0

2026 01 21: reljefas

 

Reljefinis kūrinys, sudarytas iš sluoksniškos, daugiaplanės geometrinės kompozicijos, vaizduojančios Gediminaičių stulpus trimatėje perspektyvoje. Tekstilės, piešinių fragmentai, dažytos plokštumos suformuoja ne tik vizualų, bet ir taktilinį objektą, kuriame vaikiško piešinio fragmentai ir medžiagų paviršiai suteikia atmintyje glūdinčias užuominas. Kūrinyje dominuoja ramesnė, labiau susitelkusi spalvinė nuotaika: šalti, mėlyni tonai, įvairios tekstilės, dažytos ir pieštinės dalys kuria tylos ir sutemų pojūtį. Ryškiai oranžine spalva išskirtas pats Gediminaičių stulpų simbolis tampa šviesos ženklu sutemose.

Liūnė Sutema yra išeivijos rašytojos Zinaidos Nagytės-Katiliškienės slapyvardis, kurio prasmė ir nuotaika artima šiam kūriniui. Jis siejasi su tylesniais asmeniškais išgyvenimais, melancholija, gamtiškumu, atmintimi ir ryšiu su savo šaknimis.

 

20x13x1 cm

Akriliniai dažai, rašalas, piešinių fragmentai ant popieriaus, tekstilė, lakas ant faneros.

0

2026 01 19: reljefas

 

Tai yra reljefinis objektas, sudarytas iš daugiaplanės, sluoksniškos kompozicijos. Kūrinį sudaro įvairios formos, dengtos dažais, tekstile ir abstrakčiais vaikų piešinių fragmentais. Tokiu būdu skirtingos medžiagos, spalvos ir faktūros suformuoja bendrą dermę ir įsikūnija į vieną seniausių ir stipriausių lietuviškumo simbolių, suteikdama jam šiuolaikišką, gyvą vaizdinį.

Vytė Nemunėlis yra vienas iš lietuvių rašytojo Bernardo Brazdžionio slapyvardžių ir yra tarsi lingvistinė jungtis tarp vaizduotės ir tikrovės, kur Brazdžionio poetiški gamtos vaizdiniai rezonuoja su šio kūrinio medžiagiškumu ir rašytojo ryškaus literatūrinio palikimo.

 

20x13x1 cm

Akriliniai, fluorescenciniai dažai, piešinių fragmentai ant popieriaus, rašalas, tekstilė, lakas ant faneros.

0

2025 10 23: tekstas

– kas ten fr fr
ir vėl fr fr fr iš paskos?
– ten du paukšteliai
pakilo nuo šakos

– kas krūmuose
lyg dantimis kalena?
– juk ten ežys
į namučius tursena
– bet ne ežys ten
ir ne genys stuksena
– tuomet ten vėjas
lapelius kedena

– gerai, bet kur
pradingo voverė?
– kokia juokinga
ir keista mįslė

0

2025 09 16: tapyba

 

vaizdo siužetas atrodo itin akivaizdus – juodame fone du persidengiantys piešiniai: žydinčios vyšnios žiedai bei šakelė su išaugusia uoga. Žiedai yra spalvoti, ryškūs ir atspindi bundančią pavasario gamtą, kuri yra laukiama po šaltojo meto. Fragmentas su uoga yra blankus, nespalvotas, mažesnis – lyg ir ne toks svarbus. Juk dažnai žydėjimo metas yra džiugesio ir grožio metas – skiname žydinčias gėles, fotografuojamės tarp žydinčių sakurų. Norime spinduliuoti grožiu ir jaunyste. Tad ir spinduliuokime!

Mano šuns vardas yra Vyšnia. Šis paveikslas – tam tikra metafora apie tai, kokia ji yra – juodoji išdykėlė, laukų gėlelė, namų uogelė.

 

49,5 x 29 x 0,3 cm

Akrilas, aerozolis, markeriai, grafitas, lakas ant faneros

0

2025 09 6: tekstas

tai būtų diena gal tokia pusė velnio
bet debesys paslėpė saulę
vėjelis sukilo gegutė nutilo

lietus ėmė belst į makaulę

ir štai aš guliu tarp žolių bei gėlyčių
ilgai dar gulėsiu šioj pievoj
priėjo žmogelis bet spruko į šalį
staiga sudejavęs: o dieve…

pabaidė jį tas prasidėjęs lietutis
ar krūvos baltų kirmėlaičių
o gal vabalai bei siaubingi kvapai
nes čia aš guliu jau savaitę

0

2025 09 4: tekstas

vedžioju šunelį
diena iš dienos
jis laksto ir ieško maistelio
pauosto žolytę
medelį gėlytę

krūmelį kiekvieną kampelį

vedžioju šunelį
diena iš dienos
ir štai kas jam kartais nutinka
parietęs šiknytę
žiūri kaltai

nes smirdantis š*das iškrinta

vedžioju šunelį
diena iš dienos
jis š*ka dažniausiai pievelėj
už rudo suoliuko
šalia kurio
vaikų žaidimų aikštelė

0

2025 08 3: tapyba

 

Šis paveikslas remiasi žinomu posakiu iš Francis Bacon esė „Apie drąsą“. Joje Mahometas įtikino žmones, jog pašauks kalną pas save, o nuo jo viršūnės melsis tikintiesiems. Mahometas šaukė kalną ateiti, bet kai kalnas liko stovėti vietoje, pranašas nesutriko ir tarė: „Jei kalnas neateina pas Mahometą, tai Mahometas eina pas kalną.“

Paveiksle Mahometas ir kalnas pateikiami kaip atskiri, bet tos pačios aplinkos elementai. Jie spalviškai suderinti su fonu, tarsi į jį įsiliejantys, tačiau žiūrovas magnetų pagalba gali keisti jų padėtį paveikslo plote. Taip jis tampa kone Dievu ir įgauna galimybę nuspręsti, kas kur gali „eiti“ bei fiziškai perkelti į kitą vietą. Šis pasirinkimas nėra vien žaidimas, bet ir refleksija apie veiksmą bei atsakomybę.

Visais laikais antgamtinės galios būdavo baimės, pagarbos, įtikėjimo pagrindu. Šiame darbe sąmoningai siekiama nesureikšminti stebuklo kaip tikslinio įvykio. Judantys elementai yra ne triukas ar mistinė galia, o siūlymas domėtis tikėjimo, tiesos ar išminties šaltiniu.

Šis kūrinys yra apie valią imtis veiksmo bei iškelia klausimą: ar mus domina tik stebuklas, ar jo prasmė? Norime tik triuko, pramogos ar ir tam tikros žinios, išminties?

 

 

 

85,3 x 44 cm

Akrilas, aerozolis, gintaras, magnetinė plėvelė, lakas ant faneros

0

2025 07 24: tapyba

 

Šis kurinys yra apie cikliškumą, kaitą, patirčių ratą, pasikartojimus, kurie neišvengiami, kuriuos pastebime, pagal kuriuos gyvename, kuriuos įsivaizduojame ir projektuojame ateičiai. Patirtis esame linkę vertinti per priešybių prizmę: kaip pakilimus ir nuosmukius, sėkmę ir vargą, malonumą ir skausmą, šviesą ir tamsą.

„Po šviesos bus šviesa“ siūlo pažvelgti į reiškinius kaip į neišvengiamai prasmingą procesą. Mes nežinome kur link veda nemalonios, skausmingos patirtys ir juk pasitaiko atvejų, kai galime suprasti, jog jos gali būti slenksčiu į gilesnį supratimą, įgudžius, brandą. Šviesa nėra vien būsena. Ji tampa kryptimi, galinčia išryškėti bet kurioje gyvenimo atkarpoje.

 

 

25 x 80.5 cm

Akrilas, grafitas, markeriai, lakas ant medžio plokštės

0

2025 07 3: tapyba

 

Linijinis, pusiau abstraktus piešinys vaizduoja delnus, ramiai gulinčius kartu, sudėtus į dhyana mudra padėtį meditacijai. Tai lyg nuoroda į ramybės būseną, kurios link veda meditavimas. Likusio kūno nėra, rankos atrodo lyg nukirstos ir atrodytų susijusios su kančia, bet yra baltos, tad galima suprasti, jog jos priklausė skulptūrai, kuri buvo nugriauta ar laikui bėgant sunyko, bet rankų padėtis išliko sveika, lyg neįveikiama jėga būtų jas išsaugojusi kaip amžinos ramybės simbolį.

Jei ne raudona spalva, kūrinys būtų monochrominis, juodai baltas. Raudona įkvepia gyvybės, yra lyg šiltas žmogaus kraujas, srūvantis piešinio linijomis, sudarančiomis rankų kontūrus. Taip išryškinamas ryšys su žmonėmis ir jų siekiu amžinai ramybei, kuri įkūnijama akmeninėse žmonių skulptūrose.

 

67 x 35 x 1,7 cm

grafitas, pieštukai, akrilas, markeriai, lakas ant medžio plokštės

0

2025 06 28: tapyba

Tai – abstraktus mišrios technikos kūrinys, reflektuojantis vertinimo, statuso ir savęs suvokimo temas. Paveikslo siužete – kalakutai, kurie giminystės ryšiais siejami su povais, tačiau neturi jų simbolinio svorio ar vizualinio prašmatnumo. Patelė žvelgia į patiną ir konstatuoja: „ne povas“.

Ši frazė yra ne tik pažodinė, bet ir perkeltinė. Ji nurodo į mūsų žmogišką polinkį lyginti, nuvertinti, siekti ryšių su tuo, kas atrodo vertingesnis ar išskirtinesnis, kartais visai nesąmoningai. Ironiška, jog vertinimą teikianti figūra – taip pat paprastas, kaimiškas paukštis.

Kūrinys su lengva ironija ir santūria raiška kalba apie troškimą būti „kažkuo daugiau“, nepastebint, kad patys esame dalis to paties peizažo. Tai vaizdinis komentaras apie mūsų kasdienį tylų, bet universalų teatrą.

 

 

75 x 50.5 x 1 cm

akrilas, pieštukai, purškiami dažai, markeriai, grafitas, lakas ant medžio plokštės

0

2025 05 26: tapyba

 

Būna, kad ir tarp bebrų „perbėga juoda katė“. Gal ko nepasidalino, gal ne taip pažiūrėjo ar dar blogiau… Žodžiu, vienam bebrui panižo dantys ir jis suknežino kito bebro statytą užtvanką, taip atlaisvindamas gausybę vandenų, kurie atgavę laisvę nukurnėjo begaliniais vingiais ir šlapiuose upelio krantuose paliko netikėtą dovaną blizgučių mėgėjams – gausybę aukso smilčių.

Šis paveikslas atspindi ne tik žaismingą pasakojimą, bet ir gilesnį emocinį peizažą. Jame atrandami konflikto, įtampos, sąstingio, išsilaisvinimo bei netikėtumo momentai. Kaip ir gamtoje – kai įtampa atslūgsta, tai, kas lieka, gali nustebinti: kartais griuvėsiai atveria turtus.

Simbolinis peizažas, kuriame spalva ir jausmas kyla lyg potvynis, o nuslūgsta su prasme.

 

69,5x35x1,5cm
3,3 kg

markeriai, grafitas, pieštukai, purškiami dažai, akrilas, fiksatyvas ant medžio drožlių plokšės.

0

2025 05 10: tapyba

 

Kai kada apie žmones sakoma: paaugo dvasiškai. Dvasiškai ūgtelėjęs žmogus turėtų būti kitoks, bet kaip pamatyti, jei jo išorė neypatinga, neišskirtinė? Gal tai galima kažkaip pajausti? Jei akylai stebėsi žmogų, tai gal net įsijausi į jo buvimą ir susidarysi nuomonę, kad jis toks, nes elgiasi/jaučiasi taip, bet ar toks vertinimas bus tikslus? Kokia tada iš jo nauda?

Šis kūrinys metaforiškai iliustruoja neakivaizdžią, vidinę žmogaus kaitą, dvasinę plėtrą, subtilią ribą tarp esmės ir išorės. Juk augimas ne visada matomas – bet jis viską keičia.

Ryškios spalvos ir formų dinamika atsakymų neteikia, bet kviečia pajusti tai, ko negalima užčiuopti.

 

2 x 26,5×76.5×1.5 cm

aerozoliniai dažai, markeriai, grafitas, fiksatyvas ant medžio plokščių

0

2025 05 1: tekstas

 

eini ir girdi kaip švilpia plyta. šiaip sau plytos juk nešvilpauja. mažom lūpytėm, lyg būtų puikios nuotaikos saulėtą rytą, kai mankšta jau padaryta, o pusryčiams glotnutis su šviežiomis braškėmis. ir viskas taip puiku! skamba telefonas, sakai alio, o tau atsako valio, jūsų tyrimai rodo, kad dar pagyvensite.

0

2025 04 2: tekstas

 

Viena boba prieš gavėnią gaudavus gerovės ženklą va taip su draugėmis pinigaudavę: iš santaupų prisipirkdavę dolerių ir atsidavusios mėnesio pasninkui melsdavos ant pilvo sugulusios, po savim tuos dolerius pasikišusios. Po to pasninko dolerių kursas kildavęs ir jos eidavę jų parduot. Dėl to bagotos buvo ir galėjo pilna dūšia aukot. Bažnytelą ana kokią pastatydino.

0

2024 08 30: tapyba

Spalvinimo knygos yra pasaulyje plačiai paplitęs reiškinys. Savo mažomis rankelėmis spalvina ir šio, ir kito Žemės pusrutulio mažutėliai. Tų knygų turinys be galo margas temų prasme ir prašosi būti išmargintas tiesiog – spalvomis. Pats nekalčiausias tyrų sutvėrimų užsiėmimas. Jie nekalti, nes nežino, kad būna šventų dalykų, kuriuos privalu gerbti ir su kuriais reikia elgtis pagal tam tikras taisykles, todėl tas nežinojimas yra šventas. Suprasime ir atleisime, jei vaikas flomasteriu pripieš ant švento paveikslėlio, sulaužys šventą figūrėlę ar išplėš puslapį iš šventos knygos. Jam vienodai šventas visas pasaulis, kurį norisi visaip ištyrinėti, pažinti, suprasti.

O kokie esame suaugę?

Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“. Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“. „Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima. O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.
Mt 18

 

iš „keletas puslapių iš spalvinimo knygos“ serijos

100x140x3 cm

akrilas, grafitas, fiksatyvas ant drobės

0

2024 08 30: tapyba

 

Spalvinimo knygelės mylimos vaikų visame pasaulyje. Smalsiomis rankomis jie pripildo kontūrus gyvybės – kartais išeidami už linijų, kartais pasirinkdami netikėtas spalvas. Vaikams visas pasaulis yra šventas, nes dar nėra nieko sureikšminto, nieko, kas būtų per šventa paliesti nederamai.
Net Buda po medžiu – ramus, išmintingas, nepasiekiamas – gali tapti vaizduotės ir spalvų žaidimo lauku.

O kas nutinka, kai užaugame? Ar įžvelgiame šventumą visur, ar brėžiame ribas tarp to, ką galime liesti, ir to, kas tampa nepasiekiama?

Šis kūrinys kviečia žiūrovą grįžti prie to vaikiško smalsaus, nebijančio, nuoširdaus žvilgsnio, kuriame pagarba reiškia ne atstumą, o atvirumą.

„Tai, kas esame šiandien, kyla iš vakar dienos minčių, o šiandienos mintys kuria rytojaus gyvenimą: mūsų gyvenimas yra mūsų proto kūrinys.“
– Dhammapada, 1:1–2

 

iš „keletas puslapių iš spalvinimo knygos“ serijos

100x140x3 cm

akrilas, aerozolis, grafitas, fiksatyvas ant drobės

0

2024 08 30: tapyba

Tai – žaismingas prisilietimas prie šventosios Krišnos figūros per itin laisvą spalvinimą, atspindintis vaikišką santykį su tradicijomis, pažinimą per saviraišką. Ryškios spalvos ir nerūpestingi potėpiai susipina su kanoniniu religinio paveikslo kontūru, kviesdami susimąstyti apie nekaltumą, garbinimą ir žmogaus būdus prisiliesti prie dieviškumo. Tai – dalis tęstinės serijos, kurioje dvasiniai simboliai įgyja naują, spontanišką formą, balansuoja tarp pagarbos ir laisvės.

„Kada tik tiesa nyksta, o netiesa kyla, O Arjuna, tada Aš pasireiškiu pasaulyje.“
– Bhagavadgita 4.7

 

iš „keletas puslapių iš spalvinimo knygos“ serijos

100x140x3 cm

akrilas, grafitas, fiksatyvas ant drobės

0

2024 05 13: tekstas

dviem žodžiais
kalbos nepasakysi
dviem dantim
kepsnių nesukramtysi

dviem pirštais
arklių nesulaikysi
dviem švirkštais
ligų nesustabdysi

dviem rožėm
laukų neužsodinsi
dviem žuvim
minios nepamaitinsi

0

2024 04 13: tekstas

jeigu kada nors žiemą
kas nors miške dejuotų
tai reiškia žmogui tam
gana prasta diena

jeigu kada nors žiemą
girdi kaip pokši ledas
tai gali atsiverti
po kojom praraja

jeigu kada nors žiemą
jauti kad šlampa koja
tai nieko stebuklingo
tiesiog skylė bate

jeigu kada nors žiemą
matai gėles ar žolę
tai reiškia žiemai tai
gali sakyt ate

0

2024 02 17: tekstas

 

 

kasdien paglostau Budą
kad būtų mums geriau
o gal tik man ramiau
kad mes susiliečiam abudu

ir tas atkibęs kampas
atvirlaiškio ant sienos
trumpam prilips kasdieną

ir vėl lauks mano rankos

0

2023 11 21: tapyba

 

Paveiksle nėra aiškaus vaizdinio siužeto. Tai ne iliustracija, o vizualizuotas pasakojimas. Drobę dengia ranka rašytas tekstas – lyg dienoraščio puslapis ar ištrauka iš šiuolaikinės pasakos, kurioje eilinis žygis į gamtą virsta netikėtu susidūrimu su laukine jėga.

Spalvotos grafito dėmės kuria asociatyvią nuotaiką: aplinkos koloritą, nuojautas, foninius garsus ar emocines būsenas. Vizualinis paviršius neužbaigtas, netvarkingas, tarsi tyčia vengiant „paveiksliškumo“. Vienintelis konkretesnis elementas yra lipdukas, įkomponuotas kaip simbolinis ženklas ar pasaulio fragmentas, kurio dalis nutekėjusi į drobės nugarinę pusę. Tai lyg užuomina, kad dalis reikšmės pasislepia iš žiūrovo akių, palikdama vietos vidiniam traukos procesui.

„Traukos jėga“ tampa pasakojimu ne vien apie įvykį, bet apie būsenas, apie tai, kaip žmogų veikia tai, ko jis galbūt net nejaučia. Tekstas pasakoja vieną siužetą, o vizualumas kalba apie kitą. Taip kuriama įtampa tarp minties galios ir fizinės tikrovės.

 

išeina vyriškis į mišką
cypteli vyriai trinkteli durys
kosti į kumštį spjauna į balą
jam eiti dvi valandos kelio

eina taku vingiuoja per pievą
štai gėlės krūmeliai drugeliai
tiltas per upę tada rapsų laukas
už jo keturi šunys kaukia

šunų jis negirdi ausinėse kalba
lektorius apie minčių galią
pritraukti dalykus kurie labai svarbūs
plius minus kaip riteriui kardas

štai miškas krūmynai
po kojomis traška šakelės ir samanų kekės
sustoja prie beržo nes pėdą panižo

atsiremia nuspiria vyžą

gal pėdos kvapas gal traškesiai
ar kosmoso jėgos taip lėmė
kad tuo pat metu po tuo pat medžiu
vyriškį aptiko pulkas vilkų

 

 

50x70x1,5 cm

grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės

0

2023 10 17: tekstas

langas uždarytas
deganti šviesa
kviečia žvelgt į vidų
ten tavęs nėra

ko čia atskubėjau
persėdimais trim
jei už durų stoviu
užmerktom akim

ką tau pasakyti
ko aš čia esu
štai einu pro šalį
vakare vėsu

ko nepasišildžius
mėtų arbata
bet juk ne vėsu dar
priežastis kita

laikas jau grąžinti
skolintas knygas
juk senų seniausiai
perskaičiau visas

betgi atskubėjau
persėdimais trim
žinoma be knygų
spurdančia širdim

man taip begalvojant
ką tau pasakyt
kaip duris galėčiau
šias atidaryt

patekėjo saulė
ant žolės rasa
jau išaušo rytas
aš vis stoviu čia

pasigirsta juokas
aidi per laiptinę
aš girdžiu tave
dūžtančią stiklinę

žingsniai vis garsėja
sparčiai trepsi batai
štai ir susitiksim
nors ir ne viena tu

0

2023 08 9: tapyba

 

poras
sportas
diaspora

porelė

kanarėlė gaudo orą
ir kartoja sau žodžius
kuriuos nešė į namus
bet išbarstė ant takelio

 

 

50x70x1,5 cm

akrilas, grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės

0

2023 07 12: tapyba

 

Beveik visas šio paveikslo paviršius yra tamsus, tarsi vaizdas dar negimusio kūdikio užmerktose akyse. Iš šios tamsos ima ryškėti ranka rašytas poetinis tekstas – šviesa, į kurią keliauja nauja gyvybė. Jame kalbama apie mažo žmogaus kelionę pas tėvus ir jų pastangas jį sutikti su meile, rūpesčiu, besąlygišku atsidavimu.

Tekstas, papuoštas vaikiškais lipdukais, tampa ne tik vizualiu elementu, bet ir simboliniu švytėjimu, lydinčiu žmogų jo pirmuosiuose žingsniuose iš nežinomybės į artimus santykius. Paskutinė eilutė nuskamba dviprasmiškai, bet juk tėvai laukia verkimo ne iš žiaurumo, bet kaip patvirtinimo, kad jų vaikas gyvas, kvėpuoja, yra sveikas.

 

kai gimsta žmogutis
toks mažas mažutis
toks mielas nekaltas
tyras kaip šaltinėlis
iš tamsos į šviesą
atiteka pas žmones
kurie iš karto stengiasi
iš kailio neriasi
naktimis nemiega
kad tik tam žmogučiui
nieko netrūktų
šilta gera būtų
rūbelių maistelio
barškučių palučių
ant rankų nešioja
dainelę niuniuoja
tie patys žmonės
nuo pat pirmųjų
gimimo minučių
tikisi jog tas žmogutis
mokės garsiai verkti

 

50x70x1,5 cm

akrilas, grafitas, tušas, lipdukai, lakas ant drobės

0

2023 06 7: tekstas

verkia sukumpęs senukas
laidodamas dvynį brolį
verkia varvantis naras
kątik ištraukęs skenduolį

trykšta ašara tėvui
matant dukros piruetą
kūkčioja cecho vadovas
užsirakinęs tualete

verkia gražuolė parkely
veidą į delnus įrėmus
vakaras jau sugadintas
atsiklijavo blakstienos

0

2023 06 7: tekstas

plaštakių gražumas juk toks
noris amžiais laikyt po stiklu
gėlių spalvos formos kvapai
bent trumpam atgaivina namus

paveikslų mįslinga jėga
mus veikia ją gera turėti
net maistą gražesnį labiau

burnon norisi įsidėti

o jau kai tave pamačiau
nusprendžiau net vardo neklausti
nebūsi drugelis dailus
po mano stiklu įspraustas

0

2023 05 28: tapyba

 

randai ir įdrėskimai
tas pralaimėtas ginčas
lyg plunksna išraižytas
ant nugaros ir šonų

išlūžę du dantukai
sudarko šypsnį šukų
kurios kasryt juokauja:
kur palikai karūną?

dėmė ant marškinėlių
su užrašu palomé
užantspauduoja dieną
prieš pat naujus metus

dar šiandien užpustys
pėdų žymes ant smėlio
kurios man atminty
iškils tavo vardu

 

50x70x1,5 cm

akrilas, grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės

0

2023 05 5: tapyba

kabėjo benamis miške
supavosi vėjo bangelėse
laukė kol kokia muselė
ims virpinti jo hamako stygas
tokia tad būtų likimo dovana

tačiau staiga jį nusinešė
ne netikėtai kilusi vėtra
rytinis grybautojas
sėlinantis ir dairydamasis
su mažu peiliuku rankoje

pakeliavęs ant rankovės
voras atsidūrė namuose
kuriuose ir apsistojo
grybautojas su šeima
ilgai ir laimingai gyveno

 

50x70x1,5 cm

akrilas, grafitas, tušas, lipdukas, lakas ant drobės

0

2023 04 4: tapyba

ištekėjo pilnas mėnuo
pro grotų juodas skylutes
į šaltį požemių kalėjimo
jį vandenys žemyn nuneš

šlapi stiklai man akyse spindėjo
ir būgnu daužėsi širdis
mėnuo to nė nepastebėjęs
lyg įsimylėjęs raudo saulei prieš akis

 

50×70 cm

0

2023 03 19: tekstas

stačiai kaip kūdikis
nemėgsta drabužių
vis bando nusirengti

išbandžiau kelias poras
ir batų ir kojinių nemėgsta
labiausiai juodų

0

2023 01 19: tekstas

nusprendė vyras namus susiręsti
labai kruopščiai darė taip kaip sau
nuoširdžiai pasinėrė visa galva
į dulkes pjuvenas brėžinių šūsnį
kasdien ta pačia mintimi tegyveno
kilo į statybas į jas griuvo miegoti
kartu su savo pjūklu ir atsuktuvais
ir taip diena iš dienos daugel metų
eigoje paaiškėjo jog rūmai geriau
ką tas namas? nameliūkštis kažkoks
juk gyvename kartą tad reik pasistengti
šiek tiek labiau ir jau žmogiškai gyventi
kartu ir vaikai tilps ir anūkai čia pat
jėgų buvo daug o ir sveikata geležinė
tad galima buvo sau leist padirbėti
daugel dienų tarp tų lentų ir plaktukų

džyru džyru tepu šlepu tuku tuku

laikui bėgant, vis didėjantys rūmai apaugo ne tik vijokliais. dar ir visokiom istorijom. žmonės pasakoję jog juose suvisam dingo keli paštininkai ir geros valios kaimynai su savo pyragais bei draugiškomis šypsenomis. nuolatinis bildesys viduje jau išsekino kantrybę Džeraldo, kurio netoliese esančioje jogos studijoje atsisako lankytis lankytojai. tad ateinančią vasarėlę mintyse jis sau pažadėjo tuos velnio rūmus supleškinti. vaikai mėgsta ten pažaisti žemę ar 12 pagaliukų. susitikę sako: einam prie kirmgraužos!

0

2023 01 2: tekstas

socialinė asmens padėtis
sociologinio akmens podėlis
sugulovai armėnijos papėdėje

psichologijos daktaro laipsnis
psicholeptikai daro liapsusą
psichodelinė dakaro laisvė

perprasti visas funkcijas
perkąsti vaisių fuksiją
paspausti vištos furunkulą

struktūrinio žanro specifika
skulptūros žiemos spektaklyje
stambulo žarnų spektras

0

2022 10 30: tekstas

berželis nori pasakyt kažką
deja neturi balso todėl tyli
linguodamas plonas šakas
jis arklio karčius rodo mums nebyliai

nusimeta ant žemės auksinius lapus
tarsi sakytų mums ir jūs numeskit
po kojom sau visus tuos blizgučius
gražumą savo viduje surasit

mes nesupratę kurgi tas vidus
į beržą skverbiamės ieškoti
iš ten ištraukiam jo sakus
ir kirveliu kamieną imame kapoti

0

2022 10 21: tekstas

ar tuomet
kai pagyvenę žmonės
užledžia tau šiltą vietą

troleibuso priekyje

ar tuomet
kai eini į paštą
ir stovi eilėje

pasiimti pensijos

o tuomet
eini į vaistinę
ir stovi eilėje

nusipirkti Entresto

ar tuomet
kai pažastyse
ima veltis gumuliukai

kaip ant megztinio

ar tuomet
kai nejučia
įsitrauki į pokalbius
su televizoriumi

o tuomet
kai ant jo supyksti
išeini pas kaimynę
pasiguosti: isivaizduoji?..

0

2022 10 11: tekstas

 

išėjo tėvelis į mišką
siekdamas vieno grybo
slydo ant kito
ir krito laisvai it kaštono sėkla
į minkštose samanose
tykantį akmens kiaušinį
skilo jo galvelė it kaštono luobelė
pasiliko tėvelis ramybėje
miško maitinti
išaugo toje vietoje ąžuolas
tvirtas it žemaities valia

išėjo motinėlė į mišką
metė pintinėn grybą po grybo
ir vienas staiga purpt
išsprūdo tarp pirštų
o gi ten pelėdos vaikelis
iškritęs iš ąžuolo drevės
motinėlei širdį suspaudė
ir įkėlė ji pelėdžiuką
atgal į jo namus

išėjo visi vaikai į mišką
pažaisti robiną hudą
puolė lakstyti su lankais
vienas į kitą strėles laidyti
gerai kad netaiklūs būdami
sveikomis akimis namo parbėgo
vienas jų tą naktį
pelėdą sapnavo
tėvo balsu dėkojančią
už išsiilgtą pasimatymą

0

2022 09 19: tekstas

 

kartais noris pagalvot
kartais taip daryt nereikia
kartais reik dainuot ir šokt
kol nusėda batareika

0

2022 08 22: tekstas

ji sėdi žaliu veidu.
jos klausia: ar tu varlė?
kažkas juokiasi, kažkas springdamas atsikrenkščia,
kažkas uždainuoja: kaip smagu po mišką palakstyti…
ji nežino kur dėti akių, tad žiūri į savo žalias rankas.
močiutė jos klausia: vaikeli, kam tu taip su savim?
močiutės draugė tempia ją už megztinio:
palik tu ją. matai, kad jau nebežino kaip labiau ir beišsidergt?
neišsikentusi ji pakyla ir eina prie durų.
pasigirsta: o, žiurėk, varlė iškeliauja.
autobusas sustoja, durys atsidaro.
ji atsisuka ir sušunka: aš esu varlė – žalčių karalienė!
tuomet suvokia, kad suklydo ir gaudžiant juokui išpuola lauk.
skambus autobusas su prilipusiomis prie stiklų šypsenomis nulinguoja saulėlydžio link.
aplinkui pievos, svirpliai ausis pjauna. vakarėja.
pradeda krapnoti. išlipo gerokai per anksti, tad į vakarėlį nebespės.
eina šalikele ir priėjusi upelį prisėda.
žiūri kaip į jos atvaizdą ima smigti lietaus lašai.
ir ašaros.
staiga pajunta kaip kažkas slysta jos pirštais
įbestais į šlapią žolę.
žalčiukas.
perbraukęs šlapia uodega jai per delną,
nuplaukia pasroviui į beužsiveriančias lelijas.
danguje žybteli žaibas, ima stipriau lyti.
jai nesinori keltis.
čia taip tyku.
ramiau nei namie.
tuomet pasigirsta griaustinis
ir vėl kažkas žybteli.
ji pasižiūri į delną.
ten žiedas su deimantine akele.
– oi tu, žalčiuk, – prataria ji šypsodama.
– peršiesi man? čia juk makiažas. aš – ne gyvatė.
vanduo nuvilnija, lyg nuo sukilusio vėjo sulinguoja švendrai.
– tu – karalienė – pasigirsta šnypštimas nuo lelijų.

0

2022 08 10: tekstas

ištekėjo pilnas mėnuo
pro grotų juodas skylutes
į šaltį požemių kalėjimo
jį vandenys žemyn nuneš

šlapi stiklai man akyse spindėjo
ir būgnu daužėsi širdis
mėnuo to nė nepastebėjęs
lyg įsimylėjęs raudo saulei prieš akis

0

2022 08 8: tekstas

dėl begalinės karotenų naudos,
kuo gausiau grūskime į pilvus
oranžinį maistą

prietarų veikiami, iki pat šios dienos
žmonės tiki, jog dėl apkalbų
jų ausys kaista

jei kas nors gerdamas tabletę galvos
jog rimtai gydosi, iš tiesų
ir cukrus tampa vaistu

0

2022 07 1: reljefas

 

20×25 cm

0

2022 06 28: reljefas

 

Šis abstraktus kūrinys yra emocinio prisiminimo vizija, kurioje susilieja energija, judesys, netikėtumas ir lūžis. Sukūriuotos žalių ir mėlynų tonų bangos primena gamtos stichiją, o kampuotai nutiesti mediniai segmentai kerta paveikslo paviršių tarsi žaibo blyksniai. Jie įrėmina akimirką, kai praeities įvykis staiga vėl įsibrauna į dabartį.

Tai – netikėtas susidūrimas su praeitimi, tiek fizine, tiek vidine. Paveikslas kalba apie momentą, kuris kadaise buvo pamirštas, bet dabar griausmingai sugrįžta – kita forma, kitu laiku, bet su ta pačia jėga.

Kūrinį lydi poetinis tekstas – lyg sapniškas prisiminimo ir dabarties susipynimas. Vaikiškas entuziazmas, trauma, kibirkštis ir kava ant terasos susilieja į pasakojimą apie dieną, kai smėlyje pasislėpęs kibiras nukovė „karį“, ir dieną, kai žaibo pakirsta kėdė atnešė atgal visą kūnu įrašytą praeities pojūtį.

 

staiga atsiminiau tą dieną
buvau kupinas jėgų lyg patrakęs
šokinėjau nuo plytos ant plytos
balansavau iškėlęs vieną koją
kaip karateka kung-fu meistras
mojuodamas rankomis ir kojomis
plačiai primerktomis akimis
kaip kątiktai matytam filme

lūžo koja kai drąsiai šokau
į gilų smėlio griovį truputį
primerktomis akimis šaukiau
kyaaa sukaupęs jėgas į pėdą
smigo užkasto kibiro briauna
mane netyčia nugalėjo
pamirštas miegantis kibiras
smėlio griovyje blykstelėjo

žaibo siūlas kirto medį
lyg kardu man prieš akis
viršūnė nulėkė žemyn kitas siūlas
smigo į mane per vėlai
terasoje su garuojančia kava
suskubau pašokti nuo kėdės
šaukdamas aaaaa aš išgirdau
kaip pokštelėjo lūžus koja

nukritus kėdei atsiminiau tą dieną
šokinėjau mojavau balansavau
kaip meistras kątiktai matytam filme
primerktomis akimis šaukiau
griovy riedėjo ašaros stambiais lašais
lietus ramino sužalotą medį
tą dieną kibiras įveikė mane
žaibas šiandieną nugalėjo kėdę

 

 

51×81,5×4 cm

akrilas, aerozolis, grafitas, markeriai, lakas ant medžio plokštės

2 cm pločio baltas medinis rėmas

0

2022 06 22: reljefas

Yra žmonių, sukryžiuojančių pirštus, kai smarkiai nori, jog kažkas įvyktų, kad pasisektų. Lai tai būna nuolatinės sėkmės simbolis, primenantis, kad burtas jau vyksta.

Dariau šį simbolį gana abstraktų, kad vaizduotė pažaistų su prisiminimais ir pateiktų savų asociacijų, o gal net atmintin iškiltų kokia svajonė, kuriai įvykti reikia šiek tiek sėkmės.

 

20 x 33 x 2 cm

akrilas, grafitas, tekstilė, lakas ant medžio formų

0

2022 05 13: reljefas

Kūrinyje abstrakčiai vaizduojama kariauna yra tarsi šešėliai, judantys per šaltą, snieguotą kraštovaizdį. Jų žingsniai sunkūs, pečius slegia pareiga. Nors jų kūnai šarvuoti, griežti, ištvermingi, viduje ima busti ilgesys. Kelyje į kovą tyliai smelkiasi prisiminimai apie namie likusias moteris, jų dainas, rūpestį, jų glostantį balsą. Tarp išorinio kietumo ir vidinės trapumo bangos esanti priešybė tampa pagrindine paveikslo emocija.

Tarsi sniegą tirpdanti šiluma, šis jausmas skverbiasi į jų sąmonę: švelnus, bet neįveikiamas. Tai yra ne silpnumas, o žmogiškumas, aidas iš sąmonės gelmių, kad visiems ir visuomet išlieka poreikis meilei, būti suprastam ir nuramintam.

 

suėjo būriai neramių vyrų šiandien
jie kariai sulindę į šarvus
geležies brezento odos suveržti
pilvai tvinksi aidi širdies ritmas
smilkiniuose pulsuoja sunkiai
kyla kojos iš burnų garuoja

į dangų akys nepakyla nugaras
slegia sunkūs prietaisai jų
gyvybėms gelbėti kitas gesinti
reikia dėl vaikų dėl paliktų namų
dėl moterų dainų apie lapes
berželį bernelį žiedelį dievą
pievas upes obelynus

palikę už nugarų mina sniegą
kas prisiminime kas svajonėje
ar ašarą braukdamas rožančių
sakydamas juokauja kreiva šypsena
kosėdamas numeta pirštinę

ant sniegu dengtos protėvių žemės
žybsi snaigės mirksi paliktų
mergelių akelėmis spaudžia
gerkles drėkina vyrų akis ašaros
krenta į sniegą tyliai gylyn
į sušalusią žemę tirpdo sustingusias
šaltyje protėvių sielas žadina

viena po kitos seniai kovoje
kritusios dvaselės nubunda kyla
į vyrų širdis smelkiasi ramybe
į ausis ošia motinų lūpomis
šššššš geras mano vaikeli
būk ramus ąžuolėli
vabalėli mažas
mano

 

 

61x80x2 cm

akrilas, grafitas, markeriai, medžio formos, audinys, lakas ant drobės

0

2022 04 9: tekstas

krenta pirmosios snaigės
didžiosios šventės artėja
krenta lapai sudžiūvę
jųjų gyvenimas baigės
krenta mažytė žvaigždelė
išpildysianti tavo norą
krenta ant žemės lazda
klaupias ant klaupto senelė
krenta temperatūra
suveikė baltos tabletės
krenta pulsas ligonio
svyra ant šono galva
krenta peilis iš rankos
laimei nesužeidžia kojos
krenta kursas valiutos
žmonės plūsta i banką
krenta reitingai pono
jis svarsto kaip reiks pasikelti
krenta suklupęs bėgikas
jau nebeįveiks maratono
krenta į vandenį sliekas
švinas jį tempia į dugną
puola dangaus angelai
kas gi aukštybėse lieka?

0

2022 03 2: tekstas

niekaip negaliu sutikti su tuo
kokiu gimiau šiam pasauly
tad keičiu tai ką pavyksta
kasdien darau ką galiu

didumą savo nepadoraus kūno
dengiu patraukliais drabužiais
kartais net po keliais sluoksniais
prakaituoja mano smirdanti oda

kaip ir visi normalūs žmonės
specialiai tam sukurtomis žirklėmis
nukirpęs išmetu savo plaukus ir nagus
o šie lyg tyčia vis atauga

mokslininkai bei išradėjai
kasdien stengiasi man padėti
su kosmetika medicina ir implantais
ačiū gerieji už pastangas įveikti gamtą

0

2021 07 19: tekstas

 

medinio juodo stalo
stalčiuje guli kojinė
svarbi vilnos kišenė

šilta tamsi sterblė
namai sterbliniam velniui
kol juos galiausiai išauga

esti tokie vaizdai
galima sakyti bręsta
kol atidarau stalčių

ištraukiu tą kojinę
iš jos juodą kaip velnias pieštuką
kuris staiga ima piešti

0

2021 04 14: tekstas

kas čia nukrito?
kas čia guli?
ant suoliuko

kiek taip gulės?
o, jau pakilo?
taip lengvai

kaip plunksna?
kaip sausas lapas?
vėjo pabučiuotas

blyškus kaip angelas?
mykolas, gabrielius?
boleslovas

0

2021 04 14: tekstas

plyšusi debesų bomba
trupina langus namų
ir nutyla

akmuo staiga nuskyla
garsiai rieda nuo kalnų
ir nutyla

piktas barzdotas vyras
rėkia žvėries balsu
ir nutyla

kur bebūtum viduj
dangaus balsas klausia
ka tu darai, žmogau?

0

2021 01 26: tekstas

išeina vyriškis į mišką
cypteli vyriai trinkteli durys
kosti į kumštį spjauna į balą

jam eiti dvi valandos kelio

eina taku vingiuoja per pievą
štai gėlės krūmeliai drugeliai
tiltas per upę tada rapsų laukas
už jo keturi šunys kaukia

šunų jis negirdi ausinėse kalba
lektorius apie minčių galią
pritraukti dalykus kurie labai svarbūs

plius minus kaip riteriui kardas

štai miškas krūmynai
po kojomis traška šakelės ir samanų kekės
sustoja prie beržo nes pėdą panižo

atsiremia nuspiria vyžą

gal pėdos kvapas gal traškesiai
ar kosmoso jėgos taip lėmė
kad tuo pat metu po tuo pat medžiu
vyriškį aptiko pulkas vilkų

0

2021 01 25: tekstas

senas senas namas dega
gaisrinių sirenos gaudžia
senas miškas irgi dega
gaisrininkas graudžiai verkia

gyveno katė gražų gyvenimą
gulėjo ant pledų gyvenimus tris
po to nugyveno dar kokius penkis
klausydama kaip jos Bronislova knarkia

vienas paukštis buvo pelėda
kitas buvo kuosa ar varna
dar ir žuvėdra buvo ne kiras
o paskutinis paukštelis tai šarka

0

2021 01 19: tekstas

skirim bim bau
išskrido paukštis pro duris
narvelio pradaryto

ir tu išlėki bėki lauk
į pievas lyg arklys
iš pat ankstyvo ryto

ten saulė bus
bus ir lietus ir žaibas
tikėkimės netrenks tau

po to ateis pavasaris
kaštonai žiedus išsprogdins
kažką pamilsi pagaliau

tada nutiks dalykų daug
bus ir tokių
kurie tau net patiks

paskiausiai paukšt
ateis diena arba naktis
ir visa tai išnyks

0

2021 01 7: tekstas

senų senovėje, kai žemaitija dar buvo pusės pasaulio dydžio, prisikeliavę po europos platybes, samogitai audringai švęsdavę savo sugrįžtuves iš svečių šalių ir visi gerai suprantame kam tai visai nepatikdavę – jų gyvenimo gėlelėms – žmonoms. juk jos, likusios be savo vyriškų pusių, laukdavo prie vartelių, akis į tolį pražiūrėdavo, o tie didžiavyriai, grįžę iš savo taip vadinamų kovų, pirmumą teikdavę arielkai. kai po kažkelinto karto tos vyriškos girtuoklystės įgrįso, ėmė moterys bausti ugninį vandenį pamilusius ir su juo joms „svetimaujančius“ vyrus. aišku, ta bausmė – negausi sekso – buvo laikina ir (pasirodo) ne tokia jau ir veiksminga, tad augant nevilčiai ir įniršiui, teko joms spręsti problemą iš esmės. tai reiškia, kad eilinės karžygiškos jų vyrų kelionės metu, likusios vienos (po visų naminių reikalų), jos sukauptas nuoskaudas ir taip vadinamą seksualinę energiją ėmė taškyti rankomis ir kojomis. gal taip likimo buvo numatyta, o gal begalinio moteriško talento ir intuicijos dėka, visas tas terapinis procesas išsivystė į meistrišką savo kūno panaudojimą tiems reikalams, kuriems vyriškiai iškeliaudavo į gretimus kraštus, t.y. mušti žmones.

kartą, po vieno sėkmingo žygio, vyručiai plačiai šypsodami grįžę namo su belaisviais iš azijos, ėmė dairytis užkandos. vienas atsuko butelaitį, o kiti jau blizgina akimis. palinkėjęs sveikatos, vyriškis kilstelėjo kaklelį link lūpų ir šiltas skystimėlis šliūkštelėjo vidun.
– tek vondou – išsprūdo iš kažkieno išdžiūvusios gerklės.
staiga pasigirdo lyg sparnų plazdėjimas, lyg vėjas sukilo ir begeriantis vyriškis pajuto kaip žemė slysta iš po vyžų, o akis aptraukia balta migla. 

po kurio laiko jis pabudęs sužinojo, kad įtūžusi jo pati ištaškė visą linksmąją kompaniją. po to gailėjosi, ilgai verkė ir dėjo ant sumušimų kompresus. tuosyk, galima sakyt, žmogiškai suprato, kad tokiu būdu problemų spręsti visgi nederėtų. visapusiškai atsigavę vyriškiai kaip tik prašėsi išmokomi tokio stebuklingo būdo mušti žmones, bet ilgainiui supratę, jog tam reikia begalės atsidavimo, nuėjo rinkti malkų pirtelei.

vienas imlaus būdo belaisvis prisižiūrėjęs žemaitiškos moterų meistrystės kažkokiu mistiniu būdu ištrūko į laisvę ir net nusigavo savo tolimon tėviškėn, kur tapo žymiu kovos menų specialistu. iki šiol tas kovos menas vadinamas jo galvelėje iš šių kraštų atsineštu pavadinimu: https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/c/c7/Ko-%ED%83%9C%EA%B6%8C%EB%8F%84.oga

0

2020 12 24: tekstas

kabėjo benamis miške
supavosi vėjo bangelėse
laukė kol kokia muselė
ims virpinti jo hamako stygas
tokia tad būtų likimo dovana

tačiau staiga jį nusinešė
ne netikėtai kilusi vėtra
o rytinis grybautojas
sėlinantis ir dairydamasis
su mažu peiliuku rankoje

pakeliavęs ant rankovės
voras atsidūrė namuose
kuriuose ir apsistojo
o grybautojas su šeima
ilgai ir laimingai gyveno

 

/2012

0

2020 11 17: reljefas

Supta Kurmasana yra Miegantis vėžlys. Kai vėžlys miega, jis yra saugioje aplinkoje ir menkai tegali būti sutrikdytas. Miegančio vėžlio pozoje galūnės, ausys, akys, nosis, oda, burna ir protas yra nukreipti į vidinį kraštovaizdį, kuris veda į Pratyahara bei kviečia atrasti savo vidinį prieglobstį, nepriklausomą nuo išorės.

Pagrindinės Supta Kurmasana naudos: gilus stuburo, klubų, sėdmenų, šlaunų ir pakinklių tempimas, nervų sistemos nuraminimas, vidaus organų stimuliavimas, skatina savistabą, susikaupimą, emocijų perdirbimą, nuolankumą, kantrybę ir atidumą savo riboms.

Šis kūrinys skatina judėti ir yra švelnus priminimas neužsisėdėti per ilgai. Ramybės kupina Miegančio Vėžlio poza kviečia vėl susijungti su savo kūnu ir atrasti sąmoningo judesio etapą kasdienybėje.

 

Namaste!

 

 

 

151x81x3 cm

akrilas, plastiko formos, įvairi tekstilė

0

2020 11 17: reljefas

 

Kartą išminčius maudėsi upėje. Kai išlipo į krantą, pamatė tarp akmenų įstrigusį skorpioną, kuris blaškėsi negalėdamas išsivaduoti. Išminčius patraukė akmenį, išlaisvindamas gyvūną nuo žūties. Pastarasis, vos tik pasitaikė proga, smogė išminčiui savo nuodingu geluonimi ir paspruko. Visa tai stebėjęs pašalietis nusijuokė, kad išminčiaus pagalba buvo atmokėta skaudžia nuodų porcija. Į tai išminčius atsakė: aš elgiuosi pagal savo prigimtį, o jis pagal savąją.

Sanskrito kalboje Vrischika reiškia Skorpioną. Galutinėje padėtyje Vrischikasana poza primena skorpioną su pakelta uodega, pasiruošusį smogti, tačiau kartu tai – žmogaus koncentracijos, savikontrolės ir balanso simbolis.

Tai – reljefinis kūrinys, stilizuotai vaizduojantis žmogaus kūną sudėtingoje jogos pozoje. Kompozicija susideda iš sluoksniuotų medžiagų – tekstilės, dažais dengtų paviršių ir odos imitacijos, kurios sugula į bendrą skirtingo medžiagiškumo dermę.

Šis vaizdas gali priminti apie fizinės veiklos naudą, padedančią ne tik išlaikyti kūno lankstumą, bet ir ugdyti psichologinį atsparumą. Jis puikiai tinka interjerui, skatinančiam sąmoningą kasdienybę ir kūno bei proto darną.

 

Namaste!

 

 

100x125x2,5 cm

akrilas, plastiko formos, įvairi tekstilė

0

2020 11 17: reljefas

 

Asana yra poza, tam tikra kūno padėtis, padedanti paruošti kūną meditacijai. Žodis Shalabhasana kilęs iš žodžio Shalabh, kuris reiškia skėrį arba žiogą.

Skėrys negali judėti atbulas ir į šonus, tik į priekį. Visuomet pirmyn, visuomet atviras pokyčiams, negrįžtantis į praeitį. Ar galime iš jo pasimokyti?

Kurta karantino metu, kad primintų mums mankštos svarbą. Juk ji ypatingai svarbi laikais, kai daugiau laiko praleidžiame namie. Šis kūrinys yra tarsi raginimas nepamiršti savo kūno kai užsibūname sėdėdami, žiūrėdami į ekranus, būdami statiški. Shalabhasana primena apie fizinę bei vidinę judėjimo galią bei kviečia atsistoti, pajudėti, išjudinti sustingusias mintis ir raumenis.

Kartu su žiogu, kūrinys įkvepia neprisirišti prie praeities ir kasdien pasirūpinti savimi iš naujo. Tai ne tik dekoracija, bet ir tylus nuolatinis priminimas: pasirūpink savo kūnu, ir jis pasirūpins tavimi.

 

Namaste!

 

 

181x75x4 cm

akrilas, plastiko formos, įvairi tekstilė

0

2020 08 20: reljefas

Keletą metų esu studijavęs geodeziją ir mėgau su prietaisais vaikščioti po pievas, o vėliau piešti linijas, kurios vaizduoja relejefo nelygumus, lyg bangomis sudarydamos įdomias aptakias figūras.

Ne paslaptis, kad Žemė nėra tokiau jau plokščia kaip gali plika akimi pasirodyti. Kaip bebūtų, kai kuriuose socialinių grupių sluoksniuose žemės forma yra tyrinėjama ir matuojama kartais net su religiniu atsidavimu.

Šis darbas kažkuria prasme patvirtina plokščios Žemės idėją – jis yra gana plokščias ir simboliškai atkartoja minėtos planetos paviršių. Topografiniuose žemėlapiuose piešinys yra ant plokščio popieriaus ir tik nupieštos linijos „iškelia“ vaizduojamos dalies reljefą. Kviečiu žvelgti į šį plokščios žemės fragmentą lyg į žemėlapio dalį, kuri supaprastina gyvąją gamtą ir duoda užuominą smegenims įsivaizduoti tikrąją tokią vietą, kuri gali būti net visai kur nors netoli.

 

 

120x100x3 cm

plastiko formos, įvairi tekstilė

0

2020 07 8: tekstas

 

randai ir įdrėskimai
tas pralaimėtas ginčas
lyg plunksna išraižytas
ant nugaros ir šonų

išlūžę du dantukai
sudarko šypsnį šukų
kurios kasryt juokauja:
„kur palikai karūną?“

dėmė ant marškinėlių
su užrašu „palomé“
užantspauduoja dieną
prieš pat naujus metus

dar šiandien užpustys
pėdų žymes ant smėlio
kurios man atminty
iškils tavo vardu

0

2020 03 27: reljefas

 

Mes, daugiau mažiau, visi turime plaukus. Pasitaiko, kad savo plaukų nebemėgstame, tuomet įsigyjame naujus. Tai – jautrus, faktūriškai turtingas kūrinys, kalbantis apie transformaciją, tapatybę ir vidinį virsmą. Naudojant tekstilę, skirtingų dydžių drobes bei dažus, kuriamas fragmentuotas, bet emociškai vieningas vaizdinys – tarsi naujos pradžios pojūtis, kuris slypi paprastuose, tačiau simboliškai įkrautuose veiksmuose.

Faktūros ir formos čia primena prisilietimus, prisiminimų nuotrupas ar mintis, kurios tyliai rezga savo kelią po oda. Kūrinys balansuoja tarp švelnumo ir jėgos, tarp matomumo ir slėpimosi, kviesdamas žiūrovą ne tik stebėti, bet ir jausti.

 

75x77x3 cm

akrilas, aerozolis, plastiko formos, audinys, lakas ant drobių

0

2020 03 23: reljefas

 

Paprasti šešėliai dažniausiai yra permatomi. Jie švelnūs, kol saulė nepasidaro pernelyg kaitri. Bet šis – kitoks. Storas. Minkštas. Neperregimas.

Kūrinyje šešėlis tampa nebe šviesos stokos atspindžiu, o materialiu objektu – tamsia, sunkia plokštuma, uždengiančia kažką, kas lieka paslaptyje. Tai abstrakti vizija apie tai, kas gali būti uždengta ir likti nepasiekiama, nepažinu.

Kompozicija remiasi sluoksnių priešprieša: šviesos ir tamsos, minkšto ir šiurkštaus, permatomo ir neperregimo. Tai – nebe tik šešėlis tai – uždanga, kliūtis. Tylus, bet ryškus valdovas, paslepiantis daugiau nei leidžiantis pamatyti.

76x72x3 cm

akrilas, grafitas, plastiko formos, įvairi tekstilė, lakas ant drobės

0

2020 03 15: reljefas

 

Dalis šio kūrinio sudaryta iš veidrodžių, sluoksniuotų įvairių medžiagų ir tekstūrų. Jis lyg ir tuštokas, bet moka užsipildyti. Kviečiu žvilgsnį pasukti į save – per simbolines asociacijas. Veidrodis čia tampa įrankiu, tačiau ar jis padeda matyti tik save, ar tik kūrinį?

Paveikslo struktūra slepia, užuominomis dėlioja mintį – dalys dengia viena kitą, atveria ir kartu maskuoja. Simetrijos čia tarsi yra, bet ji nebaigta, lyg sustabdyta. Gal tai užuomina į mūsų unikalumą, asmenišką nepakartojamumą, priešingybę mechaniniam tobulumui.

Veidrodis įtraukia ne tik žvilgsnį, bet ir patį žiūrovą – viskas, kas atsispindi jo paviršiuje, tampa paveikslo dalimi. Tai kintanti, gyva kūrinio dalis. Žiūrovas ne tik stebi, bet ir pats tampa stebimu bei turi progą pažvelgti į save kaip į kūrinį. Ar žvilgsnis į savo atspindį gali būti kitoks – ne vertinantis, o ieškantis?

 

60x96x3,5 cm

akrilas, markeris, grafitas, aliuminio plokštė, veidrodžiai, lakas ant drobės

0

2020 03 3: reljefas

 

60×88 cm

0

2020 02 20: tekstas

jei amžiais būsi nukabinęs nosį
tai apsidžiaugsi radęs litą
bet dangų gausi pamatyti
tik baloje ar šukėj

jei eisi tik užvertęs galvą
vis viena kažkada užkliūsi
už kokio žioplio ar laiptelio
kuriuo galėtum palypėt aukščiau

jei imt kada ir pabandyti
į vidų sau kažkaip pažvelgti
gal nieko įdomaus nerasi
o gal net viską kas yra

 

/2002

0

2020 02 5: tekstas

jie eina takais gatve miškais
visur kur tik įžengti gali
kur atveda visokie skubūs
vis nesibaigiantys reikalai

kas šlubas kas šliaužte
kas be kojos ar eisena lengva
kas kẽliais ar šokio žingsniu
kiekvienam savaip kelelis klojas

vieną aprengė mama kitą žmona
o kažką puošia stilisto ranka
kažkas štai basas slampinėja
ar visai nuogas lyg pagimdytas

eina jie savo tempu ir būdais
kol staiga netikėtai prieina vartus
o ten štai Petras kiekvienam
linksmu balsu sušunka: labas!

 

/2002

0

2020 01 15: reljefas

 

Kai kurie žino (bet daugelis – ne) kas dedasi po žeme ar kalno gelmėje, pvz., lyg niekur nieko po vešlaus miško gabalu gali tekėti požeminė upė ir būti lyg povandeniniu kanalu tarp dviejų ežerų. Gal kai kurios žuvys taip nukeliauja į kokias nors slaptas vieteles: paneria savo gimtąjame ežerėlyje apsuptame pievomis ir kalnų ožiais ir patenka į tamsų tuneliuką, kuris vingiuoja vingiuoja ir užsibaigia ežerėlyje miške arba net kokioje nors kalnais apaugusioje oazėje, kuri taip gudriai paslėpta, kad iš išorės atrodo lyg kalnas, o viduje kone pieva. Kaip dantis būna iš išorės dar lyg ir sveikas, o viduje – vien ėduonis.

Tikriausiai tokių dalykų nėra, bet norėčiau, kad būtų bent vienas toks atvejis: kalnu sruvenantis upeliukas smenga į jo gilumą ir vandens gyslelėmis nukeliauja į slaptą ežerą. Iš to ežero teka požeminė upė į žemiau pūpsantį ežerėlį, o iš šio – dar į kitą – labai gilų.

Ar kalnai slepia tai, ko nesimato? Taip! Tai yra pasakojimas apie neregimus ryšius ir slaptus gamtos klodus, o reljefinis sluoksniškumas tai įkūnija. Tai kvietimas tikėti, kad net jei tikėtina, jog tokių vietų nėra, vis dėlto viena tokia vietelė galėtų būti.

 

 

70x89x2 cm

akrilas, grafitas, medžio formos, tekstilė, lakas ant popieriaus

2 cm pločio baltas medinis rėmas

0

2020 01 10: reljefas

Šis kūrinys yra tiek poetinė, tiek vizuali meditacija apie žmogaus kūną, laiką ir cikliškumą. Paveikslas jungia tekstą ir formą į vientisą, materialų pasakojimą.

Tekstilės detalės, reljefas ir piešimo medžiagų faktūros sukuria fizinį, apčiuopiamą vaizdą – lyg kūną, kuris sugeria, prakaituoja, tirpsta, šlampa ar garuoja. Iškilios formos ne tik papildo vizualinį lauką, bet ir tampa metafora. Skysčiai čia suprantami ir fiziškai, ir jausmiškai.

Tekstas kalba apie tai kaip kūnas, gamta ir emocijos susilieja: pavasario ledai, vasaros prakaitas, rudens slogos ir žiemos ilgesys. Visa tai žmogus patiria ne tik minčių dėka, bet ir per odą, akis, lūpas. Žodžiai tampa lygiaverte vizualumo dalimi: jie suvokiami kartu su medžiagiškumu, skleidžiasi kaip dalis bendros žmogiškos būsenos. Paveikslo fizinė faktūra primena, kad mūsų gyvenimo pojūčiai taip pat yra materijos forma – lašai, ašaros, prakaitas, seilės, kraujas.

 

pavasarį tirpsta ledai
nubėga vandenys
vasarą senka upės
senka kantrybė
kaista žandai
girgžda dantys

rudenį bėga nosis
akys vėl paraudę
išteka mergužėlė
į tolimą šiltą kraštą
žiemą vyną karštą
glaudi prie drebančių lūpų

bėgi žmogus bėgi
it žiurkėnas ratelyje
jėgos po lašą senka
vakarais vėl apkabini
antklodės drėgną kraštelį
ir dievą maldelėje

 

71 x 89 cm

Akrilas, grafitas, pieštukai ant popieriaus, tekstilė ant faneros.

0

2019 11 21: reljefas

/1911

 

68 x 89 cm

0

2019 11 10: reljefas

/ 1910

 

68 x 96 cm

0

2019 09 27: tekstas

diena iš dienos
metai iš metų
žmogus žmogui
kalba ir kalba

iš lūpų į lūpas
žodis po žodžio
akis į akį
burna į burną

lašas po lašo
žingsnis po žingsnio
koja kojon
ranka rankon

iš dulkės į dulkę
nuo durų prie durų
ir taip ir taip
tikrai tikrai

obuolys nuo obels
centas prie cento
vienas prie vieno
reikia tai reikia

aš esu aš
tas ir tas
tas ant to
ne tai ne

 

/1909

0

2019 09 23: tekstas

Banda ėda dairosi vaikšto
Banda blaškosi
Banda krenta nuo uolos

Bandelė guli šiltai tarp delnų
Bandelė su uogiene
Bandelė prakąsta ir numesta

Banditas užsimaukšlina kaukę
Banditas jaučia kaip daužosi širdis
Banditas krenta ant grindų su peršautu šonu

 

/1909

0

2019 08 12: tekstas

žmogus juk ne plyta
ir negulės prispaustas
kitų žmonių šimtus metų
kad ir koks ten tinkas
tarp jų būtų

jis ir ne žolė
tad širdimi vis kils į dangų
kad ir kaip būtų trypiamas
pjaunamas mulčiuojamas
ar kompostuojamas

kaip keista bebūtų
žmogus nėra žvėris
nors tyko sėlina ir puola
galėtų sudraskyt bet ką
į milijonus gabalėlių

žmogus ne paukštis
bet gali mintimis nuskrist
be kompaso ir be žvaigždžių
toli į ateitį ar į senovę
bet kur kad dabarty nebūt

 

/190812

0

2019 08 12: tekstas

kur eina miško skruzdėlė
ką Mozei tąkart sakė Jahvė
kodėl pasauly tiek spalvų
ir kokios trumpos melo kojos

ka veikė ponia Nachnamen
kol vyras dirbo kebabinėj
ir kur Merkurijus nuskries
bandydamas pavyti saulę

kada pavargsime mylėt
kiek žmogui reikia pinigėlių
kaip imti ir nustot bijot
nežinom bet kažkam tai rūpi

 

/190812

0

2019 03 24: tekstas

atkeliavo atvirukas
murzinas suglamžytas
beveik neįskaitoma žinia
linkėjimai myliu ir pasiilgau

atrodo taip lyg pats
per kalnus sniegą ir balas
pėsčiom žingsniavo kol sudilo
mažytės plonos popieriaus kojytės

mečiau jį į liepsnas
ir virsdamas į pelenus
tas popierėlis uždainavo
linkėjimai myliu ir pasiilgau

 

/1903

0

2018 12 20: tekstas

štai sėdi toks žmogus pusiaugula
užpakaliu ant žemės galva ant krūmo
gal ilsisi pavargęs o gal va taip nukrito
ir nesuprasi ar patogu jam ten ar ne

kažkoks raudonis matosi aplinkui burną
tikriausiai bus uogienės prisivalgęs
ar padažu lyg paršas išsitepęs
ir guli išsidrėbęs sau ant krūmo

o gal jis pokštininkas bei šnekorius
kaip sakoma žmogutis linksmų plaučių
tokie dažniausiai linksminasi ir juokauja
tol kol per snukį gauna ir nutilę guli

taip ir praeiname palikę jį gulėti
užnuodytą per daug užsimiegojusia
silke pataluose kuri įsiviliojo jį sapnuoti
beprotiškai fantastiškų sapnų

 

/1812

0

2018 11 13: tekstas

pasitaiko tokių žmonių
(kurie dar sakykim jauni
ir dažniau būna mergaitėmis)
kuriuos pamatydami
kiti žmonės sako
graži kaip lėlė

nesėkmingo sandorio metu
(labiau kur nors turguje
ar kitoje nešvaroje vietoje)
vietoje pavydėtinai įspūdingo
stambių banknotų pundelio
gali gauti lėlę

prašmatnaus renginio metu
(kur vyksta apdovanojimai
už talentą ir vargą)
žmonės labai džiaugiasi
kai jų rankose atsiduria
išsvajota statulėlė

 

/1811

0

2018 10 25: tekstas

kaip ir visi laikui bėgant
tampu normaliu
išsilavinusiu žmogumi
pastebiu įvairias
kasdienybės klaidas

štai žodis paaukštinimas
reiškiantis įvertinimą
kylančio karjeros konvejeriu
žmogaus nuopelnus
taip vadinamoje veikloje

tad tie plunksnuoti gyvūnai
ūkiantys miškuose
ir miestų krūmynuose
turėtų būti atitinkamai
vadinami paaukščiais

nes ir jie juk gali pakilti
aukštai į visas viršūnes
gal net dar iš aukščiau
žvelgti į likusius apačioje
visai kaip tie žmonės

 

/1810

0

2018 10 21: tekstas

kai gimsta žmogutis
toks mažas mažutis
toks mielas nekaltas
tyras kaip šaltinėlis
iš tamsos į šviesą
atiteka pas žmones
kurie iš karto stengiasi
neriasi iš kailio
naktimis nemiega
kad tik tam žmogučiui
nieko netrūktų
kad šilta gera būtų
rūbelių maistelio
barškučių palučių
ant rankų nešioja
dainelę niuniuoja
ir tie patys žmonės
nuo pat pirmųjų
gimimo minučių
tikisi jog tas žmogutis
mokės garsiai verkti

 

/1810

0

2018 10 19: tekstas

sveikas protas sako
norėk įmanomų dalykų
pavyzdžiui sausainių
su razinomis ir glitimu
miego švarioje lovoje
draugės arba draugo
norinčio susitikti
batų juodais raišteliais
penktadienio popietės
be barnio su kvailiu
pirmadienio ryto
su gardžios kavos puodeliu
automobilių spūstyje
nuolaidos šampūnui
rudų ar juodų plaukų
kasininkės pasisveikinimo
stangresnio kūno

bet norisi būti ant kalno
su katėm ant kojų ir rankų
mokėti japonų kalbą
parašyti gerą haiku
taikliai šaudyt iš lanko
draugauti su paukščiais
vorais žuvimis žvėrimis
užsieniečiais kaimynais
giminėm ir prekeiviais
atsiminti slaptažodžius
valgyti daug šokolado
niekada nemeluoti
kad nebūtų baisu
gerumas dominuotų
nugara neskaudėtų
ir sveikas protas
šiek tiek patylėtų

 

/1810

0

2018 09 19: tekstas

kartą atjojo indėnas
užėjo į smuklę
ir eina prie baro
toks visiškai vienas
aplinkui karvių augintojai
kramto tabaką
kiti uosto
treti guli jau po stalu
nes arba romas parvertė
arba kulka
išsprendė ginčą
jau plius minus ramu
katė guli prie lango
žiūri į paukštelį narvely
saulė kaitina kailį
dvelkteli skersvėjis
indėnas užeina į smuklę
lėtu minkštu žingsniu
patraukia prie baro
nuo jo papuoštos galvos
nuslysta plunksna
katė seka žvilgsniu
kaip ji nukritus įmirksta
tirštoj tamsioj balutėj
nuojautos pagauta
ji atsistoja
pasirąžo ir išskuba
pro pravertų durų skylutę
o smuklėj indėnas
eina prie baro
peržengia gulintį
karvių augintoją
kuris jau niekur nebeis
nebeturi to lengvumo
kojose nebeturi gyvybės
namų šeimos draugų
skausmo meilės vargų
jo nebėra visiem nesvarbu
visa smuklė indėną
lydi skvarbiu žvilgsniu
jis eina prie baro
kiek prisimerkęs
gal trumparegis
žandai įsitempę
dantys pageltę matyti
pirštuose smilksta cigaras
žodžiu prieina ir sako
ispaniškai: seni…
tuomet kažkas šauna
indėnui į šoną
prie stalo trys vyrai
krūpteli išpila romą
griūva ant medžio grindų
dar vienas lavonas
nustebęs barmenas
pažiūri į šaulį
šis jam paaiškina
Pauli pakęst negalėjau
tokios jo marmūzės

 

/1809

0

2018 07 31: tekstas

štai vėl saulelė pakyla
gesina dangaus žvaigždes
bet sužiba žemiškosios
uždainuoja į ausines
arba sako labas rytas
iš televizoriaus ekrano

kitos gamina pusryčius
palydi vaikus į mokyklą
užleidžia vietą troleibuse
papasakoja kokį pokštą
ar pakviečia vakaroti
prie bernardinų fontano

kažkam ir tu juk spindi
kaip venera juodą naktį
gal net ne pirmą rytą
žmogus vaikšto nesavas
lyg pervertas žaibo
svarsto: kur galva mano?

 

/1807

0

2018 02 15: tapyba

gyvenimas jau toks yra
gamtos taip surėdyta
kad jei ne tu tave
kas neužmuša tai stiprina
o nereikalinga nyksta
(būties egzamino nebeišlaiko
visokių gyvių rūšys
gal net kasdien deja)

todėl ir galime visi
laimingi būt kad esam
geriausia evoliucijos dalis
natūraliosios atrankos
viršūnė tų stipriausių
genų užgrūdintų likimo
nešiotojai (juhuu)
vainikai kūrinijos

kodėl tokie mes tobuli?
galbūt todėl kad galvą
link dievo keliame aukščiau
kad mokame nuo priešų apsiginti
keliaut į svetimus kraštus
prekiauti ir mainytis
o gal išdrįsome užsiauginti
(kaip sakoma) plonesnę skūrą

 

/1802
 
84×120 cm

0

2018 02 8: tekstas

bėga žmogus šaligatviu
su sportbačiais juodais
vyrukas jau nejaunas
jau bus gal apie trim
(bet akivaizdžiai:
dar gali pagyventi
dar gali pasidžiaugti
atostogomis ar draugija
gal net pasiutusiai stipria
meilės istorija)

bėga skuba tas žmogus
plika akim matyti
ne sportininkas
gal dėl to ir įdomu
žvilgsniu jį palydėti
(ir prisiminti tą
universalųjį posakį
niekada ne per vėlu
pradėti kūdintis
ar ką nors kito)

ir štai jis pasuka
į laiptinę užšoka
net kokius 5 laiptelius
ir neria pro duris
(gal į toletą skuba
o gal krepšinis per tv
arba viryklę įjungtą paliko
mažiau nei po minutės
pro tas pačias duris
išbėga nuogas vyras)

 

/1802

0

2018 02 2: tekstas

einu aš reiškias labirintu
kuriame labai daug durų
ir jei jų neatidarau
tai galiu ilgai keliauti
tais nesibaigiančiais koridoriais
ir spėlioti ar čia pasukau
o gal kitur reikėjo
taip kartais ir grįžtu
suabejojęs teisinga kryptimi

atidaryti tas duris baisu
už jų juk nežinia
gal pakliūsi velniai žino kur
taip iškart taip staiga
bet sklinda legendos
ir nuojauta kužda kad jos
tos durys yra sutrumpinimas
kelio į labirinto centrą
kur aš beje ir einu

įdomiausias dalykas
kad tas duris vis kas nors
atidaro vis kviečia kasdien
gundo eik eik čia greičiau
kartais neinu jei koks durnius
pasiūlo bet kitąkart patikiu
net įkvėptas puolu pro jas
kiaurai sienas kurių nebereikia
apeiti ilgais koridoriais

dar sklinda gandai
kad dažniausiai niekas
nejaučia kad duris kitam atidaro
galima sakyti atidarinėja
vieni kitiems duris patys eidami
savo labirinto koridoriais
pasinaudojęs proga sakau
ačiū tau kad atlapojai man
gal net ne vienas duris

 

 

/1802

0

2018 01 17: tekstas

yra toks žmogus Baranauskas
visai ne tas kuris rašė
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
nes šis iš Kauno į Riešę atvykęs
vasarą vaikšto po šilą su taše
renka giles spardo grybus ir pliauskas

žinai pasitaiko dainų panašių
į kitas dainas ir daiktų yra
atrodančių visai kaip kiti daiktai
štai džiaugiesi kad kelnes pirkai
draugas giria paglosto ranka
kažkodėl tai tampa šiek tiek nejauku

bet visai įdomu kai kokį bičiulį
primena naujo kaimyno gestai
nakties lietus kelionę pas senelius
tave – ryto giedras dangus
kai saulė po truputį kyla virš miesto
sušildo tuos katinus kur ant stogų guli

 

/1801

0

2018 01 10: tekstas

kokia didi begalybė
tų pasikartojančių
diena iš dienelės
metai iš metų dalykų
garsus žadintuvo skambutis
pakeitusi spalvą maikutė
kava liūtuko koldūnai
šukos be vieno dantuko
ašmenys peilio buko
vėl drasko svogūną
ašaros kaupiasi kapsi
laša vanduo į dubenį
kas čiaupo vėl neužsuko?

juk būna gražu tarkim rudenį
lapai spalvoti Mis Lietuva
Naujųjų Metų saliutai
rūkas žaidimai Velykų
kelionės tvin pyksas būgneliai
savaitgaliai jūra kalnai
spalvotos džiazo plokštelės
eglišakių kvapas malda
žvėreliai šuniukai
kačiukai ežiukai
šokis šypsena juokas
tavo gražiam veide
ar gali dažniau kartotis?

 

/1801

0

2018 01 8: tekstas

štai toks vakaras
po labai tirštos dienos
kai po ranka nėra
nei šratinuko nei net
telefono (įsivaizduojat?)
kad visus tuos įspūdžius
galima būtų palikti
ateičiai tai juodai
dienai arba pilkai
kai ji nei šiokia
nei… kitaip tariant
prėska ir norisi spalvų
tuomet tuos įspūdžius
galima traukti ir vėl
bent trupinį išgyventi

juk tam ir galva ant pečių
ir vis didesnės laikmenos
ir ekranai ir srautai

bet štai jų lyg tyčia
nėra po ranka yra
tik mylimasis žmogus
tai dėl jo ta diena
spalvota tiršta bet jauti
kad reikės tų trupinių
tikrai ne rytoj gal
už mėnesiuko saulelę
paslėps debesiukas
ir tada staiga pamatai
tatuiruotę to mylimo
akyse ir jau dabar
žinai kur reikės
tų trupinių ieškoti
tomis tamsiomis dienomis

 

/1801

0

2018 01 3: tekstas

tad jeigu tikėsime mokslu
bet va dabar netikėkim
savimi tikėti pradėkim
ir drąsiai paklauskim tai kiek?

tuomet žmogus jei ne kvailas
iš pradžių gerai pagalvos
gal klausimą kokį užduos
na pavyzdžiui žiūrint ko?

nes jeigu nemėgsti omleto
galėtumei jo net neliesti
bet riebiai kasdien prisiėsti
sriubos čipsų blynų ko dar?

bet jeigu bendrai taip paėmus
faktus ir jais tik naudotis
juk galios žmogaus neribotos
jis gali nevalgyt negert ar ne?

 

/1801

0

2017 12 14: tekstas

vienam mano bičiuliui
norvegiški peiliai yra
viskas galėtų kalbėt
kaip kala geležį parenka
rankeną kaip patruliui
skalpą nuimtų ir panašiai

viena mano draugė
kažkada lyg nusivylusi
mūsų tuo klumpiškumu
leptelėjo jog lietuviai
taip puoselėja kūčiukus
kaip japonai kardus

nežinau ar gerai darau
labai dažnai lyg kokių
šližikų priėdęs tiesiog
paploninu liežiuvį ir
taip lyg niekur nieko
kalbu su žmonėmis

 

/1712

0

2017 12 13: tekstas

kodėlgi ne? gali būti
ir juodas ir baltas
tiršta balta putele
panašus į gineso
bet suprantama kitoks
su antarktidos aromatu
ir būtinai patiekiamas
kartu su ciela žuvele
tokiame pat bokale
vandens užsakai
vieną alaus gauni du
tuo pačiu ir pramoga
sugauti žuvį ranka
(jei tingi gert vandenį)
jei esi linksmesnis
žmogus žuvelę gali
taip mestelt į orą
ir ji ners tau tiesiai
į gerklę* užgeri alumi
ir keliauji sau toliau
mažais žingsniukais
trapiu gyvenimo ledu

 

* informacija apie tai
kad žuvelę galima
drąsiai valgyti žalią
nes ji specialiai taip
užauginta pilna fosforo
ir būtinų žmogui mineralų
būtų arba parašyta meniu
arba pasakyta paslaugaus
aptarnaujančio personalo

 

/1712

0

2017 12 13: tekstas

jau palinkėjom labos
štai išsiraizgiusį tinklą
lango stačiakampyje
tempia ruožas šviesos

ant sijos zylių pora
nutūpia lyg musės
po jomis lyg voras
čepsi katė stora

rytas kyla aukštai
saulė suplėšo tinklą
kaip mano sapną
aštrūs Ninos nagai

 

/1712

0

2017 12 10: reljefas

Deimantai yra blizgantys, tikslūs ir tobuli. Netaisyklingą, ypatingą, kitokį – tokį deimantą norėjau padaryti. Tad ir sutvėriau – keistos formos, juodų faktūrų variacijomis ir užsislėpusiu blizgesiu.

Aliuminio ir medžio plokštės buvo padengtos įvairiomis medžiagomis ir suklijuotos tarpusavy, kad sudarytų šį deimantą. Plokščių kraštai buvo nudažyti aukso ir bronzos dažais, kad pažvelgus tam tikru kampu sužibėtų.

 

 

50x70x4 cm

akrilas, aliuminio bei medžio formos, įvairi tekstilė

0

2017 11 30: tekstas

kažkaip nepamenu kai tu
tada nusišypsojai diedui
prunkštelėjai sultis į akis
mėlynių ar aviečių painioju
tas uogas kai noriu atsiminti
tą vasarą prieš du ar tris
metus važiavom uogų skinti

sekmadienį užsuks svečiai
iš Plungės ar iš Prienų
gal iš Kuršėnų velnias juos
atneš pyrago gal iškepsim
jei pameni receptą mėlynės
ten miltų daug cinamono druska
ir pieno trys stiklinės

trys stiklinės trys stiklinės
ką aš čia noriu pasakyti
kad kiek atrodo vienas kitą
mes žinome ir tyrinėjam
tiek metu kad jau net pamiršau
bet bus tikriausiai šimtas
o gal šiek tiek daugiau

 
/1711

0

2017 11 8: tekstas

istorija sena kaip žmogus
kurio kaulus senus randa
afrikoje ir ne paslaptis
ten žmonės pagrinde rudi

pagal kaulus gal nematyti
kad tuomet vietoje kraujo
žmoguje cirkuliavo šokoladas
tokie seniau laikai buvo geri

juk žinome koks jis skanus
ir tada ne durniai gyveno
netruko viens kitą badyt
ir siurbti kraują lyg alų

tie senovės didieji karai
buvo pusiau megabaliai
kol iš pykčio ir baimės
kraujas nuraudo oda pabalo

ir kurį laiką vis dar gėrė
(visi tie Drakulos reikalai)
bet jau ir skonis ne tas
ir šiaip žudyt nebegalima

nuo tada ir įprotis siurbti
nors ką nors nors truputį
o šiais laikais jau žiūrėk
energiją siurbia draugutis

 

/1711

0

2017 10 30: tekstas

įsivaizduokime netolimą ateitį
gal pem metų gal šiek tiek daugiau
kai visi žmonės jau po velėna
susidoroję vieni su kitais pagaliau
nugalėję priešus dėl šventos ramybės

be visokių neužmušamų kirmėlių
reptilijų vabalų ir tų baisybių
šėlstančių vandenynų dugne
išgyvena ir dirbtinis intelektas
žmonių išblizgintuose robotuose

saulės baterijos dirba savo darbą
kūriniai gyvena kaip kurį išmokė
kūrėjas ir mėgaujasi visiška laisve
kartas nuo karto persimesdami
žodeliu per vis dar veikiantį internetą

kaip ir buvę žmonės taip ir robotai
vienas linksmesnis kitas gudresnis
dar kitas labiau linkęs skaičiuoti
ką nors konstruoti ar stebėti dangų
atrodo visi turi savo vietą po saule

kartą norėdamas pajuokauti o gal
per klaidą geležinis draugas parašo
žinutę „ei, snukį nusivalyk” klusniam
robotui kažkas susilydo ir perdega
kai apsipurškia ekrano valymo skysčiu

 

/1710

0

2017 10 25: tekstas

prieš daug daug dienų lakstė
vabalai siaubo pilnomis akimis
siautė audros žaibai plėšė
medžius degančios šakos krito
aptaškydamos savo syvais
tuos vargšiukus kuriuos
po daugelio metų rinkėjai
apžiūrinėja iškėlę į šviesą
ir rūpestingai įsideda į dėžutę

būna tokių gražesnių dienų
ypač vėlyvą rudenį gaminame
lesyklas ir aš vieną sutvėriau
priveržiau laidu prie jauno klevo
vieną dieną išstorėjo taip
kad prarijo tą laidą savo kamienu
po daugelio metų gal ras jį
suakmenėjusį ateities archeologas
ir domėsis laido gabalu medyje

kažkada ir tu lakstei lyg
niekur nieko lietus ar sniegas
tau juokai ir nuotykiai vienas
po kito kol galima sakyti
slystelėjai į mano širdį ir dabar
amžinai joje plaksi ir niekas tavęs
neberas ir nežiūrės kaip į vabalą
ir nepakiš po didinimo lęšiu
neįsidės į jokią ten dėžutę

 

/1710

0

2017 10 25: tekstas

tam šuneliui su apseilėtu pagaliu
vairuotojui parodžiusiam posūkį
į lapus įkritusiam padūkėliui
rankoms tavo plaukuose akims
pamačiusioms gerą ženklą
pavyzdžiui spalvotą aitvarą
juodame danguje žybsintį
švyturį arba tarkim lėktuvą

knygai kurią siurbi nuo anądien
šeštadienio rytui beldimui į duris
paštininko kurio taip laukei
dainai grąžinusiai prisiminimą
ir šypseną veidrodžiui lūpoms
tau šnabdždančioms prieš miegą
kaip gerai kad tu esi brangenybe
tu mano dovana iš aukštybių

 
/1710

0

2017 10 23: reljefas

Atrodo lyg planeta, blynas, dėmė, bet kai įsižiūri, protas ima piešti savo versiją. Baltas, beveik nepastebimas, bet ne tuščias. Tarsi paviršiuje nieko nevyksta, bet kažkas vis dėlto yra – giliai, sluoksniuose, tarp šviesos lūžių ir prisiminimų apie tai, kas greitai išnyksta. Kaip burbulas, kurio beveik nematyti. Tas, kuriame slypi tylus gyvenimas.

Muilo burbulas – efemeriškas reiškinys, beveik nematomas, nors jame slypi optinė šviesos, oro, vandens žaismų visuma. Šiame kūrinyje „burbulo“ idėja perkelta į taktilinę formą ir jis tampa išliekančiu, tačiau vis dar beveik permatomu. Kabo ant sienos tarsi niekur nieko, kol akys jį pastebi. Tada jis nebyliai kviečia prisiliesti.

 

100x100x4,5 cm

plastiko formos, įvairi tekstilė

 

0

2017 10 19: tekstas

būna juk žmogus kažko nori
(žinoma kad nori) bet nesako
išdidžiai gal net kiek rūsčiai
įsmeigia akis ir gręžia tave
kiaurai tamsintus akinius

o juk galėtų pasakyt
tu esi pirmas bičas
su kuriuo noriu turėt vaikų
you’re the first bitch
i want to have kids with

nesėkmingai bando išversti
tavo drąsų prisipažinimą
tam užsieniečiui nudelbtom
paslėptom akim nuraudusi
(dabar jau) buvusi draugė

 

 

/1710

0

2017 10 17: tekstas

juodame veidrodyje telpi tik tu
vienas nuogas nematomas veidas
šmėsteli kuklioje šypsenoje
nesugebėję pasislėpti dantukai

baltesni nei anos žiemos naktį
akių obuoliai kaip neryškios dėmės
nubėgusio juodo tušo lašeliai
prakaito sublizga ant kaktos

sujuda plaukų sruogelė sunki
širdis sustingsta gerklėje įstrigusi
oro gniūžtė spaudžia užmerktas
akis žvelgiančias tiesiai į tave

 

/1710

0

2017 10 16: tekstas

kažkdėl gyvenime nutinka
kad suėdi žmogus būdamas
baisioje būklėje bandeeelę 
ir pagalvoji wtf žmogau

arba būna kad jau eini link
šaldytuvo ir netyčia pamatai
kiek dabar valandų tuomet
pagalvoji kodėėėl dievuliau

arba pamatai kaip groja
su gitara arba labiau su kokiu
saksofooonu prakaituotu
skruostu saksofonistas wow

truputį pabuvau poetu juokingu
veidu rėkiančiu į gamtą pro
atlapotą širdies langą garsiai
išrėkiau aaaaa ir nurimau

 

/1710