelio metų rinkėjai
apžiūrinėja iškėlę į šviesą
ir rūpestingai įsideda į dėžutę
būna tokių gražesnių dienų
ypač vėlyvą rudenį gaminame
lesyklas ir aš vieną sutvėriau
priveržiau laidu prie jauno klevo
vieną dieną išstorėjo taip
kad prarijo tą laidą savo kamienu
po daugelio metų gal ras jį
suakmenėjusį ateities archeologas
ir domėsis laido gabalu medyje
kažkada ir tu lakstei lyg
niekur nieko lietus ar sniegas
tau juokai ir nuotykiai vienas
po kito kol galima sakyti
slystelėjai į mano širdį ir dabar
amžinai joje plaksi ir niekas tavęs
neberas ir nežiūrės kaip į vabalą
ir nepakiš po didinimo lęšiu
neįsidės į jokią ten dėžutę
/1710
tam šuneliui su apseilėtu pagaliu
vairuotojui parodžiusiam posūkį
į lapus įkritusiam padūkėliui
rankoms tavo plaukuose akims
pamačiusioms gerą ženklą
pavyzdžiui spalvotą aitvarą
juodame danguje žybsintį
švyturį arba tarkim lėktuvą
knygai kurią siurbi nuo anądien
šeštadienio rytui beldimui į duris
paštininko kurio taip laukei
dainai grąžinusiai prisiminimą
ir šypseną veidrodžiui lūpoms
tau šnabdždančioms prieš miegą
kaip gerai kad tu esi brangenybe
tu mano dovana iš aukštybių
/1710
būna juk žmogus kažko nori
(žinoma kad nori) bet nesako
išdidžiai gal net kiek rūsčiai
įsmeigia akis ir gręžia tave
kiaurai tamsintus akinius
o juk galėtų pasakyt
tu esi pirmas bičas
su kuriuo noriu turėt vaikų
you’re the first bitch
i want to have kids with
nesėkmingai bando išversti
tavo drąsų prisipažinimą
tam užsieniečiui nudelbtom
paslėptom akim nuraudusi
(dabar jau) buvusi draugė
/1710
juodame veidrodyje telpi tik tu
vienas nuogas nematomas veidas
šmėsteli kuklioje šypsenoje
nesugebėję pasislėpti dantukai
baltesni nei anos žiemos naktį
akių obuoliai kaip neryškios dėmės
nubėgusio juodo tušo lašeliai
prakaito sublizga ant kaktos
sujuda plaukų sruogelė sunki
širdis sustingsta gerklėje įstrigusi
oro gniūžtė spaudžia užmerktas
akis žvelgiančias tiesiai į tave
/1710
kažkdėl gyvenime nutinka
kad suėdi žmogus būdamas
baisioje būklėje bandeeelę
ir pagalvoji wtf žmogau
arba būna kad jau eini link
šaldytuvo ir netyčia pamatai
kiek dabar valandų tuomet
pagalvoji kodėėėl dievuliau
arba pamatai kaip groja
su gitara arba labiau su kokiu
saksofooonu prakaituotu
skruostu saksofonistas wow
truputį pabuvau poetu juokingu
veidu rėkiančiu į gamtą pro
atlapotą širdies langą garsiai
išrėkiau aaaaa ir nurimau
/1710
už kokių 2 kilometrų nuo
pagrindinio tako lentelės
privati valda suprask toliau
eiti negalim na bet mus
juk kviečia miško vanduo
proskynoje šniokščia upelis
krūmai pievelė mes čia pagaliau
suradome tuos du medžius
ir kas pasakys dėl ko
jų šešėlyje dvi kuojelės
jau antrą antradienį daugiau mažiau
antrą valandą iškišę snukius
kurį laiką gal ką uosto po to
mikliai neria lyg susitarę
ar išsigandę mudu prieinam arčiau
kranto pamatom mažus ikriukus
56,5x90x5 cm
akrilas, grafitas, markeriai, lakas ant drobės
600.00€Į krepšelį
ką sapnavai?
kada
dabar
aš nemiegojau
kodėl krūptelėjai?
kažką galvojau
apie medžius užmerktom akim
kurie supynę tarpusavy savo šaknis
jau ir liks visam laikui kartu
kol sudžius išsiurbę vienas kito sakus
kaip riešutai?
kaip uodai
tai dėl to verkei?
neverkiau
bet labai gaila buvo liūdnų akių
vienišo obuolių pardavėjo
kurį mačiau praeidamas
su raudonu maišeliu
kaip tavo žandai?
ant kelių
sako kilogramas sakau
gerai visus imu
kad nebematyčiau
jo akių
50×70×2 cm
akrilas, grafitas, lakas ant drobės
500.00€Į krepšelį
šiandien vėl graži (kaip pasaka)
vasaros diena glamonėjama saulės
spindulių kaista mano koja iškišta
iš už šešėlio ant žolytės garuoja
rasos lašeliai krenta ant skruzdėlių
sumuštinio trupiniai nukeliauja kažkur
į skylutes žemėje pusryčiauju kartu
su vabalais ir jų vaikais ateina
Pavlas išsišiepęs galvoju kad saulė
spigina į akis parodo atlenktą peilį
duria į drėgną žemę brėžia didelį
apskritimą padalina jį pusiau man
viena pusė jam kita su draugais miestais
traukiniais raketomis kuo tik norim
mintyse pripildyti savo žemę lengva
peiliu smeigti į didelį gabalą atsiriekti
malonu mažinti draugo plotą mūsų žemėje
man sekas geriau pataikau ir atsirėžiu
vis daugiau ir daugiau jo miškų pilių
kalnų upių jau mano pusėje ir debesys
virš mūsų tamsėja ir sunkėja oras kvepia
geležim pabyra šilti lašeliai ir greit
atvėsta ant odos sušlampa rūbai balkone
moteris šaukia Павлик иди домой* greitai
čiupęs iš rankų peilį draugas dingsta
mūsų žemės linijos susimaišo su lietumi
subėga į skylutes su trupiniais pas
skruzdėles ir kurmius sliekai išlenda
voliojasi lėtai praplaukia debesis
lietų nusineša tolyn nuo saulės
* Pavlikai eik namo
/1707
gylyn į dugną siūbuodama
jau kažkelintą kartą
kartodama eilutes
take me deeper than my
feet could ever wonder*
leidžiasi vandenyno daina
kol nepermirko dėklas
sausos baterijos iš valties
iškritusio radijo aparato
garsas sujudina augalus
gyvybę vandenų išvilioja
netikėtam šokiui tamsoje
susiburia žuvys vėžliai
medūzos kalmarai mums
vieni kitiems nematyti
nepažįstami padarai
užmiršta savo reikalus
ir planus kelioms minutėms
suartėja kai kurie švelniai
prisiliečia trumpam priglunda
vienas prie kito lyg netyčia
užsisvajoję apie kažką svarbaus
pirmąkart savo gyvenime
išgirdo žmogaus balsą
* nugabenk mane giliau nei mano
pėdos galėtų ištyrinėti
žodžiai iš Hillsong United dainos „Oceans”
/1707
60×80 cm
šiandien šventė veidus puošia
juokas sklinda raudonų būgnų
balsai po visą provinciją
kaip kasmet vasarai prasidėjus
didžiausias sujudimas upėje
slibino valčių lenktynėse
šiemet dalyvauja ir brolis
papuošė laivo galvugalį
raudona slibino galva
išsiveržė į priekį bėgu
krantu neatsilikdama
kartu viens du viens du
šaukiu nuslydusi nuo liepto
krentu į upę nemokėdama plaukti
griebiuosi šiaudo ir užčiuopiu
pažįstamą ranką tėvas išrauna
mane iš vandens ir sako
visai kaip Čiu Juanis dukrele
esi o aš mastau kaipgi jis galėjo
surasti mano paslėptas eiles
/1707
60×80 cm
tą vėsų pavasarį pramušė ledus
sakykim kad miestiečiu gimė
Levas pilaitės pakrašty užaugo
ramiai gražiai giminių draugų
draugijoje lingavo kartu
su Liepomis Beržais
bet ypač su Egle
šaknys pynėsi šakos glaudėsi
keitėsi dienos mėnuliai
daug kartų byrėjo spygliai
lapai juos dengė po to sniegas
atginė vaikus mama ir klausia
kas čia pirštuku sūnus baksnoja
belzas belzas eglė levas
stiebėsi dangun storėjo ir nuraudo
porelė glausdama lūpas kikeno
šnarendama lapus išėjo palikus
peiliu raižytą širdį su raidėmis
L ir E tai buvo Linas su Evelina
dar ne kartą niurkėsi ant lapų
kitąmet jau Linas atėjo su kita
ūdra kurmiai zylių pulkas katės
šunys pelės vabalai genys
pastuksena kartais Levo pilvą
tuk tuk tuk nuaidi tarp viršūnių
liepų eglių ir beržų pakyla
varnos garsiai rėkia Eglė krenta
ir išvažiuoja šv. Kalėdų švęsti
/1704
buvo toks labai sunkus žmogus. nežinia kodėl (gal apsėstas piktumo dvasių, gal neramios protėvių sielos brovėsi į to žmogaus valią, gal tėvai nemylėjo (bent jau taip tas žmogus pasakytų), gal Dievo bausmė, gal išbandymas…
keistu, nesuprantamu skausmu buvo persmelktas to žmogaus gyvenimas. jis lyg gynėsi nuo pasaulio, nesuprato kaip gyventi laimingai. atrodo, nemylėjo nei žmogaus, nei gyvūno, bet mėgo moteris ir gal dėl to po mirties jo siela buvo įkalinta į deimantą, kurį kartu su kitais išrausė deimantų kasėjai, tuomet apdirbo kaip reikia ir padarė spindintį papuošalą į kurį (be abejonės) krypo daugelio moterų akys. vienai jų likimo dėka atiteko papuošalas, kuriame ir buvo to žmogaus siela, tad ypatingomis progomis (per šventes, iškilmes), kad ir būdamas deimantu, jis galėjo prie tos moters glaustis.
kad ir koks tas žmogus būtų buvęs praeityje, giminystės ryšiai yra stiprūs ir kartais jį aplankydavo šeimos narių sielos. pvz. mama klausdavo:
– ну, Ирочка, как поживаешь?
– ааай, вот уже три недели в коробке лежу…
/1704
iš už keturių vartų
atidunda griausmas
dreba žemė virpina kopūstą
morkas pupeles suvalgytas pietums
kyla banga dulkių nerimo
išsigandusių balsų
kita Šeimyniškių… gyvatė
gelia kojos pirštą
kūnas nei krust
nei bėgt nei jos mušt
krauju įmirkęs snapas
ją smeigia mėlyni kaip neptūnas
kaip Gillette sparnai
smarkiai plaka pasigirsta
baisus judesys šnypštimas
ŠŠŠŠilo tiltas…
pašokdamas spiriu raudoną
skėtį atsiprašau atsiprašau
prašau praleist pravažiavau
savo stotelę jau esu
kitoje upės pusėje
50×70×2 + 18×13×2 cm
akrilas, grafitas, lakas ant drobės
400.00€Į krepšelį
mama vis sakė koks jis keistas
vyras be barzdos su grandine
ausy plaukuotu spuogu ant blauzdos
šešiais randais ant nugaros
lyg kažkodėl paleistas iš
meškos ar slibino nasrų
kvėpavimas pradvisęs samanų kvapu
plaukai kurių neturi žmonės
mėgstantys tai kas aišku
kaip dieną suko žvilgsnį
nuo jo nemirksinčių akių
šypsojosi tik pusę lūpų
įštardami na štai ligonis
tyliu balsu kažką šnarėjo
sudžiūvusių lapų garsu
kai kam primenančiu byrantį žvyrą
čiurlenimą ar net paukščius
danguj to vyro nesuprantamus
žodžius nusinešdavo vėjas
vis tik patiko mamai dukrai
jo užmauta apyrankė naktį
šviečianti ugnies trupiniais
žiemą šildanti įpintais
jo plaukais
šiandien prisiminiau tėvą
ir jo Josifo paveiksliuką
nežinau ar mėgo keliauti mėgo
vairuoti su draugu Stiopa atvyko
pas mus kai dar mūsų nebuvo
palikęs tuos kalnus gyvates
lauro lapus kinkalius liko
pas mus ragauti prastesnio vyno
alaus kažkokio ilgesio
taip ir nepavyko nuryti
važiavom greitąja ir zil’u
pirmąkart vairavau vingiavom gatve
Krantinės gatvėje prie pat upės
kuria praplaukdavo garlaiviai
Vilnius Ryga Talinas Nėris trumpam
subanguodavo mūsų džiaugsmui
žiemą buvo ledukas čiuožti
žemyn nepatiko kai juokiausi
jam nukritus pats juokdavosi
šlapiomis akimis kaip aš dabar
prisimenu Pervalkos kvapą
eidavom prie jūros šokinėti
per bangas medūzas rinkom kriaukles
aš rinkau pašto ženklus dėželes
jis mašinėles didžiavosi volga
mes išvažiavom į fabijoniškes
jis į Gabriškes su Nijole ir Volvo
toli nuo mūsų buvo iki pat pabaigos
kol Tėvas jį visam laikui išsivedė
namo lyg slackline virve
mokyti pusiausvyros
/1701
50×70 + 18×13 cm
štai kokia pilka diena – sunkaus
debesies antklodė prilimpa slegia
įsigeria į smilkinius slopina garsus
mintis aidu paverčia jausmus išima
spalvas gyvybę vagia
13:16 grįžta po pietų soti graži
tarnautoja kaukši kulnais greitu žingsniu
grįžta ir žino kas jos laukia šypteli
žvilgsniu praeiviui jos laukia laiškas
bent vienas bus nuo Jo gal net du
klasteli pilkais sparnais karvelis
nepalikęs ženklo vienodam danguje
blyksteli netyčia siųstas spindulys
kitam name kažkieno rankomis
vėdinti pravertam lange
vėliau gal kokią šeštą ar aštuntą
lyg pasiklydusį suvalgyta karvelį
būtų atgromuliavęs debesis
ateina sausį parašytas laiškas
per klaidą neišsiųstas o vargeli
/1612-1701
sukasi žvaigždės ratais
aplinkui medžius palapinę
laužo liepsnas kylančias
aukštyn kibirkščių museles
pinasi kojos su batais
nuspiria grybų pintinę
žodžiai burnoj nutyla
išbarstę galūnių raides
ošia galvoj šimtas jūrų
kažkas tolumoj muša būgną
arba tai tik guolį suka
vėjas tarp miško pušų
gerklėj jaučiu skonį sūrų
ranka krapšto puodo dugną
tad kaip įsimaišė į sriubą
ta musmirė po velnių?
/1611
61×86 cm
kaip toj dainoj
kur iš šašvės į nevėžį
iš šio vingiais į nemuną
tolyn ar panašiai
per akmenis žaliais
gaurais linguojančiais
į amžinos dievo dainos
taktą srūva upės
tam vandens šokiui
neatsispiria daugybė rūšių
žuvų ir kriauklių
vėžiai ir lervos susitinka
ilgesnio gyvenimo paieškose
išpūstom akim blaškosi
iš baimės paskubomis ėda
patamsyje dumble
žybsi ašmenys ošia ore
saulės atspindys pralekia
upeliu ir nuskrenda į mišką
pūsteli vėjo gūsis
ir slysdamas paviršiumi
pasroviui nusineša
tekštelėjimus su raibuliais
riksmais ir prakaito lašeliais
ir kas galėjo pagalvoti
kur nuplauks ta vargšė
raudė kai ją per pusę
perkirto karys
mankštinęs įgūdžius
kardu įbridęs iki pilvo
į upę atkakliai mojavo
ir kapojo vandenį
pati nebežinodama
kas vyksta nei su šia
nei su kita jos puse
ji nuplaukė į jūrą
ir ten pateko į maišelį
kuris įkliuvo į žvejo tinklą
tas žvejys stebėjosi
laimikiu net nusikeikė
61×86×2 cm
akrilas, grafitas, aerozolis, lakas ant popieriaus
2 cm pločio baltas medinis rėmas
300.00€Į krepšelį
traška kopos dreba smiltys – kepa
pūstelėjus vėjui pokšteli
skylantis akmuo užsidega sausas
krūmas nurieda barstydamas anglis
kas gyvas rausiasi gylyn melsdamas
vandens lašelio jėgų ar amžinos
ramybės sudžiūvusia karšta širdim
kuri daužosi vis garsiau garsiau
kol ima šokčioti žemės ir kaulai
po jomis karšti akmenys smėlis
ir tampa aišku kad tai ne širdis
ne žemė daužosi dangus
Tlalokas* pjausto debesis žaibus
smeigia sau po kojomis trypia
verkia pajuodavęs staugia šimtu
balsų ant žmonos įsiutęs vėl
išvarė pagalvoti prasiblaškyti
nurimti kaip ir tada kai jis
tik pajuokavo pagąsdino truputį
kodėl ji nesupranta jo juokų?
* lietaus dievas
/1605
61×86 cm
ramus paviršius nei raukšlės
nei varlės kurkimo judesio
žuvies ratilai lelijų lapų
tu balta kaip sniegas
žaibas popierius vaiduoklis
nakty ir tyloje viena
rimtis po pusdienio riksmų
ir juoko ir laužų maudynių
dabar tik mėnuo plaukia
šlapiu lediniu veidu
sėlina kas naktį į tave
pažiūrėt ir šįkart
tu jo ištvert nebegali
tad sulingavus švelniai
nugrimsti į žvaigždėtą dangų
61×86×2 cm
akrilas, grafitas, lakas ant popieriaus
2 cm pločio baltas medinis rėmas
jis su pintine lėtai žingsniuoja. kažką niuniuoja, kyla garas iš barzdos.
saulės spinduliai glosto grybų kepures, linguoja nupjauti kotai.
ji šliaužia šlapiomis samanomis. braukia niežtintį pilvą
per šakas, per šaknis, per akmenis. pikta gyvatė.
batas slysteli ant šliužo. pintinė sudreba, pamesdama kelias žvynabudes.
vienos jų skėtis nusirita į mėlynes.
po šimts!.. nuaidi tarp šakų. genys nutyla, susvirpia čiurlys.
jis lenkiasi paimti grybą. kažkas tarp pirštų sujuda
ir ranką nutvieskia dieglys. gyvatė!
nuo diržo nusirovė peilį, smeigė į mėlynes, nudažė samanas krauju.
suspaudęs žaizdą, dantis sukandęs, užmiršęs grybus nuskubėjo į namus.
gyvatės siela išniro iš kraujų, pakilo virš kamienų ir šakomis nusivijo voverę, gegutę,
dievo karvutę, peteliškę, musę, kuri atskrido į žmogaus namus.
juose kalė šunyčių laukias. bus negausi vada: du rudai pilki ir vienas juodas žaliomis akimis.
jame gyvatės siela įsikūrė, kad gimtų geriausiu žmogaus draugu.
į tuos namus atėjo vyras kruvina ranka. tąnakt sutino, vėmė smarkiai,
bet liko gyvas ir sveiko pamažu. po mėnesio – lyg nieko ir nebūta.
šuva atsivedė tris šuniukus. du vyras išnešė į mišką ir užkasė po pušimi
kaip auką Indrajai. vieną pasiliko – juodą kaip naktis, miško žalumo akimis.
61×86×2 cm
akrilas, grafitas, aerozolis, lakas ant popieriaus
2 cm pločio baltas medinis rėmas
300.00€Į krepšelį
prieš tuos trimketuris ne 36
metus tėvukas kasė duobę kalei
kuri išbėgo lyg akla po ratais
žuvo kas jai užėjo kas bepasakys
o tėvas keikėsi kokia diena
išpuolė nelemta lyg ženklas
piktas kirto žemę kastuvu
riedėjo ašaros ir prakaitas kakta
štai žiežirbos duobėj pabiro
perskėlęs akmenį į dvi lygias dalis
suprato tėvas kad dabar žmona
jau su dvynukais laukia savo vyro
/1512
61×86 cm
turėjau šunį tokį gerutį
akim kaip sagutėm šypsojo
savo meiliu veiduku
vėmalus ėdė ir laižė
visų žandus ausis
draugiškai prisiglausdavo
ir miegodavom kartu
aš ji ir jis
ir dar vieną šunį turėjau
jis labiau piktas su svetimais
linkęs į konfliktus bet geeeras
apetitas valgyti tik duok
sočios vakarienės vis
draugiškai prisiglausdavo
ir miegodavom kartu
aš ji ir jis
/1511
61×86 cm
rytą vienu metu nubundame ir susižvalgome. kažkas džiugaus nutiko. jaučiam, bet dar nežinom. aplink ypatingai šviesu. lendam iš namų pasimankštinti – pasigrumti su meškiais. čiumpam, bet jie muistosi, nerimsta, dairosi, nesidžiaugia mumis. lyg drovisi, lyg bėda kokia būtų nutikusi. gal kokią šunybę iškrėtė? mes nežinom ir mums nuobodu.
grumiamės tarpusavy. Anuka parverčia mane į sniegą ir tada gulėdamas ant nugaros pamatau tolumoje saulės pašvaistę. apmitas džiugesio čiumpu Anuką už kojos norėdamas nuversti, kad ir jis pamatytų. nenoriu sakyti ar rodyti pirštu. jis ruonio stiprumo, bet ir man pavyksta jį parblokšti ant nugaros. tuomet išgirstu jo juoką. jis mostaguoja rankomis negalėdamas nieko pasakyti.
tupime ant sniego ir žiūrime kaip gražiai mirga spalvos. vakarėjant grįžta iš medžioklės tėvas. kruvinom rankom perbraukia mums per akis ir liūdnai pasako:
– Anguta* ateina
* vedlys, palydintis dvasias į mirusiųjų karalystę, kurioje jos metus miega.
/1510-11
tyla žingsniai pro užuolaidas
caksi į darbą ant stalo sukasi
arbata puodelyje sukasi dulkės
spindulių pluošte ruože gabale
šešėlyje bunda paltai šoka
raitosi puola ir prariję
kasdienę savo porciją laimingi
išeina pasižmonėti į orą
šviesūs debesys rūko gausiai
užvertę galvas būsimi keleiviai
nupurto pelenus vienas kitas
tingiai paspiria lapų krūvelę
girdi lyg ir vėjas sukilo
paukščiai jūra ošia arba
medžių šakos mojuoja matai
troleibusas važiuoja lėtai
/1510
į tą medinį namą dykynėj
labai toli amerikoj
jau kuris laikas niekas neužsukdavo
net vorai jame prinešę daug laimės
nežinia kam žmonės paliko
o gal tiesiog mirė tuose namuose
viduje nieko gero apaugę
surūdijęs grėblys ir šakutė
žolėse smėlėta lėlės rankutė
nei šuns nei katino nei karvės
nei kvapo tik paveikslėlis
nublukusio gaidžio
kartais įskrenda uodas smėlis
lapas tolimas žvėries kaukimas
aplankęs kambarius dingsta
pro langus ar plyšius
kasdienės šviesos spindulėlis
taip jau metai iš metų
surado tą namą sukilus audra
išrovė duris ir iškėlė į dangų
šukes ir vorus ir laimę
paliko
daug smėlio daiktų svetimų
ir tą paveikslėlį nublukusio gaidžio
/1509
61×86 cm
nublukęs rankšluostis ant virvės
jame siūbuoja vakaro lietus
ir kelnėse paklodėje šiek tiek
marškiniuose truputis likęs
dar liko perskaityti man
daugiau nei pusę
visų tų knygų
kur skaitau
auselė limpa skilęs dugnas
ir šiukšlės ant sienelių
puodelyje rusva bala
arbatos tiek belikę
prikrito į akis smilčių
kai kopose išsiritau
ko neišplovė jūra
parsivežiau namo
mama du broliai su dukrom
stasiukas ir teta rūta
visa žemaičių giminė
senelių nebeliko
dar liko daug
ir dar daugiau
nei 200 dienų
iki velykų
/1509
kaip sako
gled ju faund
ju lukin fo
arba: kad tau
tik būt geriau
dar sako: hai, kaip tu
laba diena, na, tai kaip
šimtas metų, kaip džiugu
na ir nutik tu man taip
koks sutapimas, na ir dienelė
kaip tik šiandien galvojau
ir štai tu. likimas
gal mes prisėskim
tokia proga, netikėtumas
juk šimtas metų
tai kaip tu čia atsiradai
nes aš ėjau kaip visada
kaip vakar, pvz
kaip eisiu. valgysiu
matai, aš valgau
man metas valgyti
tu supranti, tiesa
mes vėl galbūt dar susitiksim
aš tave pamenu, man įdomu
kas tau nutiko nuo tada
kažkiek pasikeitei
aš gyvenu su gyvuliais
man jie patinka,
nemeluoja. jau seniai
sunku man būti tarp žmonių
kaip sako
gled ju faund
ju lukin fo
arba: kad tau
tik būt geriau
/1501
– kažkada daug rašiau.
tau patiko laiškai, mano raštas.
– taip, tai buvo labai gražus metas.
miegojom mažai, buvo vasara, daug žolės…
– vaikščiojom miško takais kol pagaliau…
– radom raudonikių prie kelio krašto…
– ne ne, radome pėdsakus lapės. ar lūšies
– ką? mes bebrą negyvą suradom!
– tai ne tada. tada juk prie upės mes ėjom.
tu žinojai tą kelią į paštą.
keliavom ilgai, sutikom Martyną.
jis sakė, kad nesugavo
nei vienos žuvies.
jam tino koja, žaizda raudonavo…
– aha, atsimenu kaip jo koja ištino…
– bet mes skubėjom,
nešėme laišką. norėjau paliest
tavo petį kai pamačiau
tuos pėdsakus, kad ir tu pažiūrėtum.
– ai, aš ne taip tada supratau…
/1412
traukinys išvyko
stoviniuojam, dairomės
nežinom ką daryti
mes – pasilikom.
dulksna. ankstyvas rytas
stoties garsai, šlavėjas
ant bėgių guli gėlės
ir gruzdintos bulvytės.
– ko nori?! kas yra?!
supurto moteris mergaitę.
du vyrai nusišypso
tarp jų – juoda bala.
staiga kažkas įvirsta
šnopuoja, meta lagaminus
visi suprantam – šiko
ir tyliai išsiskirstom.
/121112
– Duosi man saldainių?
– Gausi…
Yokomen į kairę ausį
plūdė numesta ant kranto
žuvys upėj pliaukši
žvejo rankoj – tanto
užeinu į seną namą
tuščia. tik juoda katė
žaidžia su diržu hakamos
saulė leidžias už garažo
smelkiasi į dodzio
ir baltus diržus nudažo
sapnas: šunys, pistoletas,
riksmas, dūmai
ir atemi netikėtas
trys lašai ant tatamio
Vytauto, Sašos, Vytenio
prakaitas džiūva
blyksteli. o, kas čia tokio?
žaibas? peilis!
gokio
rytas. lapų šiugždesys miške
ežys gyvatei:
tu – labai lankstus uke
– kaip gyvenate, vyručiai?
šešėly beržo išgirstu
kata dori men uči
pavasaris. pievoje
pienės, barkūnai, ramunės mažytės
prašo ant jų ukemi daryti
– žinai, aš turiu tokias išlankstomas roges…
– man atrodo, kad nieko tu neturi, – nusijuokdamas įsiterpė Darius.
– ai, eik tu šikt gerai? – užsiplieskė Domantas ir jau nebežinojo kaip tęsti pradėtą mintį. – aš ne tau pasakojau…
– na gerai, papasakok apie savo roges, – draugiškai apkabindamas paprašė Darius ir apsisukęs ant kulno linksmai nužingsniavo.
– papasakok papasakok, – nusišypsojo ir Dalia.
Domantas ilgai tylėjo. atrodė sutrikęs. jis paniro į prisiminimus, kuriuos galima būtų pavadinti „kodėl nemėgstu Dariaus“. Dalia tuo metu tyrinėjo jo veidą, šmėksčiojančias grimasas ir nevalingus kūno trūkčiojimus. jos akys nuslydo žemyn ir ji pamatė, kad Domanto batraištis atsirišęs ir kai pritūpė užrišti, tai pamatė, kad ir jos atsirišęs. „na ir pokštai“ šyptelėjo Dalia ir surišo savo batraiščius su Domanto. tuo metu jis išniro iš prisiminimų, išsitraukė iš vidinės švarko kišenės origamiu sulankstytas roges ir uždėjo jas ant pritūpusios Dalios galvos.
– Dalia, šios rogės yra simboliškos. norėčiau tave ant jų pasisodinti ir keliauti gyvenimo vingiais, kartu čiuožti nuo kalniukų, nerti į pūsnis ir verstis kūliais. ar sutinki būti mano žmona?
/120426
Kartą trys princesės buvo įkalintos bokštuose. Visos jos buvo sesės trynės ir jas nelaimė užklupo vienu metu. Jos tuo metu kartu dainavo dainą ir džiaugėsi šviežios saulės glamonėmis (jau kurį laiką debesys slėpė saulės spindulius ir keletą dienų sesės tik neramiai nužvelgdavo dangų neužmatydamos debesų patalo krašto). Ir štai – puiki diena, debesų skraistė pagaliau išsisklaidė. Pievas, miškus ir seseris užliejo auksinė šiluma, o veidus – auksinės palaimos šypsenos. Tuo metu buvo aukso amžius, ir aukso pertekliumi mėgavosi ne tik žmonės, bet ir jų augintiniai. Princesės turėjo savo girią, kurioje ganėsi laimingi elniai auksu dabintais dantimis bei ragais, upėje turškėsi bebrai, traškindami užtvankas savo blizgančiomis burnomis ir apskritai apylinkėje buvo gražu apsidairius – šen bei ten blykčiojo aukso žvaigždelės tai žolėje, tai drevėje, tai danguje. Karveliai auksiniuose snapuose kasdien atnešdavo kokią nors džiugią žinią ar palinkėjimą iš gretimų ir tolimų kraštų, kuriuose gyveno labai draugiškos tautos. Kiekviena diena – prabangi šventė visai karalystei.
Tad tą gražią saulėtą dieną mūsų seserų daina staiga nutrūko ir jas užklupo baisi bėda – jos buvo pagrobtos, įkalintos bokštuose ir tik labai menkas ruoželis gražių saulėtų dienų tepatekdavo pro mažus langelius apkaltus storomis metalinėmis grotomis. Tie bokštai buvo neįtikėtino aukščio, tad pagalbos šauksmas aidėjo toli toli, krisdamas ant medžių viršūnių, upokšnių ir pievose besiganančių avių kaimenių. Ištikimi karveliai rado jų bokštus ir kiekvienai vis nešė geras naujienas, palinkėjimus iš gretimų bei tolimų, apie šią siaubingą bėdą nežinančių, karalysčių.
Nesibaigiantis seserų pagalbos šauksmas kasdien sklisdavo į pasaulį ir aidu grįždavo atgal. Jos girdėjo ne tiek aidą, kiek viena kitos šauksmą, bet to nesuprato ir jautėsi dar vienišesnės savo nelaimėje. Deja jų balsai silpo ir kasdien darėsi vis tylesni kol virto tiesiog šnypštimu. Nuo bokštų tas šnypštimas baidė net karvelius tad jie nebenešė gerų žinių.
Nežinia kodėl princesės buvo paliktos likimo valiai ir nuo įkalinimo bokštuose akimirkos niekas nesudrumstė jų ramybės. Kalinės nėrėsi iš kailio savo celėse iš sielvarto, vienatvės ir alkio. Kai išsinėrė (o tai nutiko visoms trims vienu metu skirtinguose bokštuose), jos jau buvo virtusios gyvatėmis nauja žvilgančia auksine oda. Sukaupusios naujas jėgas, sesės pakilo nuo grindų ir išsliuogė pro langelių grotas į laisvę. Apačioje gyvatės nudžiugo netikėtu susitikimu ir susipynė tvirtame apsikabinime drebančiomis iš laimės širdimis. Ašaros riedėjo skruostais, o dvišaki liežuviai nevalingai jas rinko. Princesių širdelėse užgimė tokia didi meilė, kokios kaip gyvos jos negalėjo prisiminti. Nebegalėjo išsipinti ir jų auksiniai kūnai, tad tvirtas seserų apsikabinimas tapo amžinu, pavertusiu jas trigalve gyvate, kuri šliaužiojo po apylinkes, gąsdindama nežinomos karalystės gyventojus.
Bijojo visi – voverės ir lūšys, skruzdės, meškos, triušiai, medkirčiai, jų žmonos, ubagai ir ponai. Nuo princesių seserų bėgo visas gyvasis pasaulis ir tai spaudė joms širdį. Mylinčią trigubą širdį. Jų meilė buvo tokia stipri, kad iškart pamilo trigalvę varlę, vakarojančią ant lelijos lapo, kurį siūbavo lengvo vėjelio genamos ežero bangelės. Keista varlė nespėjo išsigąsti netikėto ne mažiau keistos gyvatės apsilankymo, nes ši akimirksniu stipriai apsivijo varlę savo auksine uodega ir išbučiavo visas tris galvas savo trimis poromis lūpyčių. Čia įvyko netikėtai gražus stebuklas: seserys pavirto dailiomis mergelėmis, o trigalvė varlė – trimis princais, kuriuos iš bjauraus pavidalo išvadavo meilės kupini bučiniai. Tarp šių trijulių neabejotinai tuojau pat būtų įsiplieskusi amžina meilė, tačiau seserų glėbys buvęs toks smarkus, kad net mirtinas. Princai, atgavę savo žmogišką pavidalą griuvo suknežintais kūnais į žolę ir išleido paskutinius kvapus šnabždėdami meilės žodžius, o princesės pasinėrė į jų žydras akis, kuriose gyvybė nenumaldomai blėso. nejučia tas akių mėlis ėmė jas vis giliau traukti į save ir neilgai grimzdusios sesės pajuto, kad atgal jau nebegrįš…
Tokio margumo nuotykių neišgyvenusios princesės nuskendo princų akyse ir nuo tada su jais gyveno amžinoje laimėje, bet kur ir kaip jau niekam nėra lemta žinoti.
/1201
vyras varine barzda tikrai žino
kodėl čia yra ir ką dabar daro
žiūri į priekį jo akys geros
veidas visus kažkodėl nuramina
saulė be pėdsako rėžia jam kaktą
lapų šešėliai užglaisto raukšles
vėjas įspraudžia į delnus gėles
iš jų ruošia guolį, ten miega kas naktį
liepos naktis kartą buvo linksma
ilgai dainos, šokiai aidėjo miškais
lig ryto lietaus liepsnos šoko su jais
sudegino vyrą, bet liko barzda
/110930
vienas mano senelis išsirovė dantį, tada pasisuko į kitą ir sako: – o, dar visai sveikai atrodo! kitas sako: – ooo, parodyk. paėmė drebančiomis lūpomis iš pirmo senelio pirštų ir užsimerkė šypsodamas. mmm, pieninis, – tarė nurijęs. tada atlošė galvą ir išsižiojo. iš gerklės pasimatė mažas daigelis. jis gana sparčiai stiebėsi ir šakojosi, o senelis lyg nuobodžiautų – dairėsi aplinkui, susidėjo rankas ant klubų, atrodė tarytum žiovauja. tada išsitraukė iš kišenės veidrodėlį ir per jį žiūrėjo kaip iš burnos dygsta tas medis. pirmas senelis tarė: – nieko sau. iš kišenės išsitraukė fotoaparatą ir nupaveikslavo juos abu, šypsodamas į objektyvą. tada žvilgtelėjo į laikrodį. kitas, iš galinės kišenės išsitraukęs bloknotėlį su pieštuku, atsiduso ir užrašęs „tuoj, palauk“ parodė pirmajam seneliui. ant medelio išsprogo balti dideli pumpurai ir visoje vonioje labai pakvipo. praskrido drugelių pora, kamanė dūzgė aplink žiedus, ant šakos nutūpė paukštelis ir ėmė garsiai čiulbėti. – ką ten taip ilgai darai? sriuba aušta! – pasigirdo močiutės balsas už durų. senelis sunerimo, apsižvalgė, tada žvilgtelėjo į bloknotą rankoje. – tuoj, palauk, – atsakė, nusibraukė kraują nuo lūpų ir dar kartą pažiūrėjęs veidrodyje sau į akis, riktelėjo, – ateinu! pasisuko durų link, bet negalėjo pajudėti – kojos buvo įaugusios į grindis. – na čia dabar? – pralemeno žiūrėdamas į savo kojas. suėmęs už šlaunies truktelėjo koją aukštyn, tačiau padas buvo tvirtai prilipęs. senelį suėmė pyktis ir, košdamas pro dantis „vaikščiojau iki šiol, vaikščiosiu ir toliau“, ėmė rauti koją lyg ropę iš žemės. išrovęs ją su dideliu grindų gabalu, prilipusiu prie kojos, jis pergalingai nusikvatojo: – cha chaaa! nedelsdamas čiupo antrą koją su tuo pačiu įniršiu ir gerai timptelėjęs ją taip pat išrovė. grindų skeveldros pabiro į šalis ir senelis užsikosėjo pro dulkių ūką vos įžiūrėdamas duris. ranka pakilo rankenos link. ant tų gabalų kojos slydo, krypo, linko, tad tik tvirtai įsikibęs į kriauklę senelis atsistojo visu ūgiu ir spyrė į duris kartą, kitą, trečią… spynelė, vyriai lūžo ir durys išgriuvo, o senelis metėsi iš vonios. – ar pasiutai, tėvai? – susiėmė už burnos močiutė ir šastelėjo ant kėdės. senelis klupdamas, su trenksmu įvirto į virtuvę. močiutė kurį laiką žiūrėjo jam įkandin – kaip jis perlipo per stalą, atlapojo virtuvės langą, išsliuogė pro jį į kiemą ir bėgo tolyn šaukdamas: – kur tas tavo viralas?! tada apžvelgė kambarį, pamatė du žalius žiburius po lova, ir pasilenkusi pasakė – kic kic kic…
/100105
Šiandieną dar tik pietūs,
o jau kiek atlikta gerų darbų:
mažiukas čečkavotas, mankštelės padarytos,
išneštos bio, „visos kitos“* šiukšlės,
su Joru vaikščiojom iš ryto,
priduoti buteliai, plastmasė ir skardinės,
iš parduotuvės picų parvežta,
kopūstas, sultys, gliogis bei grietinė,
sudėtas gravitonas ir paštas pažiūrėtas,
laiškelis parašytas ir dar gal vienas
į pašto dėžę bus įdėtas.
vajetau jetau, kiek gerų darbų
lig vakaro bus atlikta šiandieną…
* – tos, kur nei bio, nei kartonas ar stiklas, popierius, metalas
/091118
Kieme pilnatis, baisiai šalta
pėdos sniege, mėnuo baltas
krenta ant jo mažas lašas
vaizdas sudrėksta, parausta
vilkai jame kaukia į dangų
garsiai, net gerklę paskausta
einu, krentu į pagalvę
baltais dantimis, raudonom akimis
ji klausia: ko šūkauji naktimis?
/091005