lietus ėmė belst į makaulę
krūmelį kiekvieną kampelį
nes smirdantis š*das iškrinta
Šis paveikslas remiasi žinomu posakiu iš Francis Bacon esė „Apie drąsą“. Joje Mahometas įtikino žmones, jog pašauks kalną pas save, o nuo jo viršūnės melsis tikintiesiems. Mahometas šaukė kalną ateiti, bet kai kalnas liko stovėti vietoje, pranašas nesutriko ir tarė: „Jei kalnas neateina pas Mahometą, tai Mahometas eina pas kalną.“
Paveiksle Mahometas ir kalnas pateikiami kaip atskiri, bet tos pačios aplinkos elementai. Jie spalviškai suderinti su fonu, tarsi į jį įsiliejantys, tačiau žiūrovas magnetų pagalba gali keisti jų padėtį paveikslo plote. Taip jis tampa kone Dievu ir įgauna galimybę nuspręsti, kas kur gali „eiti“ bei fiziškai perkelti į kitą vietą. Šis pasirinkimas nėra vien žaidimas, bet ir refleksija apie veiksmą bei atsakomybę.
Visais laikais antgamtinės galios būdavo baimės, pagarbos, įtikėjimo pagrindu. Šiame darbe sąmoningai siekiama nesureikšminti stebuklo kaip tikslinio įvykio. Judantys elementai yra ne triukas ar mistinė galia, o siūlymas domėtis tikėjimo, tiesos ar išminties šaltiniu.
Šis kūrinys yra apie valią imtis veiksmo bei iškelia klausimą: ar mus domina tik stebuklas, ar jo prasmė? Norime tik triuko, pramogos ar ir tam tikros žinios, išminties?
85,3 x 44 cm
Akrilas, aerozolis, gintaras, magnetinė plėvelė, lakas ant faneros
Šis kurinys yra apie cikliškumą, kaitą, patirčių ratą, pasikartojimus, kurie neišvengiami, kuriuos pastebime, pagal kuriuos gyvename, kuriuos įsivaizduojame ir projektuojame ateičiai. Patirtis esame linkę vertinti per priešybių prizmę: kaip pakilimus ir nuosmukius, sėkmę ir vargą, malonumą ir skausmą, šviesą ir tamsą.
„Po šviesos bus šviesa“ siūlo pažvelgti į reiškinius kaip į neišvengiamai prasmingą procesą. Mes nežinome kur link veda nemalonios, skausmingos patirtys ir juk pasitaiko atvejų, kai galime suprasti, jog jos gali būti slenksčiu į gilesnį supratimą, įgudžius, brandą. Šviesa nėra vien būsena. Ji tampa kryptimi, galinčia išryškėti bet kurioje gyvenimo atkarpoje.
25 x 80.5 cm
Akrilas, grafitas, markeriai, lakas ant medžio plokštės
Linijinis, pusiau abstraktus piešinys vaizduoja delnus, ramiai gulinčius kartu, sudėtus į dhyana mudra padėtį meditacijai. Tai lyg nuoroda į ramybės būseną, kurios link veda meditavimas. Likusio kūno nėra, rankos atrodo lyg nukirstos ir atrodytų susijusios su kančia, bet yra baltos, tad galima suprasti, jog jos priklausė skulptūrai, kuri buvo nugriauta ar laikui bėgant sunyko, bet rankų padėtis išliko sveika, lyg neįveikiama jėga būtų jas išsaugojusi kaip amžinos ramybės simbolį.
Jei ne raudona spalva, kūrinys būtų monochrominis, juodai baltas. Raudona įkvepia gyvybės, yra lyg šiltas žmogaus kraujas, srūvantis piešinio linijomis, sudarančiomis rankų kontūrus. Taip išryškinamas ryšys su žmonėmis ir jų siekiu amžinai ramybei, kuri įkūnijama akmeninėse žmonių skulptūrose.
67 x 35 x 1,7 cm
grafitas, pieštukai, akrilas, markeriai, lakas ant medžio plokštės
Tai – abstraktus mišrios technikos kūrinys, reflektuojantis vertinimo, statuso ir savęs suvokimo temas. Paveikslo siužete – kalakutai, kurie giminystės ryšiais siejami su povais, tačiau neturi jų simbolinio svorio ar vizualinio prašmatnumo. Patelė žvelgia į patiną ir konstatuoja: „ne povas“.
Ši frazė yra ne tik pažodinė, bet ir perkeltinė. Ji nurodo į mūsų žmogišką polinkį lyginti, nuvertinti, siekti ryšių su tuo, kas atrodo vertingesnis ar išskirtinesnis, kartais visai nesąmoningai. Ironiška, jog vertinimą teikianti figūra – taip pat paprastas, kaimiškas paukštis.
Kūrinys su lengva ironija ir santūria raiška kalba apie troškimą būti „kažkuo daugiau“, nepastebint, kad patys esame dalis to paties peizažo. Tai vaizdinis komentaras apie mūsų kasdienį tylų, bet universalų teatrą.
75 x 50.5 x 1 cm
akrilas, pieštukai, purškiami dažai, markeriai, grafitas, lakas ant medžio plokštės
Būna, kad ir tarp bebrų „perbėga juoda katė“. Gal ko nepasidalino, gal ne taip pažiūrėjo ar dar blogiau… Žodžiu, vienam bebrui panižo dantys ir jis suknežino kito bebro statytą užtvanką, taip atlaisvindamas gausybę vandenų, kurie atgavę laisvę nukurnėjo begaliniais vingiais ir šlapiuose upelio krantuose paliko netikėtą dovaną blizgučių mėgėjams – gausybę aukso smilčių.
Šis paveikslas atspindi ne tik žaismingą pasakojimą, bet ir gilesnį emocinį peizažą. Jame atrandami konflikto, įtampos, sąstingio, išsilaisvinimo bei netikėtumo momentai. Kaip ir gamtoje – kai įtampa atslūgsta, tai, kas lieka, gali nustebinti: kartais griuvėsiai atveria turtus.
Simbolinis peizažas, kuriame spalva ir jausmas kyla lyg potvynis, o nuslūgsta su prasme.
69,5x35x1,5cm
3,3 kg
markeriai, grafitas, pieštukai, purškiami dažai, akrilas, fiksatyvas ant medžio drožlių plokšės.
Kai kada apie žmones sakoma: paaugo dvasiškai. Dvasiškai ūgtelėjęs žmogus turėtų būti kitoks, bet kaip pamatyti, jei jo išorė neypatinga, neišskirtinė? Gal tai galima kažkaip pajausti? Jei akylai stebėsi žmogų, tai gal net įsijausi į jo buvimą ir susidarysi nuomonę, kad jis toks, nes elgiasi/jaučiasi taip, bet ar toks vertinimas bus tikslus? Kokia tada iš jo nauda?
Šis kūrinys metaforiškai iliustruoja neakivaizdžią, vidinę žmogaus kaitą, dvasinę plėtrą, subtilią ribą tarp esmės ir išorės. Juk augimas ne visada matomas – bet jis viską keičia.
Ryškios spalvos ir formų dinamika atsakymų neteikia, bet kviečia pajusti tai, ko negalima užčiuopti.
2 x 26,5×76.5×1.5 cm
aerozoliniai dažai, markeriai, grafitas, fiksatyvas ant medžio plokščių
eini ir girdi kaip švilpia plyta. šiaip sau plytos juk nešvilpauja. mažom lūpytėm, lyg būtų puikios nuotaikos saulėtą rytą, kai mankšta jau padaryta, o pusryčiams glotnutis su šviežiomis braškėmis. ir viskas taip puiku! skamba telefonas, sakai alio, o tau atsako valio, jūsų tyrimai rodo, kad dar pagyvensite.
Viena boba prieš gavėnią gaudavus gerovės ženklą va taip su draugėmis pinigaudavę: iš santaupų prisipirkdavę dolerių ir atsidavusios mėnesio pasninkui melsdavos ant pilvo sugulusios, po savim tuos dolerius pasikišusios. Po to pasninko dolerių kursas kildavęs ir jos eidavę jų parduot. Dėl to bagotos buvo ir galėjo pilna dūšia aukot. Bažnytelą ana kokią pastatydino.
Spalvinimo knygos yra pasaulyje plačiai paplitęs reiškinys. Savo mažomis rankelėmis spalvina ir šio, ir kito Žemės pusrutulio mažutėliai. Tų knygų turinys be galo margas temų prasme ir prašosi būti išmargintas tiesiog – spalvomis. Pats nekalčiausias tyrų sutvėrimų užsiėmimas. Jie nekalti, nes nežino, kad būna šventų dalykų, kuriuos privalu gerbti ir su kuriais reikia elgtis pagal tam tikras taisykles, todėl tas nežinojimas yra šventas. Suprasime ir atleisime, jei vaikas flomasteriu pripieš ant švento paveikslėlio, sulaužys šventą figūrėlę ar išplėš puslapį iš šventos knygos. Jam vienodai šventas visas pasaulis, kurį norisi visaip ištyrinėti, pažinti, suprasti.
O kokie esame suaugę?
Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“. Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“. „Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima. O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.
Mt 18
iš „keletas puslapių iš spalvinimo knygos“ serijos
100x140x3 cm
akrilas, grafitas, fiksatyvas ant drobės
Spalvinimo knygelės mylimos vaikų visame pasaulyje. Smalsiomis rankomis jie pripildo kontūrus gyvybės – kartais išeidami už linijų, kartais pasirinkdami netikėtas spalvas. Vaikams visas pasaulis yra šventas, nes dar nėra nieko sureikšminto, nieko, kas būtų per šventa paliesti nederamai.
Net Buda po medžiu – ramus, išmintingas, nepasiekiamas – gali tapti vaizduotės ir spalvų žaidimo lauku.
O kas nutinka, kai užaugame? Ar įžvelgiame šventumą visur, ar brėžiame ribas tarp to, ką galime liesti, ir to, kas tampa nepasiekiama?
Šis kūrinys kviečia žiūrovą grįžti prie to vaikiško smalsaus, nebijančio, nuoširdaus žvilgsnio, kuriame pagarba reiškia ne atstumą, o atvirumą.
„Tai, kas esame šiandien, kyla iš vakar dienos minčių, o šiandienos mintys kuria rytojaus gyvenimą: mūsų gyvenimas yra mūsų proto kūrinys.“
– Dhammapada, 1:1–2
iš „keletas puslapių iš spalvinimo knygos“ serijos
100x140x3 cm
akrilas, aerozolis, grafitas, fiksatyvas ant drobės
Tai – žaismingas prisilietimas prie šventosios Krišnos figūros per itin laisvą spalvinimą, atspindintis vaikišką santykį su tradicijomis, pažinimą per saviraišką. Ryškios spalvos ir nerūpestingi potėpiai susipina su kanoniniu religinio paveikslo kontūru, kviesdami susimąstyti apie nekaltumą, garbinimą ir žmogaus būdus prisiliesti prie dieviškumo. Tai – dalis tęstinės serijos, kurioje dvasiniai simboliai įgyja naują, spontanišką formą, balansuoja tarp pagarbos ir laisvės.
„Kada tik tiesa nyksta, o netiesa kyla, O Arjuna, tada Aš pasireiškiu pasaulyje.“
– Bhagavadgita 4.7
iš „keletas puslapių iš spalvinimo knygos“ serijos
100x140x3 cm
akrilas, grafitas, fiksatyvas ant drobės
dviem žodžiais
kalbos nepasakysi
dviem dantim
kepsnių nesukramtysi
dviem pirštais
arklių nesulaikysi
dviem švirkštais
ligų nesustabdysi
dviem rožėm
laukų neužsodinsi
dviem žuvim
minios nepamaitinsi
jeigu kada nors žiemą
kas nors miške dejuotų
tai reiškia žmogui tam
gana prasta diena
jeigu kada nors žiemą
girdi kaip pokši ledas
tai gali atsiverti
po kojom praraja
jeigu kada nors žiemą
jauti kad šlampa koja
tai nieko stebuklingo
tiesiog skylė bate
jeigu kada nors žiemą
matai gėles ar žolę
tai reiškia žiemai tai
gali sakyt ate
Paveiksle nėra aiškaus vaizdinio siužeto. Tai ne iliustracija, o vizualizuotas pasakojimas. Drobę dengia ranka rašytas tekstas – lyg dienoraščio puslapis ar ištrauka iš šiuolaikinės pasakos, kurioje eilinis žygis į gamtą virsta netikėtu susidūrimu su laukine jėga.
Spalvotos grafito dėmės kuria asociatyvią nuotaiką: aplinkos koloritą, nuojautas, foninius garsus ar emocines būsenas. Vizualinis paviršius neužbaigtas, netvarkingas, tarsi tyčia vengiant „paveiksliškumo“. Vienintelis konkretesnis elementas yra lipdukas, įkomponuotas kaip simbolinis ženklas ar pasaulio fragmentas, kurio dalis nutekėjusi į drobės nugarinę pusę. Tai lyg užuomina, kad dalis reikšmės pasislepia iš žiūrovo akių, palikdama vietos vidiniam traukos procesui.
„Traukos jėga“ tampa pasakojimu ne vien apie įvykį, bet apie būsenas, apie tai, kaip žmogų veikia tai, ko jis galbūt net nejaučia. Tekstas pasakoja vieną siužetą, o vizualumas kalba apie kitą. Taip kuriama įtampa tarp minties galios ir fizinės tikrovės.
išeina vyriškis į mišką
cypteli vyriai trinkteli durys
kosti į kumštį spjauna į balą
jam eiti dvi valandos kelio
šunų jis negirdi ausinėse kalba
lektorius apie minčių galią
pritraukti dalykus kurie labai svarbūs
plius minus kaip riteriui kardas
atsiremia nuspiria vyžą
50x70x1,5 cm
grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės
langas uždarytas
deganti šviesa
kviečia žvelgt į vidų
ten tavęs nėra
ko čia atskubėjau
persėdimais trim
jei už durų stoviu
užmerktom akim
ką tau pasakyti
ko aš čia esu
štai einu pro šalį
vakare vėsu
ko nepasišildžius
mėtų arbata
bet juk ne vėsu dar
priežastis kita
laikas jau grąžinti
skolintas knygas
juk senų seniausiai
perskaičiau visas
betgi atskubėjau
persėdimais trim
žinoma be knygų
spurdančia širdim
man taip begalvojant
ką tau pasakyt
kaip duris galėčiau
šias atidaryt
patekėjo saulė
ant žolės rasa
jau išaušo rytas
aš vis stoviu čia
pasigirsta juokas
aidi per laiptinę
aš girdžiu tave
dūžtančią stiklinę
žingsniai vis garsėja
sparčiai trepsi batai
štai ir susitiksim
nors ir ne viena tu
Beveik visas šio paveikslo paviršius yra tamsus, tarsi vaizdas dar negimusio kūdikio užmerktose akyse. Iš šios tamsos ima ryškėti ranka rašytas poetinis tekstas – šviesa, į kurią keliauja nauja gyvybė. Jame kalbama apie mažo žmogaus kelionę pas tėvus ir jų pastangas jį sutikti su meile, rūpesčiu, besąlygišku atsidavimu.
Tekstas, papuoštas vaikiškais lipdukais, tampa ne tik vizualiu elementu, bet ir simboliniu švytėjimu, lydinčiu žmogų jo pirmuosiuose žingsniuose iš nežinomybės į artimus santykius. Paskutinė eilutė nuskamba dviprasmiškai, bet juk tėvai laukia verkimo ne iš žiaurumo, bet kaip patvirtinimo, kad jų vaikas gyvas, kvėpuoja, yra sveikas.
kai gimsta žmogutis
toks mažas mažutis
toks mielas nekaltas
tyras kaip šaltinėlis
iš tamsos į šviesą
atiteka pas žmones
kurie iš karto stengiasi
iš kailio neriasi
naktimis nemiega
kad tik tam žmogučiui
nieko netrūktų
šilta gera būtų
rūbelių maistelio
barškučių palučių
ant rankų nešioja
dainelę niuniuoja
tie patys žmonės
nuo pat pirmųjų
gimimo minučių
tikisi jog tas žmogutis
mokės garsiai verkti
50x70x1,5 cm
akrilas, grafitas, tušas, lipdukai, lakas ant drobės
plaštakių gražumas juk toks
noris amžiais laikyt po stiklu
gėlių spalvos formos kvapai
bent trumpam atgaivina namus
burnon norisi įsidėti
randai ir įdrėskimai
tas pralaimėtas ginčas
lyg plunksna išraižytas
ant nugaros ir šonų
išlūžę du dantukai
sudarko šypsnį šukų
kurios kasryt juokauja:
kur palikai karūną?
dėmė ant marškinėlių
su užrašu palomé
užantspauduoja dieną
prieš pat naujus metus
dar šiandien užpustys
pėdų žymes ant smėlio
kurios man atminty
iškils tavo vardu
50x70x1,5 cm
akrilas, grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės
kabėjo benamis miške
supavosi vėjo bangelėse
laukė kol kokia muselė
ims virpinti jo hamako stygas
tokia tad būtų likimo dovana
tačiau staiga jį nusinešė
ne netikėtai kilusi vėtra
rytinis grybautojas
sėlinantis ir dairydamasis
su mažu peiliuku rankoje
pakeliavęs ant rankovės
voras atsidūrė namuose
kuriuose ir apsistojo
grybautojas su šeima
ilgai ir laimingai gyveno
50x70x1,5 cm
akrilas, grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės
ištekėjo pilnas mėnuo
pro grotų juodas skylutes
į šaltį požemių kalėjimo
jį vandenys žemyn nuneš
šlapi stiklai man akyse spindėjo
ir būgnu daužėsi širdis
mėnuo to nė nepastebėjęs
lyg įsimylėjęs raudo saulei prieš akis
50×70 cm
džyru džyru tepu šlepu tuku tuku
socialinė asmens padėtis
sociologinio akmens podėlis
sugulovai armėnijos papėdėje
psichologijos daktaro laipsnis
psicholeptikai daro liapsusą
psichodelinė dakaro laisvė
perprasti visas funkcijas
perkąsti vaisių fuksiją
paspausti vištos furunkulą
struktūrinio žanro specifika
skulptūros žiemos spektaklyje
stambulo žarnų spektras
troleibuso priekyje
pasiimti pensijos
nusipirkti Entresto
kaip ant megztinio
išėjo tėvelis į mišką
siekdamas vieno grybo
slydo ant kito
ir krito laisvai it kaštono sėkla
į minkštose samanose
tykantį akmens kiaušinį
skilo jo galvelė it kaštono luobelė
pasiliko tėvelis ramybėje
miško maitinti
išaugo toje vietoje ąžuolas
tvirtas it žemaities valia
išėjo motinėlė į mišką
metė pintinėn grybą po grybo
ir vienas staiga purpt
išsprūdo tarp pirštų
o gi ten pelėdos vaikelis
iškritęs iš ąžuolo drevės
motinėlei širdį suspaudė
ir įkėlė ji pelėdžiuką
atgal į jo namus
išėjo visi vaikai į mišką
pažaisti robiną hudą
puolė lakstyti su lankais
vienas į kitą strėles laidyti
gerai kad netaiklūs būdami
sveikomis akimis namo parbėgo
vienas jų tą naktį
pelėdą sapnavo
tėvo balsu dėkojančią
už išsiilgtą pasimatymą
kartais noris pagalvot
kartais taip daryt nereikia
kartais reik dainuot ir šokt
kol nusėda batareika
ištekėjo pilnas mėnuo
pro grotų juodas skylutes
į šaltį požemių kalėjimo
jį vandenys žemyn nuneš
šlapi stiklai man akyse spindėjo
ir būgnu daužėsi širdis
mėnuo to nė nepastebėjęs
lyg įsimylėjęs raudo saulei prieš akis
dėl begalinės karotenų naudos,
kuo gausiau grūskime į pilvus
oranžinį maistą
jei kas nors gerdamas tabletę galvos
jog rimtai gydosi, iš tiesų
ir cukrus tampa vaistu
Šis abstraktus kūrinys yra emocinio prisiminimo vizija, kurioje susilieja energija, judesys, netikėtumas ir lūžis. Sukūriuotos žalių ir mėlynų tonų bangos primena gamtos stichiją, o kampuotai nutiesti mediniai segmentai kerta paveikslo paviršių tarsi žaibo blyksniai. Jie įrėmina akimirką, kai praeities įvykis staiga vėl įsibrauna į dabartį.
Tai – netikėtas susidūrimas su praeitimi, tiek fizine, tiek vidine. Paveikslas kalba apie momentą, kuris kadaise buvo pamirštas, bet dabar griausmingai sugrįžta – kita forma, kitu laiku, bet su ta pačia jėga.
Kūrinį lydi poetinis tekstas – lyg sapniškas prisiminimo ir dabarties susipynimas. Vaikiškas entuziazmas, trauma, kibirkštis ir kava ant terasos susilieja į pasakojimą apie dieną, kai smėlyje pasislėpęs kibiras nukovė „karį“, ir dieną, kai žaibo pakirsta kėdė atnešė atgal visą kūnu įrašytą praeities pojūtį.
staiga atsiminiau tą dieną
buvau kupinas jėgų lyg patrakęs
šokinėjau nuo plytos ant plytos
balansavau iškėlęs vieną koją
kaip karateka kung-fu meistras
mojuodamas rankomis ir kojomis
plačiai primerktomis akimis
kaip kątiktai matytam filme
lūžo koja kai drąsiai šokau
į gilų smėlio griovį truputį
primerktomis akimis šaukiau
kyaaa sukaupęs jėgas į pėdą
smigo užkasto kibiro briauna
mane netyčia nugalėjo
pamirštas miegantis kibiras
smėlio griovyje blykstelėjo
žaibo siūlas kirto medį
lyg kardu man prieš akis
viršūnė nulėkė žemyn kitas siūlas
smigo į mane per vėlai
terasoje su garuojančia kava
suskubau pašokti nuo kėdės
šaukdamas aaaaa aš išgirdau
kaip pokštelėjo lūžus koja
nukritus kėdei atsiminiau tą dieną
šokinėjau mojavau balansavau
kaip meistras kątiktai matytam filme
primerktomis akimis šaukiau
griovy riedėjo ašaros stambiais lašais
lietus ramino sužalotą medį
tą dieną kibiras įveikė mane
žaibas šiandieną nugalėjo kėdę
51×81,5×4 cm
akrilas, aerozolis, grafitas, markeriai, lakas ant medžio plokštės
2 cm pločio baltas medinis rėmas
Yra žmonių, sukryžiuojančių pirštus, kai smarkiai nori, jog kažkas įvyktų, kad pasisektų. Lai tai būna nuolatinės sėkmės simbolis, primenantis, kad burtas jau vyksta.
Dariau šį simbolį gana abstraktų, kad vaizduotė pažaistų su prisiminimais ir pateiktų savų asociacijų, o gal net atmintin iškiltų kokia svajonė, kuriai įvykti reikia šiek tiek sėkmės.
20 x 33 x 2 cm
akrilas, grafitas, tekstilė, lakas ant medžio formų
Kūrinyje abstrakčiai vaizduojama kariauna yra tarsi šešėliai, judantys per šaltą, snieguotą kraštovaizdį. Jų žingsniai sunkūs, pečius slegia pareiga. Nors jų kūnai šarvuoti, griežti, ištvermingi, viduje ima busti ilgesys. Kelyje į kovą tyliai smelkiasi prisiminimai apie namie likusias moteris, jų dainas, rūpestį, jų glostantį balsą. Tarp išorinio kietumo ir vidinės trapumo bangos esanti priešybė tampa pagrindine paveikslo emocija.
Tarsi sniegą tirpdanti šiluma, šis jausmas skverbiasi į jų sąmonę: švelnus, bet neįveikiamas. Tai yra ne silpnumas, o žmogiškumas, aidas iš sąmonės gelmių, kad visiems ir visuomet išlieka poreikis meilei, būti suprastam ir nuramintam.
suėjo būriai neramių vyrų šiandien
jie kariai sulindę į šarvus
geležies brezento odos suveržti
pilvai tvinksi aidi širdies ritmas
smilkiniuose pulsuoja sunkiai
kyla kojos iš burnų garuoja
į dangų akys nepakyla nugaras
slegia sunkūs prietaisai jų
gyvybėms gelbėti kitas gesinti
reikia dėl vaikų dėl paliktų namų
dėl moterų dainų apie lapes
berželį bernelį žiedelį dievą
pievas upes obelynus
palikę už nugarų mina sniegą
kas prisiminime kas svajonėje
ar ašarą braukdamas rožančių
sakydamas juokauja kreiva šypsena
kosėdamas numeta pirštinę
ant sniegu dengtos protėvių žemės
žybsi snaigės mirksi paliktų
mergelių akelėmis spaudžia
gerkles drėkina vyrų akis ašaros
krenta į sniegą tyliai gylyn
į sušalusią žemę tirpdo sustingusias
šaltyje protėvių sielas žadina
viena po kitos seniai kovoje
kritusios dvaselės nubunda kyla
į vyrų širdis smelkiasi ramybe
į ausis ošia motinų lūpomis
šššššš geras mano vaikeli
būk ramus ąžuolėli
vabalėli mažas
mano
61x80x2 cm
akrilas, grafitas, markeriai, medžio formos, audinys, lakas ant drobės
niekaip negaliu sutikti su tuo
kokiu gimiau šiam pasauly
tad keičiu tai ką pavyksta
kasdien darau ką galiu
didumą savo nepadoraus kūno
dengiu patraukliais drabužiais
kartais net po keliais sluoksniais
prakaituoja mano smirdanti oda
kaip ir visi normalūs žmonės
specialiai tam sukurtomis žirklėmis
nukirpęs išmetu savo plaukus ir nagus
o šie lyg tyčia vis atauga
mokslininkai bei išradėjai
kasdien stengiasi man padėti
su kosmetika medicina ir implantais
ačiū gerieji už pastangas įveikti gamtą
kas čia nukrito?
kas čia guli?
ant suoliuko
kiek taip gulės?
o, jau pakilo?
taip lengvai
kaip plunksna?
kaip sausas lapas?
vėjo pabučiuotas
blyškus kaip angelas?
mykolas, gabrielius?
boleslovas
plyšusi debesų bomba
trupina langus namų
ir nutyla
akmuo staiga nuskyla
garsiai rieda nuo kalnų
ir nutyla
piktas barzdotas vyras
rėkia žvėries balsu
ir nutyla
kur bebūtum viduj
dangaus balsas klausia
ka tu darai, žmogau?
jam eiti dvi valandos kelio
plius minus kaip riteriui kardas
atsiremia nuspiria vyžą
senas senas namas dega
gaisrinių sirenos gaudžia
senas miškas irgi dega
gaisrininkas graudžiai verkia
gyveno katė gražų gyvenimą
gulėjo ant pledų gyvenimus tris
po to nugyveno dar kokius penkis
klausydama kaip jos Bronislova knarkia
vienas paukštis buvo pelėda
kitas buvo kuosa ar varna
dar ir žuvėdra buvo ne kiras
o paskutinis paukštelis tai šarka
senų senovėje, kai žemaitija dar buvo pusės pasaulio dydžio, prisikeliavę po europos platybes, samogitai audringai švęsdavę savo sugrįžtuves iš svečių šalių ir visi gerai suprantame kam tai visai nepatikdavę – jų gyvenimo gėlelėms – žmonoms. juk jos, likusios be savo vyriškų pusių, laukdavo prie vartelių, akis į tolį pražiūrėdavo, o tie didžiavyriai, grįžę iš savo taip vadinamų kovų, pirmumą teikdavę arielkai. kai po kažkelinto karto tos vyriškos girtuoklystės įgrįso, ėmė moterys bausti ugninį vandenį pamilusius ir su juo joms „svetimaujančius“ vyrus. aišku, ta bausmė – negausi sekso – buvo laikina ir (pasirodo) ne tokia jau ir veiksminga, tad augant nevilčiai ir įniršiui, teko joms spręsti problemą iš esmės. tai reiškia, kad eilinės karžygiškos jų vyrų kelionės metu, likusios vienos (po visų naminių reikalų), jos sukauptas nuoskaudas ir taip vadinamą seksualinę energiją ėmė taškyti rankomis ir kojomis. gal taip likimo buvo numatyta, o gal begalinio moteriško talento ir intuicijos dėka, visas tas terapinis procesas išsivystė į meistrišką savo kūno panaudojimą tiems reikalams, kuriems vyriškiai iškeliaudavo į gretimus kraštus, t.y. mušti žmones.
po kurio laiko jis pabudęs sužinojo, kad įtūžusi jo pati ištaškė visą linksmąją kompaniją. po to gailėjosi, ilgai verkė ir dėjo ant sumušimų kompresus. tuosyk, galima sakyt, žmogiškai suprato, kad tokiu būdu problemų spręsti visgi nederėtų. visapusiškai atsigavę vyriškiai kaip tik prašėsi išmokomi tokio stebuklingo būdo mušti žmones, bet ilgainiui supratę, jog tam reikia begalės atsidavimo, nuėjo rinkti malkų pirtelei.
kabėjo benamis miške
supavosi vėjo bangelėse
laukė kol kokia muselė
ims virpinti jo hamako stygas
tokia tad būtų likimo dovana
tačiau staiga jį nusinešė
ne netikėtai kilusi vėtra
o rytinis grybautojas
sėlinantis ir dairydamasis
su mažu peiliuku rankoje
pakeliavęs ant rankovės
voras atsidūrė namuose
kuriuose ir apsistojo
o grybautojas su šeima
ilgai ir laimingai gyveno
/2012
Supta Kurmasana yra Miegantis vėžlys. Kai vėžlys miega, jis yra saugioje aplinkoje ir menkai tegali būti sutrikdytas. Miegančio vėžlio pozoje galūnės, ausys, akys, nosis, oda, burna ir protas yra nukreipti į vidinį kraštovaizdį, kuris veda į Pratyahara bei kviečia atrasti savo vidinį prieglobstį, nepriklausomą nuo išorės.
Pagrindinės Supta Kurmasana naudos: gilus stuburo, klubų, sėdmenų, šlaunų ir pakinklių tempimas, nervų sistemos nuraminimas, vidaus organų stimuliavimas, skatina savistabą, susikaupimą, emocijų perdirbimą, nuolankumą, kantrybę ir atidumą savo riboms.
Šis kūrinys skatina judėti ir yra švelnus priminimas neužsisėdėti per ilgai. Ramybės kupina Miegančio Vėžlio poza kviečia vėl susijungti su savo kūnu ir atrasti sąmoningo judesio etapą kasdienybėje.
Namaste!
151x81x3 cm
akrilas, plastiko formos, įvairi tekstilė
Kartą išminčius maudėsi upėje. Kai išlipo į krantą, pamatė tarp akmenų įstrigusį skorpioną, kuris blaškėsi negalėdamas išsivaduoti. Išminčius patraukė akmenį, išlaisvindamas gyvūną nuo žūties. Pastarasis, vos tik pasitaikė proga, smogė išminčiui savo nuodingu geluonimi ir paspruko. Visa tai stebėjęs pašalietis nusijuokė, kad išminčiaus pagalba buvo atmokėta skaudžia nuodų porcija. Į tai išminčius atsakė: aš elgiuosi pagal savo prigimtį, o jis pagal savąją.
Sanskrito kalboje Vrischika reiškia Skorpioną. Galutinėje padėtyje Vrischikasana poza primena skorpioną su pakelta uodega, pasiruošusį smogti, tačiau kartu tai – žmogaus koncentracijos, savikontrolės ir balanso simbolis.
Tai – reljefinis kūrinys, stilizuotai vaizduojantis žmogaus kūną sudėtingoje jogos pozoje. Kompozicija susideda iš sluoksniuotų medžiagų – tekstilės, dažais dengtų paviršių ir odos imitacijos, kurios sugula į bendrą skirtingo medžiagiškumo dermę.
Šis vaizdas gali priminti apie fizinės veiklos naudą, padedančią ne tik išlaikyti kūno lankstumą, bet ir ugdyti psichologinį atsparumą. Jis puikiai tinka interjerui, skatinančiam sąmoningą kasdienybę ir kūno bei proto darną.
Namaste!
100x125x2,5 cm
akrilas, plastiko formos, įvairi tekstilė
Asana yra poza, tam tikra kūno padėtis, padedanti paruošti kūną meditacijai. Žodis Shalabhasana kilęs iš žodžio Shalabh, kuris reiškia skėrį arba žiogą.
Skėrys negali judėti atbulas ir į šonus, tik į priekį. Visuomet pirmyn, visuomet atviras pokyčiams, negrįžtantis į praeitį. Ar galime iš jo pasimokyti?
Kurta karantino metu, kad primintų mums mankštos svarbą. Juk ji ypatingai svarbi laikais, kai daugiau laiko praleidžiame namie. Šis kūrinys yra tarsi raginimas nepamiršti savo kūno kai užsibūname sėdėdami, žiūrėdami į ekranus, būdami statiški. Shalabhasana primena apie fizinę bei vidinę judėjimo galią bei kviečia atsistoti, pajudėti, išjudinti sustingusias mintis ir raumenis.
Kartu su žiogu, kūrinys įkvepia neprisirišti prie praeities ir kasdien pasirūpinti savimi iš naujo. Tai ne tik dekoracija, bet ir tylus nuolatinis priminimas: pasirūpink savo kūnu, ir jis pasirūpins tavimi.
Namaste!
181x75x4 cm
akrilas, plastiko formos, įvairi tekstilė
Keletą metų esu studijavęs geodeziją ir mėgau su prietaisais vaikščioti po pievas, o vėliau piešti linijas, kurios vaizduoja relejefo nelygumus, lyg bangomis sudarydamos įdomias aptakias figūras.
Ne paslaptis, kad Žemė nėra tokiau jau plokščia kaip gali plika akimi pasirodyti. Kaip bebūtų, kai kuriuose socialinių grupių sluoksniuose žemės forma yra tyrinėjama ir matuojama kartais net su religiniu atsidavimu.
Šis darbas kažkuria prasme patvirtina plokščios Žemės idėją – jis yra gana plokščias ir simboliškai atkartoja minėtos planetos paviršių. Topografiniuose žemėlapiuose piešinys yra ant plokščio popieriaus ir tik nupieštos linijos „iškelia“ vaizduojamos dalies reljefą. Kviečiu žvelgti į šį plokščios žemės fragmentą lyg į žemėlapio dalį, kuri supaprastina gyvąją gamtą ir duoda užuominą smegenims įsivaizduoti tikrąją tokią vietą, kuri gali būti net visai kur nors netoli.
120x100x3 cm
plastiko formos, įvairi tekstilė
randai ir įdrėskimai
tas pralaimėtas ginčas
lyg plunksna išraižytas
ant nugaros ir šonų
išlūžę du dantukai
sudarko šypsnį šukų
kurios kasryt juokauja:
„kur palikai karūną?“
dėmė ant marškinėlių
su užrašu „palomé“
užantspauduoja dieną
prieš pat naujus metus
dar šiandien užpustys
pėdų žymes ant smėlio
kurios man atminty
iškils tavo vardu
Mes, daugiau mažiau, visi turime plaukus. Pasitaiko, kad savo plaukų nebemėgstame, tuomet įsigyjame naujus. Tai – jautrus, faktūriškai turtingas kūrinys, kalbantis apie transformaciją, tapatybę ir vidinį virsmą. Naudojant tekstilę, skirtingų dydžių drobes bei dažus, kuriamas fragmentuotas, bet emociškai vieningas vaizdinys – tarsi naujos pradžios pojūtis, kuris slypi paprastuose, tačiau simboliškai įkrautuose veiksmuose.
Faktūros ir formos čia primena prisilietimus, prisiminimų nuotrupas ar mintis, kurios tyliai rezga savo kelią po oda. Kūrinys balansuoja tarp švelnumo ir jėgos, tarp matomumo ir slėpimosi, kviesdamas žiūrovą ne tik stebėti, bet ir jausti.
75x77x3 cm
akrilas, aerozolis, plastiko formos, audinys, lakas ant drobių
Paprasti šešėliai dažniausiai yra permatomi. Jie švelnūs, kol saulė nepasidaro pernelyg kaitri. Bet šis – kitoks. Storas. Minkštas. Neperregimas.
Kūrinyje šešėlis tampa nebe šviesos stokos atspindžiu, o materialiu objektu – tamsia, sunkia plokštuma, uždengiančia kažką, kas lieka paslaptyje. Tai abstrakti vizija apie tai, kas gali būti uždengta ir likti nepasiekiama, nepažinu.
Kompozicija remiasi sluoksnių priešprieša: šviesos ir tamsos, minkšto ir šiurkštaus, permatomo ir neperregimo. Tai – nebe tik šešėlis tai – uždanga, kliūtis. Tylus, bet ryškus valdovas, paslepiantis daugiau nei leidžiantis pamatyti.
76x72x3 cm
akrilas, grafitas, plastiko formos, įvairi tekstilė, lakas ant drobės
Dalis šio kūrinio sudaryta iš veidrodžių, sluoksniuotų įvairių medžiagų ir tekstūrų. Jis lyg ir tuštokas, bet moka užsipildyti. Kviečiu žvilgsnį pasukti į save – per simbolines asociacijas. Veidrodis čia tampa įrankiu, tačiau ar jis padeda matyti tik save, ar tik kūrinį?
Paveikslo struktūra slepia, užuominomis dėlioja mintį – dalys dengia viena kitą, atveria ir kartu maskuoja. Simetrijos čia tarsi yra, bet ji nebaigta, lyg sustabdyta. Gal tai užuomina į mūsų unikalumą, asmenišką nepakartojamumą, priešingybę mechaniniam tobulumui.
Veidrodis įtraukia ne tik žvilgsnį, bet ir patį žiūrovą – viskas, kas atsispindi jo paviršiuje, tampa paveikslo dalimi. Tai kintanti, gyva kūrinio dalis. Žiūrovas ne tik stebi, bet ir pats tampa stebimu bei turi progą pažvelgti į save kaip į kūrinį. Ar žvilgsnis į savo atspindį gali būti kitoks – ne vertinantis, o ieškantis?
60x96x3,5 cm
akrilas, markeris, grafitas, aliuminio plokštė, veidrodžiai, lakas ant drobės
60×88 cm
jei amžiais būsi nukabinęs nosį
tai apsidžiaugsi radęs litą
bet dangų gausi pamatyti
tik baloje ar šukėj
jei eisi tik užvertęs galvą
vis viena kažkada užkliūsi
už kokio žioplio ar laiptelio
kuriuo galėtum palypėt aukščiau
jei imt kada ir pabandyti
į vidų sau kažkaip pažvelgti
gal nieko įdomaus nerasi
o gal net viską kas yra
/2002
jie eina takais gatve miškais
visur kur tik įžengti gali
kur atveda visokie skubūs
vis nesibaigiantys reikalai
kas šlubas kas šliaužte
kas be kojos ar eisena lengva
kas kẽliais ar šokio žingsniu
kiekvienam savaip kelelis klojas
vieną aprengė mama kitą žmona
o kažką puošia stilisto ranka
kažkas štai basas slampinėja
ar visai nuogas lyg pagimdytas
eina jie savo tempu ir būdais
kol staiga netikėtai prieina vartus
o ten štai Petras kiekvienam
linksmu balsu sušunka: labas!
/2002
Kai kurie žino (bet daugelis – ne) kas dedasi po žeme ar kalno gelmėje, pvz., lyg niekur nieko po vešlaus miško gabalu gali tekėti požeminė upė ir būti lyg povandeniniu kanalu tarp dviejų ežerų. Gal kai kurios žuvys taip nukeliauja į kokias nors slaptas vieteles: paneria savo gimtąjame ežerėlyje apsuptame pievomis ir kalnų ožiais ir patenka į tamsų tuneliuką, kuris vingiuoja vingiuoja ir užsibaigia ežerėlyje miške arba net kokioje nors kalnais apaugusioje oazėje, kuri taip gudriai paslėpta, kad iš išorės atrodo lyg kalnas, o viduje kone pieva. Kaip dantis būna iš išorės dar lyg ir sveikas, o viduje – vien ėduonis.
Tikriausiai tokių dalykų nėra, bet norėčiau, kad būtų bent vienas toks atvejis: kalnu sruvenantis upeliukas smenga į jo gilumą ir vandens gyslelėmis nukeliauja į slaptą ežerą. Iš to ežero teka požeminė upė į žemiau pūpsantį ežerėlį, o iš šio – dar į kitą – labai gilų.
Ar kalnai slepia tai, ko nesimato? Taip! Tai yra pasakojimas apie neregimus ryšius ir slaptus gamtos klodus, o reljefinis sluoksniškumas tai įkūnija. Tai kvietimas tikėti, kad net jei tikėtina, jog tokių vietų nėra, vis dėlto viena tokia vietelė galėtų būti.
70x89x2 cm
akrilas, grafitas, medžio formos, tekstilė, lakas ant popieriaus
2 cm pločio baltas medinis rėmas
Šis kūrinys yra tiek poetinė, tiek vizuali meditacija apie žmogaus kūną, laiką ir cikliškumą. Paveikslas jungia tekstą ir formą į vientisą, materialų pasakojimą.
Tekstilės detalės, reljefas ir piešimo medžiagų faktūros sukuria fizinį, apčiuopiamą vaizdą – lyg kūną, kuris sugeria, prakaituoja, tirpsta, šlampa ar garuoja. Iškilios formos ne tik papildo vizualinį lauką, bet ir tampa metafora. Skysčiai čia suprantami ir fiziškai, ir jausmiškai.
Tekstas kalba apie tai kaip kūnas, gamta ir emocijos susilieja: pavasario ledai, vasaros prakaitas, rudens slogos ir žiemos ilgesys. Visa tai žmogus patiria ne tik minčių dėka, bet ir per odą, akis, lūpas. Žodžiai tampa lygiaverte vizualumo dalimi: jie suvokiami kartu su medžiagiškumu, skleidžiasi kaip dalis bendros žmogiškos būsenos. Paveikslo fizinė faktūra primena, kad mūsų gyvenimo pojūčiai taip pat yra materijos forma – lašai, ašaros, prakaitas, seilės, kraujas.
pavasarį tirpsta ledai
nubėga vandenys
vasarą senka upės
senka kantrybė
kaista žandai
girgžda dantys
rudenį bėga nosis
akys vėl paraudę
išteka mergužėlė
į tolimą šiltą kraštą
žiemą vyną karštą
glaudi prie drebančių lūpų
bėgi žmogus bėgi
it žiurkėnas ratelyje
jėgos po lašą senka
vakarais vėl apkabini
antklodės drėgną kraštelį
ir dievą maldelėje
71 x 89 cm
Akrilas, grafitas, pieštukai ant popieriaus, tekstilė ant faneros.
/1911
68 x 89 cm
/ 1910
68 x 96 cm
diena iš dienos
metai iš metų
žmogus žmogui
kalba ir kalba
iš lūpų į lūpas
žodis po žodžio
akis į akį
burna į burną
lašas po lašo
žingsnis po žingsnio
koja kojon
ranka rankon
iš dulkės į dulkę
nuo durų prie durų
ir taip ir taip
tikrai tikrai
obuolys nuo obels
centas prie cento
vienas prie vieno
reikia tai reikia
aš esu aš
tas ir tas
tas ant to
ne tai ne
/1909
Banda ėda dairosi vaikšto
Banda blaškosi
Banda krenta nuo uolos
Bandelė guli šiltai tarp delnų
Bandelė su uogiene
Bandelė prakąsta ir numesta
Banditas užsimaukšlina kaukę
Banditas jaučia kaip daužosi širdis
Banditas krenta ant grindų su peršautu šonu
/1909
žmogus juk ne plyta
ir negulės prispaustas
kitų žmonių šimtus metų
kad ir koks ten tinkas
tarp jų būtų
jis ir ne žolė
tad širdimi vis kils į dangų
kad ir kaip būtų trypiamas
pjaunamas mulčiuojamas
ar kompostuojamas
kaip keista bebūtų
žmogus nėra žvėris
nors tyko sėlina ir puola
galėtų sudraskyt bet ką
į milijonus gabalėlių
žmogus ne paukštis
bet gali mintimis nuskrist
be kompaso ir be žvaigždžių
toli į ateitį ar į senovę
bet kur kad dabarty nebūt
/190812
kur eina miško skruzdėlė
ką Mozei tąkart sakė Jahvė
kodėl pasauly tiek spalvų
ir kokios trumpos melo kojos
ka veikė ponia Nachnamen
kol vyras dirbo kebabinėj
ir kur Merkurijus nuskries
bandydamas pavyti saulę
kada pavargsime mylėt
kiek žmogui reikia pinigėlių
kaip imti ir nustot bijot
nežinom bet kažkam tai rūpi
/190812
atkeliavo atvirukas
murzinas suglamžytas
beveik neįskaitoma žinia
linkėjimai myliu ir pasiilgau
atrodo taip lyg pats
per kalnus sniegą ir balas
pėsčiom žingsniavo kol sudilo
mažytės plonos popieriaus kojytės
mečiau jį į liepsnas
ir virsdamas į pelenus
tas popierėlis uždainavo
linkėjimai myliu ir pasiilgau
/1903
štai sėdi toks žmogus pusiaugula
užpakaliu ant žemės galva ant krūmo
gal ilsisi pavargęs o gal va taip nukrito
ir nesuprasi ar patogu jam ten ar ne
kažkoks raudonis matosi aplinkui burną
tikriausiai bus uogienės prisivalgęs
ar padažu lyg paršas išsitepęs
ir guli išsidrėbęs sau ant krūmo
o gal jis pokštininkas bei šnekorius
kaip sakoma žmogutis linksmų plaučių
tokie dažniausiai linksminasi ir juokauja
tol kol per snukį gauna ir nutilę guli
taip ir praeiname palikę jį gulėti
užnuodytą per daug užsimiegojusia
silke pataluose kuri įsiviliojo jį sapnuoti
beprotiškai fantastiškų sapnų
/1812
pasitaiko tokių žmonių
(kurie dar sakykim jauni
ir dažniau būna mergaitėmis)
kuriuos pamatydami
kiti žmonės sako
graži kaip lėlė
nesėkmingo sandorio metu
(labiau kur nors turguje
ar kitoje nešvaroje vietoje)
vietoje pavydėtinai įspūdingo
stambių banknotų pundelio
gali gauti lėlę
prašmatnaus renginio metu
(kur vyksta apdovanojimai
už talentą ir vargą)
žmonės labai džiaugiasi
kai jų rankose atsiduria
išsvajota statulėlė
/1811
kaip ir visi laikui bėgant
tampu normaliu
išsilavinusiu žmogumi
pastebiu įvairias
kasdienybės klaidas
štai žodis paaukštinimas
reiškiantis įvertinimą
kylančio karjeros konvejeriu
žmogaus nuopelnus
taip vadinamoje veikloje
tad tie plunksnuoti gyvūnai
ūkiantys miškuose
ir miestų krūmynuose
turėtų būti atitinkamai
vadinami paaukščiais
nes ir jie juk gali pakilti
aukštai į visas viršūnes
gal net dar iš aukščiau
žvelgti į likusius apačioje
visai kaip tie žmonės
/1810
kai gimsta žmogutis
toks mažas mažutis
toks mielas nekaltas
tyras kaip šaltinėlis
iš tamsos į šviesą
atiteka pas žmones
kurie iš karto stengiasi
neriasi iš kailio
naktimis nemiega
kad tik tam žmogučiui
nieko netrūktų
kad šilta gera būtų
rūbelių maistelio
barškučių palučių
ant rankų nešioja
dainelę niuniuoja
ir tie patys žmonės
nuo pat pirmųjų
gimimo minučių
tikisi jog tas žmogutis
mokės garsiai verkti
/1810
sveikas protas sako
norėk įmanomų dalykų
pavyzdžiui sausainių
su razinomis ir glitimu
miego švarioje lovoje
draugės arba draugo
norinčio susitikti
batų juodais raišteliais
penktadienio popietės
be barnio su kvailiu
pirmadienio ryto
su gardžios kavos puodeliu
automobilių spūstyje
nuolaidos šampūnui
rudų ar juodų plaukų
kasininkės pasisveikinimo
stangresnio kūno
bet norisi būti ant kalno
su katėm ant kojų ir rankų
mokėti japonų kalbą
parašyti gerą haiku
taikliai šaudyt iš lanko
draugauti su paukščiais
vorais žuvimis žvėrimis
užsieniečiais kaimynais
giminėm ir prekeiviais
atsiminti slaptažodžius
valgyti daug šokolado
niekada nemeluoti
kad nebūtų baisu
gerumas dominuotų
nugara neskaudėtų
ir sveikas protas
šiek tiek patylėtų
/1810
kartą atjojo indėnas
užėjo į smuklę
ir eina prie baro
toks visiškai vienas
aplinkui karvių augintojai
kramto tabaką
kiti uosto
treti guli jau po stalu
nes arba romas parvertė
arba kulka
išsprendė ginčą
jau plius minus ramu
katė guli prie lango
žiūri į paukštelį narvely
saulė kaitina kailį
dvelkteli skersvėjis
indėnas užeina į smuklę
lėtu minkštu žingsniu
patraukia prie baro
nuo jo papuoštos galvos
nuslysta plunksna
katė seka žvilgsniu
kaip ji nukritus įmirksta
tirštoj tamsioj balutėj
nuojautos pagauta
ji atsistoja
pasirąžo ir išskuba
pro pravertų durų skylutę
o smuklėj indėnas
eina prie baro
peržengia gulintį
karvių augintoją
kuris jau niekur nebeis
nebeturi to lengvumo
kojose nebeturi gyvybės
namų šeimos draugų
skausmo meilės vargų
jo nebėra visiem nesvarbu
visa smuklė indėną
lydi skvarbiu žvilgsniu
jis eina prie baro
kiek prisimerkęs
gal trumparegis
žandai įsitempę
dantys pageltę matyti
pirštuose smilksta cigaras
žodžiu prieina ir sako
ispaniškai: seni…
tuomet kažkas šauna
indėnui į šoną
prie stalo trys vyrai
krūpteli išpila romą
griūva ant medžio grindų
dar vienas lavonas
nustebęs barmenas
pažiūri į šaulį
šis jam paaiškina
Pauli pakęst negalėjau
tokios jo marmūzės
/1809
štai vėl saulelė pakyla
gesina dangaus žvaigždes
bet sužiba žemiškosios
uždainuoja į ausines
arba sako labas rytas
iš televizoriaus ekrano
kitos gamina pusryčius
palydi vaikus į mokyklą
užleidžia vietą troleibuse
papasakoja kokį pokštą
ar pakviečia vakaroti
prie bernardinų fontano
kažkam ir tu juk spindi
kaip venera juodą naktį
gal net ne pirmą rytą
žmogus vaikšto nesavas
lyg pervertas žaibo
svarsto: kur galva mano?
/1807
gyvenimas jau toks yra
gamtos taip surėdyta
kad jei ne tu tave
kas neužmuša tai stiprina
o nereikalinga nyksta
(būties egzamino nebeišlaiko
visokių gyvių rūšys
gal net kasdien deja)
todėl ir galime visi
laimingi būt kad esam
geriausia evoliucijos dalis
natūraliosios atrankos
viršūnė tų stipriausių
genų užgrūdintų likimo
nešiotojai (juhuu)
vainikai kūrinijos
kodėl tokie mes tobuli?
galbūt todėl kad galvą
link dievo keliame aukščiau
kad mokame nuo priešų apsiginti
keliaut į svetimus kraštus
prekiauti ir mainytis
o gal išdrįsome užsiauginti
(kaip sakoma) plonesnę skūrą
/1802
84×120 cm
bėga žmogus šaligatviu
su sportbačiais juodais
vyrukas jau nejaunas
jau bus gal apie trim
(bet akivaizdžiai:
dar gali pagyventi
dar gali pasidžiaugti
atostogomis ar draugija
gal net pasiutusiai stipria
meilės istorija)
bėga skuba tas žmogus
plika akim matyti
ne sportininkas
gal dėl to ir įdomu
žvilgsniu jį palydėti
(ir prisiminti tą
universalųjį posakį
niekada ne per vėlu
pradėti kūdintis
ar ką nors kito)
ir štai jis pasuka
į laiptinę užšoka
net kokius 5 laiptelius
ir neria pro duris
(gal į toletą skuba
o gal krepšinis per tv
arba viryklę įjungtą paliko
mažiau nei po minutės
pro tas pačias duris
išbėga nuogas vyras)
/1802
einu aš reiškias labirintu
kuriame labai daug durų
ir jei jų neatidarau
tai galiu ilgai keliauti
tais nesibaigiančiais koridoriais
ir spėlioti ar čia pasukau
o gal kitur reikėjo
taip kartais ir grįžtu
suabejojęs teisinga kryptimi
atidaryti tas duris baisu
už jų juk nežinia
gal pakliūsi velniai žino kur
taip iškart taip staiga
bet sklinda legendos
ir nuojauta kužda kad jos
tos durys yra sutrumpinimas
kelio į labirinto centrą
kur aš beje ir einu
įdomiausias dalykas
kad tas duris vis kas nors
atidaro vis kviečia kasdien
gundo eik eik čia greičiau
kartais neinu jei koks durnius
pasiūlo bet kitąkart patikiu
net įkvėptas puolu pro jas
kiaurai sienas kurių nebereikia
apeiti ilgais koridoriais
dar sklinda gandai
kad dažniausiai niekas
nejaučia kad duris kitam atidaro
galima sakyti atidarinėja
vieni kitiems duris patys eidami
savo labirinto koridoriais
pasinaudojęs proga sakau
ačiū tau kad atlapojai man
gal net ne vienas duris
/1802
yra toks žmogus Baranauskas
visai ne tas kuris rašė
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
nes šis iš Kauno į Riešę atvykęs
vasarą vaikšto po šilą su taše
renka giles spardo grybus ir pliauskas
žinai pasitaiko dainų panašių
į kitas dainas ir daiktų yra
atrodančių visai kaip kiti daiktai
štai džiaugiesi kad kelnes pirkai
draugas giria paglosto ranka
kažkodėl tai tampa šiek tiek nejauku
bet visai įdomu kai kokį bičiulį
primena naujo kaimyno gestai
nakties lietus kelionę pas senelius
tave – ryto giedras dangus
kai saulė po truputį kyla virš miesto
sušildo tuos katinus kur ant stogų guli
/1801
kokia didi begalybė
tų pasikartojančių
diena iš dienelės
metai iš metų dalykų
garsus žadintuvo skambutis
pakeitusi spalvą maikutė
kava liūtuko koldūnai
šukos be vieno dantuko
ašmenys peilio buko
vėl drasko svogūną
ašaros kaupiasi kapsi
laša vanduo į dubenį
kas čiaupo vėl neužsuko?
juk būna gražu tarkim rudenį
lapai spalvoti Mis Lietuva
Naujųjų Metų saliutai
rūkas žaidimai Velykų
kelionės tvin pyksas būgneliai
savaitgaliai jūra kalnai
spalvotos džiazo plokštelės
eglišakių kvapas malda
žvėreliai šuniukai
kačiukai ežiukai
šokis šypsena juokas
tavo gražiam veide
ar gali dažniau kartotis?
/1801
štai toks vakaras
po labai tirštos dienos
kai po ranka nėra
nei šratinuko nei net
telefono (įsivaizduojat?)
kad visus tuos įspūdžius
galima būtų palikti
ateičiai tai juodai
dienai arba pilkai
kai ji nei šiokia
nei… kitaip tariant
prėska ir norisi spalvų
tuomet tuos įspūdžius
galima traukti ir vėl
bent trupinį išgyventi
juk tam ir galva ant pečių
ir vis didesnės laikmenos
ir ekranai ir srautai
bet štai jų lyg tyčia
nėra po ranka yra
tik mylimasis žmogus
tai dėl jo ta diena
spalvota tiršta bet jauti
kad reikės tų trupinių
tikrai ne rytoj gal
už mėnesiuko saulelę
paslėps debesiukas
ir tada staiga pamatai
tatuiruotę to mylimo
akyse ir jau dabar
žinai kur reikės
tų trupinių ieškoti
tomis tamsiomis dienomis
/1801
tad jeigu tikėsime mokslu
bet va dabar netikėkim
savimi tikėti pradėkim
ir drąsiai paklauskim tai kiek?
tuomet žmogus jei ne kvailas
iš pradžių gerai pagalvos
gal klausimą kokį užduos
na pavyzdžiui žiūrint ko?
nes jeigu nemėgsti omleto
galėtumei jo net neliesti
bet riebiai kasdien prisiėsti
sriubos čipsų blynų ko dar?
bet jeigu bendrai taip paėmus
faktus ir jais tik naudotis
juk galios žmogaus neribotos
jis gali nevalgyt negert ar ne?
/1801
vienam mano bičiuliui
norvegiški peiliai yra
viskas galėtų kalbėt
kaip kala geležį parenka
rankeną kaip patruliui
skalpą nuimtų ir panašiai
viena mano draugė
kažkada lyg nusivylusi
mūsų tuo klumpiškumu
leptelėjo jog lietuviai
taip puoselėja kūčiukus
kaip japonai kardus
nežinau ar gerai darau
labai dažnai lyg kokių
šližikų priėdęs tiesiog
paploninu liežiuvį ir
taip lyg niekur nieko
kalbu su žmonėmis
/1712
kodėlgi ne? gali būti
ir juodas ir baltas
tiršta balta putele
panašus į gineso
bet suprantama kitoks
su antarktidos aromatu
ir būtinai patiekiamas
kartu su ciela žuvele
tokiame pat bokale
vandens užsakai
vieną alaus gauni du
tuo pačiu ir pramoga
sugauti žuvį ranka
(jei tingi gert vandenį)
jei esi linksmesnis
žmogus žuvelę gali
taip mestelt į orą
ir ji ners tau tiesiai
į gerklę* užgeri alumi
ir keliauji sau toliau
mažais žingsniukais
trapiu gyvenimo ledu
* informacija apie tai
kad žuvelę galima
drąsiai valgyti žalią
nes ji specialiai taip
užauginta pilna fosforo
ir būtinų žmogui mineralų
būtų arba parašyta meniu
arba pasakyta paslaugaus
aptarnaujančio personalo
/1712
Deimantai yra blizgantys, tikslūs ir tobuli. Netaisyklingą, ypatingą, kitokį – tokį deimantą norėjau padaryti. Tad ir sutvėriau – keistos formos, juodų faktūrų variacijomis ir užsislėpusiu blizgesiu.
Aliuminio ir medžio plokštės buvo padengtos įvairiomis medžiagomis ir suklijuotos tarpusavy, kad sudarytų šį deimantą. Plokščių kraštai buvo nudažyti aukso ir bronzos dažais, kad pažvelgus tam tikru kampu sužibėtų.
50x70x4 cm
akrilas, aliuminio bei medžio formos, įvairi tekstilė
kažkaip nepamenu kai tu
tada nusišypsojai diedui
prunkštelėjai sultis į akis
mėlynių ar aviečių painioju
tas uogas kai noriu atsiminti
tą vasarą prieš du ar tris
metus važiavom uogų skinti
sekmadienį užsuks svečiai
iš Plungės ar iš Prienų
gal iš Kuršėnų velnias juos
atneš pyrago gal iškepsim
jei pameni receptą mėlynės
ten miltų daug cinamono druska
ir pieno trys stiklinės
trys stiklinės trys stiklinės
ką aš čia noriu pasakyti
kad kiek atrodo vienas kitą
mes žinome ir tyrinėjam
tiek metu kad jau net pamiršau
bet bus tikriausiai šimtas
o gal šiek tiek daugiau
/1711
istorija sena kaip žmogus
kurio kaulus senus randa
afrikoje ir ne paslaptis
ten žmonės pagrinde rudi
pagal kaulus gal nematyti
kad tuomet vietoje kraujo
žmoguje cirkuliavo šokoladas
tokie seniau laikai buvo geri
juk žinome koks jis skanus
ir tada ne durniai gyveno
netruko viens kitą badyt
ir siurbti kraują lyg alų
tie senovės didieji karai
buvo pusiau megabaliai
kol iš pykčio ir baimės
kraujas nuraudo oda pabalo
ir kurį laiką vis dar gėrė
(visi tie Drakulos reikalai)
bet jau ir skonis ne tas
ir šiaip žudyt nebegalima
nuo tada ir įprotis siurbti
nors ką nors nors truputį
o šiais laikais jau žiūrėk
energiją siurbia draugutis
/1711
įsivaizduokime netolimą ateitį
gal pem metų gal šiek tiek daugiau
kai visi žmonės jau po velėna
susidoroję vieni su kitais pagaliau
nugalėję priešus dėl šventos ramybės
be visokių neužmušamų kirmėlių
reptilijų vabalų ir tų baisybių
šėlstančių vandenynų dugne
išgyvena ir dirbtinis intelektas
žmonių išblizgintuose robotuose
saulės baterijos dirba savo darbą
kūriniai gyvena kaip kurį išmokė
kūrėjas ir mėgaujasi visiška laisve
kartas nuo karto persimesdami
žodeliu per vis dar veikiantį internetą
kaip ir buvę žmonės taip ir robotai
vienas linksmesnis kitas gudresnis
dar kitas labiau linkęs skaičiuoti
ką nors konstruoti ar stebėti dangų
atrodo visi turi savo vietą po saule
kartą norėdamas pajuokauti o gal
per klaidą geležinis draugas parašo
žinutę „ei, snukį nusivalyk” klusniam
robotui kažkas susilydo ir perdega
kai apsipurškia ekrano valymo skysčiu
/1710
prieš daug daug dienų lakstė
vabalai siaubo pilnomis akimis
siautė audros žaibai plėšė
medžius degančios šakos krito
aptaškydamos savo syvais
tuos vargšiukus kuriuos
po daugelio metų rinkėjai
apžiūrinėja iškėlę į šviesą
ir rūpestingai įsideda į dėžutę
būna tokių gražesnių dienų
ypač vėlyvą rudenį gaminame
lesyklas ir aš vieną sutvėriau
priveržiau laidu prie jauno klevo
vieną dieną išstorėjo taip
kad prarijo tą laidą savo kamienu
po daugelio metų gal ras jį
suakmenėjusį ateities archeologas
ir domėsis laido gabalu medyje
kažkada ir tu lakstei lyg
niekur nieko lietus ar sniegas
tau juokai ir nuotykiai vienas
po kito kol galima sakyti
slystelėjai į mano širdį ir dabar
amžinai joje plaksi ir niekas tavęs
neberas ir nežiūrės kaip į vabalą
ir nepakiš po didinimo lęšiu
neįsidės į jokią ten dėžutę
/1710
tam šuneliui su apseilėtu pagaliu
vairuotojui parodžiusiam posūkį
į lapus įkritusiam padūkėliui
rankoms tavo plaukuose akims
pamačiusioms gerą ženklą
pavyzdžiui spalvotą aitvarą
juodame danguje žybsintį
švyturį arba tarkim lėktuvą
knygai kurią siurbi nuo anądien
šeštadienio rytui beldimui į duris
paštininko kurio taip laukei
dainai grąžinusiai prisiminimą
ir šypseną veidrodžiui lūpoms
tau šnabdždančioms prieš miegą
kaip gerai kad tu esi brangenybe
tu mano dovana iš aukštybių
/1710
Atrodo lyg planeta, blynas, dėmė, bet kai įsižiūri, protas ima piešti savo versiją. Baltas, beveik nepastebimas, bet ne tuščias. Tarsi paviršiuje nieko nevyksta, bet kažkas vis dėlto yra – giliai, sluoksniuose, tarp šviesos lūžių ir prisiminimų apie tai, kas greitai išnyksta. Kaip burbulas, kurio beveik nematyti. Tas, kuriame slypi tylus gyvenimas.
Muilo burbulas – efemeriškas reiškinys, beveik nematomas, nors jame slypi optinė šviesos, oro, vandens žaismų visuma. Šiame kūrinyje „burbulo“ idėja perkelta į taktilinę formą ir jis tampa išliekančiu, tačiau vis dar beveik permatomu. Kabo ant sienos tarsi niekur nieko, kol akys jį pastebi. Tada jis nebyliai kviečia prisiliesti.
100x100x4,5 cm
plastiko formos, įvairi tekstilė
būna juk žmogus kažko nori
(žinoma kad nori) bet nesako
išdidžiai gal net kiek rūsčiai
įsmeigia akis ir gręžia tave
kiaurai tamsintus akinius
o juk galėtų pasakyt
tu esi pirmas bičas
su kuriuo noriu turėt vaikų
you’re the first bitch
i want to have kids with
nesėkmingai bando išversti
tavo drąsų prisipažinimą
tam užsieniečiui nudelbtom
paslėptom akim nuraudusi
(dabar jau) buvusi draugė
/1710
juodame veidrodyje telpi tik tu
vienas nuogas nematomas veidas
šmėsteli kuklioje šypsenoje
nesugebėję pasislėpti dantukai
baltesni nei anos žiemos naktį
akių obuoliai kaip neryškios dėmės
nubėgusio juodo tušo lašeliai
prakaito sublizga ant kaktos
sujuda plaukų sruogelė sunki
širdis sustingsta gerklėje įstrigusi
oro gniūžtė spaudžia užmerktas
akis žvelgiančias tiesiai į tave
/1710
kažkdėl gyvenime nutinka
kad suėdi žmogus būdamas
baisioje būklėje bandeeelę
ir pagalvoji wtf žmogau
arba būna kad jau eini link
šaldytuvo ir netyčia pamatai
kiek dabar valandų tuomet
pagalvoji kodėėėl dievuliau
arba pamatai kaip groja
su gitara arba labiau su kokiu
saksofooonu prakaituotu
skruostu saksofonistas wow
truputį pabuvau poetu juokingu
veidu rėkiančiu į gamtą pro
atlapotą širdies langą garsiai
išrėkiau aaaaa ir nurimau
/1710
Šis kūrinys pasakoja apie buvimą dviese, netikėtą liudijimą ir gyvenimo paslaptį. Jis paremtas poetine situacija, kurioje dvi kuojelės trumpam pasirodo miško upelyje, o žmonių pora, atklydusi į nuošalią vietą, tampa netikėto įvykio (žuvų neršto) liudininkais.
Atrodytų, tai niekuo neišsiskiriantis, beveik nepastebimas atvejis, tačiau joje slypi simbolinis gyvenimo tąsos gestas, stiprus gamtos ir žmogaus ryšio atspindys. Kūrinio kompozicijoje vis pasikartojantis dvejetų motyvas (dvi žuvys, du medžiai, antradienis, antra valanda, du žmonės) kuria ciklišką harmoniją tarp poros intymumo ir gamtos ritmų.
Tai pasakojimas apie gamtos paslaptį, momentą, kuris išnyksta lyg raibuliai sujudintam vandeny. Net kai viskas atrodo jau praėję – kažkas išlieka.
už kokių 2 kilometrų nuo
pagrindinio tako lentelės
privati valda suprask toliau
eiti negalim na bet mus
juk kviečia miško vanduo
proskynoje šniokščia upelis
krūmai pievelė mes čia pagaliau
suradome tuos du medžius
ir kas pasakys dėl ko
jų šešėlyje dvi kuojelės
jau antrą antradienį daugiau mažiau
antrą valandą iškišę snukius
kurį laiką gal ką uosto po to
mikliai neria lyg susitarę
ar išsigandę mudu prieinam arčiau
kranto pamatom mažus ikriukus
56,5x90x5 cm
akrilas, grafitas, markeriai, lakas ant drobės
Tai paveikslas, lydimas poetinės situacijos, pasakojančios apie pasipriešinimą jausmui. Užfiksuota trapi akimirka, kai žmogus bando išlaikyti kontrolę: apsimeta nemiegąs, nors jau knapsi, neigia ašaros žybsnį akyje, nors per jį liūdesys bando išsilaisvinti. Žvilgsnis nukreiptas į šoną, skruostai vos paraudę – subtilūs kūno ženklai išduoda tai, ką žodžiai bando nuslėpti.
Kartu su paveikslu atsiranda trumpas dialogas. Jame kalbama apie liūdesį, kurio nenorime pripažinti, apie švelnumą, kurio gėdijamės parodyti. Jaučiame obuolių pardavėjo liūdesį, bet neišdrįstame apie tai prabilti, tad nuperkame visus obuolius tik tam, kad daugiau nereikėtų pažvelgti į liūdnas akis, viliamės, jog jos nušvis.
Paveikslas gali pasirodyti abstraktus, tačiau esmė slypi ne tame, kas matoma, o tame, kas nutylėta. Jis kalba apie pažeidžiamumą, kuris šmėsteli net kai stengiamės nuslėpti. Net kai sakome: aš nemiegojau. Aš neverkiau.
– ką sapnavai?
– kada
– dabar
– aš nemiegojau
– kodėl krūptelėjai?
– kažką galvojau
apie medžius užmerktom akim
kurie supynę tarpusavy savo šaknis
jau ir liks visam laikui kartu
kol sudžius išsiurbę vienas kito sakus
– kaip riešutai?
– kaip uodai
– tai dėl to verkei?
– neverkiau
bet labai gaila buvo liūdnų akių
vienišo obuolių pardavėjo
kurį mačiau praeidamas
su raudonu maišeliu…
– kaip tavo žandai?
– …ant kelių
sako kilogramas sakau
gerai visus imu
kad nebematyčiau
jo akių
50×70×2 cm
akrilas, grafitas, lakas ant drobės
Šis kūrinys įkvėptas visiems žinomo grybo – voveraitės, kurio pavadinimas įvairiomis kalbomis siejamas su gyvūnais:
lietuviškai – voveraitė,
lenkiškai – vištelė (kurka),
rusiškai – laputė (лисичка).
Toks kalbinis daugiasluoksniškumas atkartoja ir kūrinio reljefą bei paties grybo formą: švelnią, plastišką, beveik gyvą. Voveraitė tampa ne tik gamtos ženklu, bet ir atminties impulsu – primenančiu vaikystės pasivaikščiojimus miške, samanų knibinėjimus, džiaugsmą pastebėjus geltoną galvutę tarp žalių kerpių.
Kompozicija apgaubta šiltais tonais ir subtilia forma – kviečia stabtelėti, žiūrėti lėtai. Kaip miške. Tik tada voveraitė parodo savo dailią kepurę.
150x130x2 cm
plastiko formos, įvairi tekstilė
šiandien vėl graži (kaip pasaka)
vasaros diena glamonėjama saulės
spindulių kaista mano koja iškišta
iš už šešėlio ant žolytės garuoja
rasos lašeliai krenta ant skruzdėlių
sumuštinio trupiniai nukeliauja kažkur
į skylutes žemėje pusryčiauju kartu
su vabalais ir jų vaikais ateina
Pavlas išsišiepęs galvoju kad saulė
spigina į akis parodo atlenktą peilį
duria į drėgną žemę brėžia didelį
apskritimą padalina jį pusiau man
viena pusė jam kita su draugais miestais
traukiniais raketomis kuo tik norim
mintyse pripildyti savo žemę lengva
peiliu smeigti į didelį gabalą atsiriekti
malonu mažinti draugo plotą mūsų žemėje
man sekas geriau pataikau ir atsirėžiu
vis daugiau ir daugiau jo miškų pilių
kalnų upių jau mano pusėje ir debesys
virš mūsų tamsėja ir sunkėja oras kvepia
geležim pabyra šilti lašeliai ir greit
atvėsta ant odos sušlampa rūbai balkone
moteris šaukia Павлик иди домой* greitai
čiupęs iš rankų peilį draugas dingsta
mūsų žemės linijos susimaišo su lietumi
subėga į skylutes su trupiniais pas
skruzdėles ir kurmius sliekai išlenda
voliojasi lėtai praplaukia debesis
lietų nusineša tolyn nuo saulės
* Pavlikai eik namo
/1707
