eini ir girdi kaip švilpia plyta. šiaip sau plytos juk nešvilpauja. mažom lūpytėm, lyg būtų puikios nuotaikos saulėtą rytą, kai mankšta jau padaryta, o pusryčiams glotnutis su šviežiomis braškėmis. ir viskas taip puiku! skamba telefonas, sakai alio, o tau atsako valio, jūsų tyrimai rodo, kad dar pagyvensite.

Viena boba prieš gavėnią gaudavus gerovės ženklą va taip su draugėmis pinigaudavę: iš santaupų prisipirkdavę dolerių ir atsidavusios mėnesio pasninkui melsdavos ant pilvo sugulusios, po savim tuos dolerius pasikišusios. Po to pasninko dolerių kursas kildavęs ir jos eidavę jų parduot. Dėl to bagotos buvo ir galėjo pilna dūšia aukot. Bažnytelą ana kokią pastatydino.

dviem žodžiais
kalbos nepasakysi
dviem dantim
kepsnių nesukramtysi

dviem pirštais
arklių nesulaikysi
dviem švirkštais
ligų nesustabdysi

dviem rožėm
laukų neužsodinsi
dviem žuvim
minios nepamaitinsi

jeigu kada nors žiemą
kas nors miške dejuotų
tai reiškia žmogui tam
gana prasta diena

jeigu kada nors žiemą
girdi kaip pokši ledas
tai gali atsiverti
po kojom praraja

jeigu kada nors žiemą
jauti kad šlampa koja
tai nieko stebuklingo
tiesiog skylė bate

jeigu kada nors žiemą
matai gėles ar žolę
tai reiškia žiemai tai
gali sakyt ate

kasdien paglostau Budą
kad būtų mums geriau
o gal tik man ramiau
kad mes susiliečiam abudu

langas uždarytas
deganti šviesa
kviečia žvelgt į vidų
ten tavęs nėra

ko čia atskubėjau
persėdimais trim
jei už durų stoviu
užmerktom akim

ką tau pasakyti
ko aš čia esu
štai einu pro šalį
vakare vėsu

ko nepasišildžius
mėtų arbata
bet juk ne vėsu dar
priežastis kita

laikas jau grąžinti
skolintas knygas
juk senų seniausiai
perskaičiau visas

betgi atskubėjau
persėdimais trim
žinoma be knygų
spurdančia širdim

man taip begalvojant
ką tau pasakyt
kaip duris galėčiau
šias atidaryt

patekėjo saulė
ant žolės rasa
jau išaušo rytas
aš vis stoviu čia

pasigirsta juokas
aidi per laiptinę
aš girdžiu tave
dūžtančią stiklinę

žingsniai vis garsėja
sparčiai trepsi batai
štai ir susitiksim
nors ir ne viena tu

plaštakių gražumas juk toks
noris amžiais laikyt po stiklu
gėlių spalvos formos kvapai
bent trumpam atgaivina namus

socialinė asmens padėtis
sociologinio akmens podėlis
sugulovai armėnijos papėdėje

psichologijos daktaro laipsnis
psicholeptikai daro liapsusą
psichodelinė dakaro laisvė

perprasti visas funkcijas
perkąsti vaisių fuksiją
paspausti vištos furunkulą

struktūrinio žanro specifika
skulptūros žiemos spektaklyje
stambulo žarnų spektras

išėjo tėvelis į mišką
siekdamas vieno grybo
slydo ant kito
ir krito laisvai it kaštono sėkla
į minkštose samanose
tykantį akmens kiaušinį
skilo jo galvelė it kaštono luobelė
pasiliko tėvelis ramybėje
miško maitinti
išaugo toje vietoje ąžuolas
tvirtas it žemaities valia

išėjo motinėlė į mišką
metė pintinėn grybą po grybo
ir vienas staiga purpt
išsprūdo tarp pirštų
o gi ten pelėdos vaikelis
iškritęs iš ąžuolo drevės
motinėlei širdį suspaudė
ir įkėlė ji pelėdžiuką
atgal į jo namus

išėjo visi vaikai į mišką
pažaisti robiną hudą
puolė lakstyti su lankais
vienas į kitą strėles laidyti
gerai kad netaiklūs būdami
sveikomis akimis namo parbėgo
vienas jų tą naktį
pelėdą sapnavo
tėvo balsu dėkojančią
už išsiilgtą pasimatymą

kartais noris pagalvot
kartais taip daryt nereikia
kartais reik dainuot ir šokt
kol nusėda batareika

ištekėjo pilnas mėnuo
pro grotų juodas skylutes
į šaltį požemių kalėjimo
jį vandenys žemyn nuneš

šlapi stiklai man akyse spindėjo
ir būgnu daužėsi širdis
mėnuo to nė nepastebėjęs
lyg įsimylėjęs raudo saulei prieš akis

dėl begalinės karotenų naudos,
kuo gausiau grūskime į pilvus
oranžinį maistą

niekaip negaliu sutikti su tuo
kokiu gimiau šiam pasauly
tad keičiu tai ką pavyksta
kasdien darau ką galiu

didumą savo nepadoraus kūno
dengiu patraukliais drabužiais
kartais net po keliais sluoksniais
prakaituoja mano smirdanti oda

kaip ir visi normalūs žmonės
specialiai tam sukurtomis žirklėmis
nukirpęs išmetu savo plaukus ir nagus
o šie lyg tyčia vis atauga

mokslininkai bei išradėjai
kasdien stengiasi man padėti
su kosmetika medicina ir implantais
ačiū gerieji už pastangas įveikti gamtą

kas čia nukrito?
kas čia guli?
ant suoliuko

kiek taip gulės?
o, jau pakilo?
taip lengvai

kaip plunksna?
kaip sausas lapas?
vėjo pabučiuotas

blyškus kaip angelas?
mykolas, gabrielius?
boleslovas

plyšusi debesų bomba
trupina langus namų
ir nutyla

akmuo staiga nuskyla
garsiai rieda nuo kalnų
ir nutyla

piktas barzdotas vyras
rėkia žvėries balsu
ir nutyla

kur bebūtum viduj
dangaus balsas klausia
ka tu darai, žmogau?

senas senas namas dega
gaisrinių sirenos gaudžia
senas miškas irgi dega
gaisrininkas graudžiai verkia

gyveno katė gražų gyvenimą
gulėjo ant pledų gyvenimus tris
po to nugyveno dar kokius penkis
klausydama kaip jos Bronislova knarkia

vienas paukštis buvo pelėda
kitas buvo kuosa ar varna
dar ir žuvėdra buvo ne kiras
o paskutinis paukštelis tai šarka

senų senovėje, kai žemaitija dar buvo pusės pasaulio dydžio, prisikeliavę po europos platybes, samogitai audringai švęsdavę savo sugrįžtuves iš svečių šalių ir visi gerai suprantame kam tai visai nepatikdavę – jų gyvenimo gėlelėms – žmonoms. juk jos, likusios be savo vyriškų pusių, laukdavo prie vartelių, akis į tolį pražiūrėdavo, o tie didžiavyriai, grįžę iš savo taip vadinamų kovų, pirmumą teikdavę arielkai. kai po kažkelinto karto tos vyriškos girtuoklystės įgrįso, ėmė moterys bausti ugninį vandenį pamilusius ir su juo joms „svetimaujančius“ vyrus. aišku, ta bausmė – negausi sekso – buvo laikina ir (pasirodo) ne tokia jau ir veiksminga, tad augant nevilčiai ir įniršiui, teko joms spręsti problemą iš esmės. tai reiškia, kad eilinės karžygiškos jų vyrų kelionės metu, likusios vienos (po visų naminių reikalų), jos sukauptas nuoskaudas ir taip vadinamą seksualinę energiją ėmė taškyti rankomis ir kojomis. gal taip likimo buvo numatyta, o gal begalinio moteriško talento ir intuicijos dėka, visas tas terapinis procesas išsivystė į meistrišką savo kūno panaudojimą tiems reikalams, kuriems vyriškiai iškeliaudavo į gretimus kraštus, t.y. mušti žmones.

randai ir įdrėskimai
tas pralaimėtas ginčas
lyg plunksna išraižytas
ant nugaros ir šonų

jei amžiais būsi nukabinęs nosį
tai apsidžiaugsi radęs litą
bet dangų gausi pamatyti
tik baloje ar šukėj

jei eisi tik užvertęs galvą
vis viena kažkada užkliūsi
už kokio žioplio ar laiptelio
kuriuo galėtum palypėt aukščiau

jei imt kada ir pabandyti
į vidų sau kažkaip pažvelgti
gal nieko įdomaus nerasi
o gal net viską kas yra

/2002

jie eina takais gatve miškais
visur kur tik įžengti gali
kur atveda visokie skubūs
vis nesibaigiantys reikalai

kas šlubas kas šliaužte
kas be kojos ar eisena lengva
kas kẽliais ar šokio žingsniu
kiekvienam savaip kelelis klojas

vieną aprengė mama kitą žmona
o kažką puošia stilisto ranka
kažkas štai basas slampinėja
ar visai nuogas lyg pagimdytas

eina jie savo tempu ir būdais
kol staiga netikėtai prieina vartus
o ten štai Petras kiekvienam
linksmu balsu sušunka: labas!

/2002

diena iš dienos
metai iš metų
žmogus žmogui
kalba ir kalba

iš lūpų į lūpas
žodis po žodžio
akis į akį
burna į burną

lašas po lašo
žingsnis po žingsnio
koja kojon
ranka rankon

iš dulkės į dulkę
nuo durų prie durų
ir taip ir taip
tikrai tikrai

obuolys nuo obels
centas prie cento
vienas prie vieno
reikia tai reikia

aš esu aš
tas ir tas
tas ant to
ne tai ne

/1909

Banda ėda dairosi vaikšto
Banda blaškosi
Banda krenta nuo uolos

Bandelė guli šiltai tarp delnų
Bandelė su uogiene
Bandelė prakąsta ir numesta

Banditas užsimaukšlina kaukę
Banditas jaučia kaip daužosi širdis
Banditas krenta ant grindų su peršautu šonu

/1909

žmogus juk ne plyta
ir negulės prispaustas
kitų žmonių šimtus metų
kad ir koks ten tinkas
tarp jų būtų

jis ir ne žolė
tad širdimi vis kils į dangų
kad ir kaip būtų trypiamas
pjaunamas mulčiuojamas
ar kompostuojamas

kaip keista bebūtų
žmogus nėra žvėris
nors tyko sėlina ir puola
galėtų sudraskyt bet ką
į milijonus gabalėlių

žmogus ne paukštis
bet gali mintimis nuskrist
be kompaso ir be žvaigždžių
toli į ateitį ar į senovę
bet kur kad dabarty nebūt

/190812

kur eina miško skruzdėlė
ką Mozei tąkart sakė Jahvė
kodėl pasauly tiek spalvų
ir kokios trumpos melo kojos

ka veikė ponia Nachnamen
kol vyras dirbo kebabinėj
ir kur Merkurijus nuskries
bandydamas pavyti saulę

kada pavargsime mylėt
kiek žmogui reikia pinigėlių
kaip imti ir nustot bijot
nežinom bet kažkam tai rūpi

/190812

atkeliavo atvirukas
murzinas suglamžytas
beveik neįskaitoma žinia
linkėjimai myliu ir pasiilgau

atrodo taip lyg pats
per kalnus sniegą ir balas
pėsčiom žingsniavo kol sudilo
mažytės plonos popieriaus kojytės

mečiau jį į liepsnas
ir virsdamas į pelenus
tas popierėlis uždainavo
linkėjimai myliu ir pasiilgau

/1903

štai sėdi toks žmogus pusiaugula
užpakaliu ant žemės galva ant krūmo
gal ilsisi pavargęs o gal va taip nukrito
ir nesuprasi ar patogu jam ten ar ne

kažkoks raudonis matosi aplinkui burną
tikriausiai bus uogienės prisivalgęs
ar padažu lyg paršas išsitepęs
ir guli išsidrėbęs sau ant krūmo

o gal jis pokštininkas bei šnekorius
kaip sakoma žmogutis linksmų plaučių
tokie dažniausiai linksminasi ir juokauja
tol kol per snukį gauna ir nutilę guli

taip ir praeiname palikę jį gulėti
užnuodytą per daug užsimiegojusia
silke pataluose kuri įsiviliojo jį sapnuoti
beprotiškai fantastiškų sapnų

/1812

pasitaiko tokių žmonių
(kurie dar sakykim jauni
ir dažniau būna mergaitėmis)
kuriuos pamatydami
kiti žmonės sako
graži kaip lėlė

nesėkmingo sandorio metu
(labiau kur nors turguje
ar kitoje nešvaroje vietoje)
vietoje pavydėtinai įspūdingo
stambių banknotų pundelio
gali gauti lėlę

prašmatnaus renginio metu
(kur vyksta apdovanojimai
už talentą ir vargą)
žmonės labai džiaugiasi
kai jų rankose atsiduria
išsvajota statulėlė

/1811

kaip ir visi laikui bėgant
tampu normaliu
išsilavinusiu žmogumi
pastebiu įvairias
kasdienybės klaidas

štai žodis paaukštinimas
reiškiantis įvertinimą
kylančio karjeros konvejeriu
žmogaus nuopelnus
taip vadinamoje veikloje

tad tie plunksnuoti gyvūnai
ūkiantys miškuose
ir miestų krūmynuose
turėtų būti atitinkamai
vadinami paaukščiais

nes ir jie juk gali pakilti
aukštai į visas viršūnes
gal net dar iš aukščiau
žvelgti į likusius apačioje
visai kaip tie žmonės

/1810

kai gimsta žmogutis
toks mažas mažutis
toks mielas nekaltas
tyras kaip šaltinėlis
iš tamsos į šviesą
atiteka pas žmones
kurie iš karto stengiasi
neriasi iš kailio
naktimis nemiega
kad tik tam žmogučiui
nieko netrūktų
kad šilta gera būtų
rūbelių maistelio
barškučių palučių
ant rankų nešioja
dainelę niuniuoja
ir tie patys žmonės
nuo pat pirmųjų
gimimo minučių
tikisi jog tas žmogutis
mokės garsiai verkti

/1810

sveikas protas sako
norėk įmanomų dalykų
pavyzdžiui sausainių
su razinomis ir glitimu
miego švarioje lovoje
draugės arba draugo
norinčio susitikti
batų juodais raišteliais
penktadienio popietės
be barnio su kvailiu
pirmadienio ryto
su gardžios kavos puodeliu
automobilių spūstyje
nuolaidos šampūnui
rudų ar juodų plaukų
kasininkės pasisveikinimo
stangresnio kūno

bet norisi būti ant kalno
su katėm ant kojų ir rankų
mokėti japonų kalbą
parašyti gerą haiku
taikliai šaudyt iš lanko
draugauti su paukščiais
vorais žuvimis žvėrimis
užsieniečiais kaimynais
giminėm ir prekeiviais
atsiminti slaptažodžius
valgyti daug šokolado
niekada nemeluoti
kad nebūtų baisu
gerumas dominuotų
nugara neskaudėtų
ir sveikas protas
šiek tiek patylėtų

/1810

kartą atjojo indėnas
užėjo į smuklę
ir eina prie baro
toks visiškai vienas
aplinkui karvių augintojai
kramto tabaką
kiti uosto
treti guli jau po stalu
nes arba romas parvertė
arba kulka
išsprendė ginčą
jau plius minus ramu
katė guli prie lango
žiūri į paukštelį narvely
saulė kaitina kailį
dvelkteli skersvėjis
indėnas užeina į smuklę
lėtu minkštu žingsniu
patraukia prie baro
nuo jo papuoštos galvos
nuslysta plunksna
katė seka žvilgsniu
kaip ji nukritus įmirksta
tirštoj tamsioj balutėj
nuojautos pagauta
ji atsistoja
pasirąžo ir išskuba
pro pravertų durų skylutę
o smuklėj indėnas
eina prie baro
peržengia gulintį
karvių augintoją
kuris jau niekur nebeis
nebeturi to lengvumo
kojose nebeturi gyvybės
namų šeimos draugų
skausmo meilės vargų
jo nebėra visiem nesvarbu
visa smuklė indėną
lydi skvarbiu žvilgsniu
jis eina prie baro
kiek prisimerkęs
gal trumparegis
žandai įsitempę
dantys pageltę matyti
pirštuose smilksta cigaras
žodžiu prieina ir sako
ispaniškai: seni…
tuomet kažkas šauna
indėnui į šoną
prie stalo trys vyrai
krūpteli išpila romą
griūva ant medžio grindų
dar vienas lavonas
nustebęs barmenas
pažiūri į šaulį
šis jam paaiškina
Pauli pakęst negalėjau
tokios jo marmūzės

/1809

štai vėl saulelė pakyla
gesina dangaus žvaigždes
bet sužiba žemiškosios
uždainuoja į ausines
arba sako labas rytas
iš televizoriaus ekrano

kitos gamina pusryčius
palydi vaikus į mokyklą
užleidžia vietą troleibuse
papasakoja kokį pokštą
ar pakviečia vakaroti
prie bernardinų fontano

kažkam ir tu juk spindi
kaip venera juodą naktį
gal net ne pirmą rytą
žmogus vaikšto nesavas
lyg pervertas žaibo
svarsto: kur galva mano?

/1807

bėga žmogus šaligatviu
su sportbačiais juodais
vyrukas jau nejaunas
jau bus gal apie trim
(bet akivaizdžiai:
dar gali pagyventi
dar gali pasidžiaugti
atostogomis ar draugija
gal net pasiutusiai stipria
meilės istorija)

bėga skuba tas žmogus
plika akim matyti
ne sportininkas
gal dėl to ir įdomu
žvilgsniu jį palydėti
(ir prisiminti tą
universalųjį posakį
niekada ne per vėlu
pradėti kūdintis
ar ką nors kito)

ir štai jis pasuka
į laiptinę užšoka
net kokius 5 laiptelius
ir neria pro duris
(gal į toletą skuba
o gal krepšinis per tv
arba viryklę įjungtą paliko
mažiau nei po minutės
pro tas pačias duris
išbėga nuogas vyras)

/1802

einu aš reiškias labirintu
kuriame labai daug durų
ir jei jų neatidarau
tai galiu ilgai keliauti
tais nesibaigiančiais koridoriais
ir spėlioti ar čia pasukau
o gal kitur reikėjo
taip kartais ir grįžtu
suabejojęs teisinga kryptimi

atidaryti tas duris baisu
už jų juk nežinia
gal pakliūsi velniai žino kur
taip iškart taip staiga
bet sklinda legendos
ir nuojauta kužda kad jos
tos durys yra sutrumpinimas
kelio į labirinto centrą
kur aš beje ir einu

įdomiausias dalykas
kad tas duris vis kas nors
atidaro vis kviečia kasdien
gundo eik eik čia greičiau
kartais neinu jei koks durnius
pasiūlo bet kitąkart patikiu
net įkvėptas puolu pro jas
kiaurai sienas kurių nebereikia
apeiti ilgais koridoriais

dar sklinda gandai
kad dažniausiai niekas
nejaučia kad duris kitam atidaro
galima sakyti atidarinėja
vieni kitiems duris patys eidami
savo labirinto koridoriais
pasinaudojęs proga sakau
ačiū tau kad atlapojai man
gal net ne vienas duris

/1802

yra toks žmogus Baranauskas
visai ne tas kuris rašė
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
nes šis iš Kauno į Riešę atvykęs
vasarą vaikšto po šilą su taše
renka giles spardo grybus ir pliauskas

/1801

kokia didi begalybė
tų pasikartojančių
diena iš dienelės
metai iš metų dalykų
garsus žadintuvo skambutis
pakeitusi spalvą maikutė
kava liūtuko koldūnai
šukos be vieno dantuko
ašmenys peilio buko
vėl drasko svogūną
ašaros kaupiasi kapsi
laša vanduo į dubenį
kas čiaupo vėl neužsuko?

/1801

štai toks vakaras
po labai tirštos dienos
kai po ranka nėra
nei šratinuko nei net
telefono (įsivaizduojat?)
kad visus tuos įspūdžius
galima būtų palikti
ateičiai tai juodai
dienai arba pilkai
kai ji nei šiokia
nei… kitaip tariant
prėska ir norisi spalvų
tuomet tuos įspūdžius
galima traukti ir vėl
bent trupinį išgyventi

/1801

tad jeigu tikėsime mokslu
bet va dabar netikėkim
savimi tikėti pradėkim
ir drąsiai paklauskim tai kiek?

tuomet žmogus jei ne kvailas
iš pradžių gerai pagalvos
gal klausimą kokį užduos
na pavyzdžiui žiūrint ko?

nes jeigu nemėgsti omleto
galėtumei jo net neliesti
bet riebiai kasdien prisiėsti
sriubos čipsų blynų ko dar?

bet jeigu bendrai taip paėmus
faktus ir jais tik naudotis
juk galios žmogaus neribotos
jis gali nevalgyt negert ar ne?

/1801

vienam mano bičiuliui
norvegiški peiliai yra
viskas galėtų kalbėt
kaip kala geležį parenka
rankeną kaip patruliui
skalpą nuimtų ir panašiai

/1712

kodėlgi ne? gali būti
ir juodas ir baltas
tiršta balta putele
panašus į gineso
bet suprantama kitoks
su antarktidos aromatu
ir būtinai patiekiamas
kartu su ciela žuvele
tokiame pat bokale
vandens užsakai
vieną alaus gauni du
tuo pačiu ir pramoga
sugauti žuvį ranka
(jei tingi gert vandenį)
jei esi linksmesnis
žmogus žuvelę gali
taip mestelt į orą
ir ji ners tau tiesiai
į gerklę* užgeri alumi
ir keliauji sau toliau
mažais žingsniukais
trapiu gyvenimo ledu

/1712

jau palinkėjom labos
štai išsiraizgiusį tinklą
lango stačiakampyje
tempia ruožas šviesos

/1712

kažkaip nepamenu kai tu
tada nusišypsojai diedui
prunkštelėjai sultis į akis
mėlynių ar aviečių painioju
tas uogas kai noriu atsiminti
tą vasarą prieš du ar tris
metus važiavom uogų skinti

sekmadienį užsuks svečiai
iš Plungės ar iš Prienų
gal iš Kuršėnų velnias juos
atneš pyrago gal iškepsim
jei pameni receptą mėlynės
ten miltų daug cinamono druska
ir pieno trys stiklinės

trys stiklinės trys stiklinės
ką aš čia noriu pasakyti
kad kiek atrodo vienas kitą
mes žinome ir tyrinėjam
tiek metu kad jau net pamiršau
bet bus tikriausiai šimtas
o gal šiek tiek daugiau

 
/1711

istorija sena kaip žmogus
kurio kaulus senus randa
afrikoje ir ne paslaptis
ten žmonės pagrinde rudi

pagal kaulus gal nematyti
kad tuomet vietoje kraujo
žmoguje cirkuliavo šokoladas
tokie seniau laikai buvo geri

juk žinome koks jis skanus
ir tada ne durniai gyveno
netruko viens kitą badyt
ir siurbti kraują lyg alų

tie senovės didieji karai
buvo pusiau megabaliai
kol iš pykčio ir baimės
kraujas nuraudo oda pabalo

ir kurį laiką vis dar gėrė
(visi tie Drakulos reikalai)
bet jau ir skonis ne tas
ir šiaip žudyt nebegalima

nuo tada ir įprotis siurbti
nors ką nors nors truputį
o šiais laikais jau žiūrėk
energiją siurbia draugutis

/1711

įsivaizduokime netolimą ateitį
gal pem metų gal šiek tiek daugiau
kai visi žmonės jau po velėna
susidoroję vieni su kitais pagaliau
nugalėję priešus dėl šventos ramybės

/1710

prieš daug daug dienų lakstė
vabalai siaubo pilnomis akimis
siautė audros žaibai plėšė
medžius degančios šakos krito
aptaškydamos savo syvais
tuos vargšiukus kuriuos
po daugelio metų rinkėjai
apžiūrinėja iškėlę į šviesą
ir rūpestingai įsideda į dėžutę

būna tokių gražesnių dienų
ypač vėlyvą rudenį gaminame
lesyklas ir aš vieną sutvėriau
priveržiau laidu prie jauno klevo
vieną dieną išstorėjo taip
kad prarijo tą laidą savo kamienu
po daugelio metų gal ras jį
suakmenėjusį ateities archeologas
ir domėsis laido gabalu medyje

kažkada ir tu lakstei lyg
niekur nieko lietus ar sniegas
tau juokai ir nuotykiai vienas
po kito kol galima sakyti
slystelėjai į mano širdį ir dabar
amžinai joje plaksi ir niekas tavęs
neberas ir nežiūrės kaip į vabalą
ir nepakiš po didinimo lęšiu
neįsidės į jokią ten dėžutę

/1710

tam šuneliui su apseilėtu pagaliu
vairuotojui parodžiusiam posūkį
į lapus įkritusiam padūkėliui
rankoms tavo plaukuose akims
pamačiusioms gerą ženklą
pavyzdžiui spalvotą aitvarą
juodame danguje žybsintį
švyturį arba tarkim lėktuvą

knygai kurią siurbi nuo anądien
šeštadienio rytui beldimui į duris
paštininko kurio taip laukei
dainai grąžinusiai prisiminimą
ir šypseną veidrodžiui lūpoms
tau šnabdždančioms prieš miegą
kaip gerai kad tu esi brangenybe
tu mano dovana iš aukštybių

 
/1710

būna juk žmogus kažko nori
(žinoma kad nori) bet nesako
išdidžiai gal net kiek rūsčiai
įsmeigia akis ir gręžia tave
kiaurai tamsintus akinius

o juk galėtų pasakyt
tu esi pirmas bičas
su kuriuo noriu turėt vaikų
you’re the first bitch
i want to have kids with

nesėkmingai bando išversti
tavo drąsų prisipažinimą
tam užsieniečiui nudelbtom
paslėptom akim nuraudusi
(dabar jau) buvusi draugė

/1710

juodame veidrodyje telpi tik tu
vienas nuogas nematomas veidas
šmėsteli kuklioje šypsenoje
nesugebėję pasislėpti dantukai

baltesni nei anos žiemos naktį
akių obuoliai kaip neryškios dėmės
nubėgusio juodo tušo lašeliai
prakaito sublizga ant kaktos

sujuda plaukų sruogelė sunki
širdis sustingsta gerklėje įstrigusi
oro gniūžtė spaudžia užmerktas
akis žvelgiančias tiesiai į tave

/1710

kažkdėl gyvenime nutinka
kad suėdi žmogus būdamas
baisioje būklėje bandeeelę 
ir pagalvoji wtf žmogau

/1710

šiandien vėl graži (kaip pasaka)
vasaros diena glamonėjama saulės
spindulių kaista mano koja iškišta
iš už šešėlio ant žolytės garuoja
rasos lašeliai krenta ant skruzdėlių

sumuštinio trupiniai nukeliauja kažkur
į skylutes žemėje pusryčiauju kartu
su vabalais ir jų vaikais ateina
Pavlas išsišiepęs galvoju kad saulė
spigina į akis parodo atlenktą peilį

duria į drėgną žemę brėžia didelį
apskritimą padalina jį pusiau man
viena pusė jam kita su draugais miestais
traukiniais raketomis kuo tik norim
mintyse pripildyti savo žemę lengva

peiliu smeigti į didelį gabalą atsiriekti
malonu mažinti draugo plotą mūsų žemėje
man sekas geriau pataikau ir atsirėžiu
vis daugiau ir daugiau jo miškų pilių
kalnų upių jau mano pusėje ir debesys

virš mūsų tamsėja ir sunkėja oras kvepia
geležim pabyra šilti lašeliai ir greit
atvėsta ant odos sušlampa rūbai balkone
moteris šaukia Павлик иди домой* greitai
čiupęs iš rankų peilį draugas dingsta

mūsų žemės linijos susimaišo su lietumi
subėga į skylutes su trupiniais pas
skruzdėles ir kurmius sliekai išlenda
voliojasi lėtai praplaukia debesis
lietų nusineša tolyn nuo saulės

* Pavlikai eik namo

 
/1707